Ką tik po 5 mėnesių ekspedicijos po Afriką ir Artimuosius Rytus jis grįžo į Lietuvą. Danas, Etiopijoje įveikęs ir sunkią maliarijos formą, vyko į Talibano tvirtovę Afganistane, nežemiško grožio Sokotros salą, deimantų kasyklas Siera Leonėje, lankė atokias gentis Pietų Sudane, vaikščiojo Mogadišo gatvėmis, kur bene kas antras žmogus – su automatu, Liberijoje matė beždžionių salą, kurioje gyvena tik būriai iš JAV laboratorijų atgabentų šimpanzių...
„Pasas man galioja apie metus“, – 15/15 laidoje pripažino keliautojas, kuriam laisvi puslapiai dokumente greitai išsenka. Iš skurdžių ir karinių konfliktų draskomų šalių grįžęs jis papasakojo apie tai, kodėl Afrikoje verčiau nedėvėti kaukės siekiant apsisaugoti nuo COVID-19, kodėl keliauja vienas ir kodėl mes, lietuviai, turime labai džiaugtis, kaip gerai iš tiesų gyvename.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Ekspedicija Afrika“
Vietos, apie kurias žinių kelionių knygose nerasi
Praėjusiais metais į dar vieną ilgą kelionę išvykti nusprendęs Danas šįkart ją dėl koronaviruso turėjo planuoti kitaip. „Galėjau rinktis ne ten, kur aš noriu važiuoti, o kuri valstybė yra atvira užsieniečiams. Ir tai dažniausiai buvo skurdžios, karo kamuojamos šalys“, – laidoje 15/15 pasakojo Danas.
Bet ir anksčiau jį traukdavo į tas vietas, apie kurias retas galvoja kaip apie kelionių kryptis. Daugiau nei du dešimtmečius aktyviai keliaujantis Danas jau buvo lankęsis kai kuriose šių šalių, bet nusprendė į jas grįžti vien dėl to, kad jos ir įdomios, ir įsileidžia keliautojus. O kur toliau iš jų vykti, sprendė ir pačios kelionės metu. Staiga nuskrisdavo ten, kur atsivėrė sienos, kur keliautojams nereikia izoliuotis. Arba nuspręsdavo aplankyti ir šalia esančią šalį.
„Aišku, ir rinkausi kraštus, kurie mane iš tiesų domina. Būtent tos skurdžiosios šalys, kur sunku keliauti – kartu ir labai įdomu. Tu nerasi daug informacijos kelionių giduose, trūksta jos. Man pačiam būdavo įdomu ieškoti naujų vietų, atrasti kažką naujo, ko nesu matęs“, – pasakojo Danas.
Didžiausias informacijos šaltinis keliaujant po tokias vietas yra pokalbiai su vietiniais. Afganistane, pavyzdžiui, tik vietiniai pasakys, kurie keliai yra saugesni, kur jau yra talibų kontroliuojama zona. „Labai reikia dirbti su vietiniais, nes vienas tos informacijos tu nerasi. Ir ta informacija negali būti pastovi – pavojingumas keičiasi nuolatos. Vieną dieną ten saugu, kitą – labai pavojinga. Kas gali geriausiai žinoti? Vietiniai žmonės“, – kalbėjo Danas.
Bičiulių į keliones neima
Nors keliose vietose prisijungė bičiuliai, Danas 90 proc. ekspedicijos keliavo vienas. Kaip jis pats aiškina, tam yra kelios priežastys. Visų pirma, jo kelionės trunka labai ilgai – nuo pusmečio iki metų. Retas kas norėtų jungtis prie jos visos.
O ir antra priežastis – saugumas. Į kai kurias vietas pats Danas nenori kviesti kartu keliauti. „Aš pats suprantu, kad rizika yra labai didelė. Ir jeigu kažkas atsitiks, jausiu didelę atsakomybę. Todėl aš pasirenku neturėti jokių kelionės partnerių keliaujant po karštus taškus. Man vienam geriau“, – paaiškino jis.
Kad keliauja vienas – dar nereiškia, kad ir pavojingose vietose lankosi tik vienas. Būna, kad lydi ne šiaip vietiniai, o ir ginkluoti pareigūnai. Pavyzdžiui, Etiopijoje Danas lankėsi primityviose aukso kasyklose, kuriose žmonės rankomis kasa gilias duobes žemėje ir iš ten renka aukso dulkes. „Pavojinga vieta, pilna plėšikų, kurie atiminėja iš auksakasių brangų metalą“, – apibūdina kasyklas Danas.
Teko į jas vykti su ginkluota palyda – kitaip jo neleido. Gal buvo norima tiesiog pasipelnyti iš keliautojo, nes už ją reikėjo mokėti, bet Danas pripažino, kad visgi palyda buvo gera mintis. „Vietiniai tai nelabai draugiškai sutinka žmogų su fotoaparatu. Jie dirba, auksą kasa, o tu ateini ir bandai filmuoti, fotografuoti. Bet kai tau už nugaros keturi vyrai su automatais stovi, tai viskas sklandžiai vyksta“, – prisiminė Danas.
Danas baimintųsi dėl pakeleivių, bet pats vienas nejaučia jokios baimės keliauti po pavojingas vietas. „Nė menkiausios. Gal pradžioje būdavo baimė važiuojant į karo zonas, bet dabar visiškai ne. Tik turi pasiruošti viskam. Atsitraukimo kelius – jeigu nutiks taip, tai ką tu darysi. Gyventi juk norisi. Turi pasiruošti, o ne eiti ir „ai, gal nieko neatsitiks“. Labai realu, kad kažkas atsitiks“, – pripažino jis.
Kai tau už nugaros keturi vyrai su automatais stovi, tai viskas sklandžiai vyksta.
Pavyzdžiui, Pietų Sudane jis anksčiau čia lankydamasi mirties išvengė tik per plauką. Į jį Danas turėjo vykti autobusu iš Ugandos, jau turėjo bilietą. Tačiau jam kelias valandas vėlavo išduoti vizą, tad į autobusą nespėjo, teko laukti kito reiso. Važiuodamas tuomet pamatė pirmąjį autobusą visą sušaudytą pakelėje. Kad Pietų Sudane ypač nesaugu, suprato jis ir tada, kai savaitę nerado nė vieno taksisto ar vairuotojo, kuris sutiktų Daną išvežti už sostinės ribų, pas vieną gentį. „Supratau, kad tikrai pavojinga ir nereikia tampyti liūto už ūsų“, – prisiminė keliautojas.
„Buvau pasakęs sau, kad niekada niekada negrįšiu tik į vieną šalį – Pietų Sudaną. Bet kaip matot, aš ką tik iš ten“, – nusijuokė Danas.
Nustemba net pasieniečiai
Ką pasiimti į pusmečio trukmės kelionę, kurios metu aplankysi ir karo draskomas šalis? Neperšaunamą liemenę? „Ne, tokių dalykų nėra, nes iškart užkliūčiau pasienio tarnyboms, ir baigtųsi man liūdnai, – sakė Danas. – Jokių šovinių, jokių ginklų – nieko tokio neturiu.“
Jis jau tikriausiai užsimerkęs galėtų į kuprinę susidėti viską, ko reikia net ir ilgai kelionei. Daug metų tik su kuprine keliaujantis Danas seniai supratęs, kokie dalykai svarbiausi – dokumentai, pinigai, technika ir pakrovikliai. Jokių specialių daiktų nereikia imti. Priešingai – reikia turėti jų kuo mažiau.
„Nes aš suprantu – kiekvieną daiktą, kurį įsigysiu, turėsiu nešti pats ant savo kupros. Mano visi rūbai tokie, kad kuo mažiau erdvės užimtų, kad būtų kuo lengvesni, kuo praktiškesni“, – pasakojo Danas.
Jo kelionės stebina ne tik eilinius žmones, bet kartais net ir pareigūnus. Net ir pasienyje, būna, pareigūnai negali patikėti, kad jis į šalį atvyksta tik keliauti. „Pasikviečia mane, klausia, iš kokios organizacijos – Raudonojo kryžiaus, UNICEF? Sakau – ne, keliautojas... Tai jiems nuostaba būna. Kur jūs kokiam Afganistane surasit turistų – vien iš organizacijų, didelių tarptautinių kompanijų, kariai“, – pasakojo keliautojas.
Kaukės Afrikoje geriau nedėvėti
Dabar bet kokia kelionių tema yra neatsiejama nuo koronaviruso. Bet Danas pripažino, kad per pusmetį niekur nepajuto, kad pasaulį yra apėmusi pandemija. Na, tik sienų uždarymuose ir oro uostuose.
„Niekas jokių kaukių nenešioja, jokių apribojimų nėra. Vienintelė vieta, kur mačiau kaukes, tai buvo Dubajus. Bet ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose barai veikia, restoranai veikia, parduotuvės veikia, pilna žmonių“, – prisiminė Danas. Neteko jam ir niekur karantinuotis, tik saviizoliuotis grįžus į Lietuvą.
„Kai kuriose šalyse net yra taip – jeigu tave pamatys su kauke, tai žmonės pradės rėkti į tave pirštu rodydami: „Covid! Covid!“. Jie mano, kad jeigu užsidedi kaukę, tai tu sergi. Neįtikėtina“, – skėstelėjo rankomis Danas.
Kai kur vietiniai gyventojai jam aiškindavo, kad koronaviruso išvis nėra. Jam aiškino, kad valdžia skelbia apie COVID-19 tik tam, kad iš turtingų šalių gautų pinigų neva kovai su juo, o jokios kovos nevyksta. Net ir COVID-19 testai dažnai daromi tik sostinėse, o kitur apie juos galima nė neklausti – nėra jokių galimybių.
Danas nusijuokė, kad vietiniai neįtikino – jis neabejoja, kad COVID-19 yra. Ir kelionės metu nešiojosi litrus dezinfekcinio skysčio, nes kai kur įsigyti jo būtų labai sunku.
„Ir tos kelionės mano pasikeitė. Nebekeliaudavau kaip anksčiau – kur daug žmonių, susibūrimai, autobusu. Nebegalėjau sau to leisti, nes supratau – didelė tikimybė, kad jeigu aš susirgsiu, negausiu nė menkiausios pagalbos. Aš švirkšto paprasto negausiu atokiuose Afrikos kampeliuose, tai ką kalbėti apie aukštesnio lygio gydymą“, – pasakojo Danas.
Jam, beje, teko ir savo kailiu išbandyti medicinos pagalbos lygį kelionės metu. Susirgęs maliarija jis buvo atsidūręs ir ligoninėje. Sudėtingiausia buvo, kad niekas šios ligos Danui ilgai net nediagnozavo, bet jau pora kartų ja sirgęs keliautojas pats atpažino ženklus ir pats ėmė gydytis. Daugiau apie itin sudėtingas savaites kovojant už gyvybę skaitykite čia: D.Pankevičiaus kova už gyvybę lankant nuošalią gentį Etiopijoje: „Blogesnės vietos susirgti net nesugalvosi“
Afganistane žmonės narkotikus leidžiasi atvirai
Ekspedicijos metu Danas ir dar kartą grįžo į Afganistaną – vieną pavojingiausių pasaulio valstybių. Dar kol kas joje tebėra JAV ir sąjungininkių kariai, dėl kurių, pripažino Danas, jis dar jautėsi pakankamai saugiai.
„Jeigu aš matau aplink armiją, virš galvos skraidančius malūnsparnius, tankus gatvėse – aš jaučiuosi daug saugiau, nes jeigu nieko nebūtų, aš didesnę grėsmę jausčiau. Amerikiečiai juk nepuls manęs. Kuo daugiau armijos, kuo daugiau policijos, patikros postų – tuo man keliauti saugiau“, – pasakojo Danas.
Kuo daugiau armijos, kuo daugiau policijos, patikros postų – tuo man keliauti saugiau.
Afganistane ir nėra baudžiama už narkotikų vartojimą, tad gatvėse nemažai ir atvirai heroiną vartojančių žmonių. Anot Dano, narkotikai kainuoja grašius ir ypač lengvai gaunami. Hašišo gatvės kaina už gramą – 0,22 euro centai. Opiumas, heroinas šiek tiek brangiau. „Gali leistis į veną gatvėje prie policininko, niekas tau nei žodžio nepasakys. Už tokius dalykus čia nėra baudžiama. Ką policija darytų radus kilogramą narkotikų? Atsakė, kad tik atimtų iš nelaimėlio, ir tiek“, – apie Afganistaną feisbuke yra rašęs Danas.
Jis panoro savo akimis pamatyti ir vieną populiariausių vietų, kur renkasi daug heroino vartotojų. Prie tilto ketino eiti vienas, bet vietiniai atkalbėjo – sakė, kad sveikas Danas iš ten negrįžtų. Nelengvai, bet tuomet keliautojas susitarė dėl policijos palydos ir su trimis ginkluotais policininkais jis nuėjęs po tiltu stebėjo, koks sunkus tokių žmonių gyvenimas.
Danas neabejoja, kad kai JAV ir kitos šalys atitrauks savo karines pajėgas, Afganistano kontrolę visiškai perims Talibanas. Vietiniai skirtingai jam kalbėjo apie tai, kas geriau – ar kad valdytų talibai, ar kad tvarką padėtų užtikrinti kitų šalių kariai.
Vieni jam pasakojo, kad seniau žmonės jausdavo esą saugiau – net nerakindavo namų durų, nes niekas nevogdavo. Bet kodėl nevogdavo? Nes pagautiems vagims būdavo viešai nukertamos rankos. Tokio tariamo saugumo pasiilgę žmonės ilgisi Talibano. Kiti vietiniai kalbėjo priešingai – skundėsi, kad nesupranta, ko talibai nori iš jų, gali nušauti bet kada ir bet kur.
Aplankęs Afganistaną, Somalį, Pietų Sudaną, Jemeną, Siera Leonę, Liberiją, Etiopiją, Danas 15/15 laidoje buvo atviras: „Jūs neįsivaizduojat, kaip mes gerai gyvenam. Mes turim tekantį vandenį – ir karštą, ir šaltą. Stebuklas! Elektrą turim. Didžioji dalis pasaulio neturi tokių dalykų. Jie kariauja dėl vandens, jie kariauja dėl paprastų dalykų“.
Jūs neįsivaizduojat, kaip mes gerai gyvenam. Mes turim tekantį vandenį – ir karštą, ir šaltą. Stebuklas! Elektrą turim.
Danas svarstė, kad tikriausiai ir vėliau dar visgi grįš į šias šalis, nors jos jau ir lankytos. Bet dar ne viskas jose pamatyta. „Kiekvienoje šalyje būnu po daug kartų, nes neišeina vienu ypu pamatyti viską, ką noriu šalyje. Kad ir kokia Brazilija, Rusija ar Indijos – juk milžiniškos. Aš tiesiog skaldau tas šalis dalimis ir vienos kelionės metu praleidžiu mėnesį ar kelis viename regione, po kelerių metų grįžtu į kitą regioną.
Šitaip aš keliauju. Aš žiūriu ne kiek aplankyti šalių, o aš noriu pamatyti kuo daugiau nematytų dalykų.“
Danas visus įspūdžius papasakos specialiame 15min projekte, o kol kas – apie įdomiausius patirtus ir pamatytus dalykus kiekvienoje šalyje trumpai paties Dano žodžiais:
ETIOPIJOJE aplankiau 7-8 skirtingas gentis. Didžiausią įspūdį paliko Surma žmonės, bei jų papročiai. Moterys puošiasi molinėmis lėkštėmis, kurias įsideda į ertmes lūpose, bei ausyse. Stebėjau, kaip jos viena kitai peiliukais pjaustė odą, kad galėtų puoštis vėliau sugijusiais randais.
Buvau genties gyvulių stovyklose, kuriose piemenys kiekvieną dieną išsitepa savo kūną mėšlu, kad būtų artimesni su savo prižiūrima banda. Mat kūno kvapas toks pat. Jei užsimano gerti, tiesiog strėle peršauna gyvūno kaklą ir prisipila į indą kraujo. O žaizdą užlipdo moliu. Buvau ne tik jų vestuvėse, bet ir kovos lauke. Keli šimtai nuogų vyrų iš aplinkiniu kaimų kovojo kruvinomis lazdomis, norėdami išsirinkti stipriausius. Aišku, kai ko iš Surma genties ir neprisimenu, nes dažnai gulėdavau pakritęs kur ant žemės ir be jėgų. Visą laikotarpį sirgau tropine maliarija. 3 kartas per 2 metus, bet šįkart sunkiausias, su haliucinacijomis. Teko diagnozę nusistatyti ir gydytis pačiam, nes gydytojų pagalbos nesulaukiau.
Aišku, kai ko iš Surma genties ir neprisimenu, nes dažnai gulėdavau pakritęs kur ant žemės ir be jėgų.
Buvau primityviose aukso kasyklose, kuriose žmonės rankomis kasa gilias duobes žemėje ir iš ten renka aukso dulkes. Pavojinga vieta, pilna plėšikų, kurie atiminėja iš auksakasių brangų metalą.
Keistas jausmas, kai atvyksti į vieną didžiausių turizmo traukos centrų – Lalibelos bažnyčias uoloje ir jas atveria tik dėl tavęs. Nes nuo epidemijos pradžios čia dar nebuvo nei vieno turisto!
Spėjau dar ir pro konfliktinį Tigray regioną pravažiuoti norėdamas aplankyti atokų Danakil regioną, kuriame apstu sieros šaltinių, vulkanų su lavos ežerais, geizerių, rūgšties, bei mineralų baseinų, druskos ežerų. Viena iš karščiausių planetos vietelių! Metų pabaigoje visas pasaulis stebėjo karinius įvykius iš ten, sunku buvo prognozuoti, kuo visa tai baigsis. Šiai dienai ten jau ramu.
SIERA LEONĖ. Karas ten jau senokai pasibaigęs ir šalis ganėtinai saugi. Tik keliai baisūs. Daug kur automobiliu sunkiai nuvažiuosi, tad šalį išmaišiau motociklais.
Po karo laukinių gyvūnų šalyje beveik neliko, bet organizacijos stengiasi atstatyti jų populiaciją. Vietiniams žmonėms tai nelabai rūpi, dar stebėjosi, kad niekad nevalgiau begemoto mėsos, kurie plaukiojo upėje tik keli metrai atstumu nuo mano pastatytos palapinės nakčiai ant kranto.
O turguose lūžta stalai nuo per naktį miškuose sugauto laimikio. Vietoje kepamos beždžionės, verdamos „monkey pepper“ sriubos, daug antilopių ir kitokių egzotinių gyvių.
Aplankiau deimantų kasyklas. Visas darbas vyksta rankomis, o kasėjams mokami tik grašiai. Viskas būtent taip, kaip kino filmuose ir rodo. Susitikau su prekeiviais pilnomis kišenėmis nešlifuotų deimantų grynuolių. Upėse mačiau ir aukso kasyklų, kuriose vyrai nerdavo su kibirais gilyn į upės dugną, kad iškeltų gruntą į paviršių.
AFGANISTANAS. Nors talibai kontroliuoja daugiau nei pusę šalies teritorijos, bet po dalį šalies teritorijų galima keliauti. Tik reikia pažinoti patikimus vietinius žmones ir gerai susiplanuoti kelionę. Netikėtumų ten gali būti. Štai, kad ir užvakar Kabule susprogdinta mergaičių mokykla, žuvo 55 žmonės, 150 sužeidė.
Didžiausią įspūdį paliko Band-E Amir ežerai, bei šalies kalnai. Kalnų olose gyvena neturtingiausi šalies žmonės. Buvau pas juos svečiuose.
Afganistano žmonės ypač draugiški, užtikrintai juos įtraukiau į savo draugiškiausių tautų TOP3. Ramiai net pro turgų nepraeisi. Tai pakalbins, tai vaisių įbruks, ir visi patys prašo, kad juos nufotografuočiau. Puiku!
Šalyje daug likusio karo palikimo. Neišvalytos nuo minų teritorijos, riogso šimtai tankų, neatstatytų pastatų.
Dėl skurdo ir dėl ypač pigių narkotikų, daug priklausomų žmonių. Bet už narkotikų vartojimą nėra baudžiama, tad žmonės rūko ir leidžiasi juos tiesiog atsisėdę ant šaligatvių gatvėse, po tiltais.
Neiškenčiau nenuskridęs į Kandaharo miestą. Jis vadinamas talibų tvirtove. Čia susikūrė ši grupuotė, čia gimė ir Talibano įkūrėjas Mula Mohamedas Omaras. Patikimų žmonių padedamas ir gerokai susitapatinęs su vietiniais, apžiūrėjau miestą ir apylinkes. Aplankiau mečetę ir kitas vietas, kuriose nuolat lankydavosi Omaras ir Al Qaeda lyderis Osama Bin Ladenas. Jis čia irgi gyveno. Labai daug karinės technikos, nuolat girdimi šūviai, net 2 raketos buvo paliestos man viešint Kandahare.
Maistas – fantastiškas, vien dėl jo verta grįžti į šalį.
SOMALIS. Karšta vietelė, greičiausiai Mogadišas – pavojingiausias pasaulio miestas. Konfliktai, konfliktai, konfliktai. Gatvėse visiškas chaosas, kas antras žmogus su automatu. Net negali suprasti kas jie, nes dauguma apsirengę civiliais rūbais.
Apie pasivaikščiojimą mieste vienam be gerai ginkluotos apsaugos – galima tik pasvajoti. Viešbučiai apsaugoti specialiomis tvoromis, kurios turėtų apsaugoti nuo sprogimo bangos. Apžiūrėjau visas miesto įdomybes, tik į turgų, kuriame prekiaujama ginklais – nenuvežė. Užtat susitarėm, kad išplauktumėm į jūrą prie Somalio krantų. Pažvejoti. Kibimas buvo prastas, tai mokiausi šaudyti automatu. Pirmą kartą.
PIETŲ SUDANAS. Tai vienintelė šalis į kurią sakiau niekada negrįšiu. Grįžau ir dar kartą norėčiau nuvažiuoti. Aplankiau Mundari gentį, kuri užsiima gyvulių auginimu. Jie – didžiausias genties turtas, tad ypač saugomi ir globojami. Šalis nėra saugi, visi vyrai ir berniukai vaikšto ginkluoti ne tik automatais, bet ir sunkiaisiais ginklais: kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais. Tai visiškai įprastas vaizdas tuose kraštuose.
Vyrai išveda galvijus į derlingesnes teritorijas ir nakčiai grįžta į specialias stovyklas. Jose ir miega ant gultų apsupti tūkstančių galvijų. Po žeme degina gyvūnų mėšlą, kad jaunikliai galėtų šildytis šalia. Tai veikia kaip apsaugomoji priemonė ir nuo uodų. Visus gyvūnus labai prižiūri kruopščiai, moliu trina ragus, o pelenais kailį, apsaugo nuo parazitų.
Vietiniai prausiasi gyvūnų šlapimu. Surenka jį į metalinius indėlius arba kiša galvą po gyvuliu, jam besišlapinant. Plačiai naudojama praktika – oro pūtimas į karvės užpakalį, jos daugiau pieno duoda.
Kelias dienas praleidau ir su Toposa gentimi, net vestuvėse sudalyvavau. Sausros metas tuo metu buvo pas jus, žmonės sau leidžia valgyti tik kartą per dieną. Ir žinot ką? Tik vienos rūšies karčius sudžiūvusius vaisius nuo medžių šakų. Nieko daugiau. Net nelabai supratau ką ten valgyti, kažkoks plaušas. Bet iš kauliukų galima traukti valgomas sėklas.
JEMENAS, SOKOTROS SALA. Ten labai gražu ir saugu. Rojaus kampelis. Drakono medžiai, žydinčios dykumų rožės ir kiti endeminiai augalai. Saloje daug kalnų, ilgų urvų, kuriuose daugybė stalagtitų ir stalagmitų. Kanjonai, balto smėlio paplūdimiai ir milžiniškos kopos. Prie krantų plaukiojantys būriai delfinų, rajų ir nesuskaičiuojama galybė žuvų. Turistų dar neatrasta sala, bet tai matyt tik laiko klausimas. Labai rekomenduoju ten nuvykti, nenusivilsite.
LIBERIJA. Valstybė turinti bendrą istoriją ir labai gerus santykius su JAV. Net jos vėliava iš esmės beveik tokia pati, o sostinė Monrovia pavadinta iš pagarbos buvusiam JAV prezidentui James Monroe. Graži gamta, bet deja, didelis skurdas. Labiausiai matyt įstrigo beždžionių sala. Joje negyvena žmonės, tik būriai šimpanzių, kurios atgabentos iš JAV laboratorijų. Ten su joms buvo atliekami įvairiausi cheminiai bandymai. O dabar jau jos gali džiaugtis laisve.
Išvykdamas epidemijos įkarštyje Lietuvoje, nieko panašaus nebejutau visos kelionės metu. Gyvenimas šalyse tekėjo savo vaga. Vyko renginiai, atviros parduotuvės, barai, restoranai. Tik Dubajuje žmonės dėvėjo kaukes, bei buvo šiokių tokių apribojimų.
Pasisekė, kad išvengiau ligos, o vakar jau gavau ir pirmą nuo covid apsaugantį skiepą. Tikiuosi nebeliks jokių kliūčių keliavimui. Nors tiesą sakant, nelabai daug jų ir pasitaikė mano kelyje per visą epidemijos laikotarpį.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
