Nebent trijų šimtų metrų spinduliu sutikdavome kokią vieną kitą brandžią vokiečių ar prancūzų porą, vieną kitą kaituotoją.
Katiniška ramybė
Vasarą senovinio miestelio Lindos, ant kurio aukščiausios uolos dūla Atėnės Lindijos šventyklos griuvėsiai, baltose gatvėse per alinamą karštį neįmanoma nė įkvėpti laisvo oro gurkšnio – iš visų pusių spaudžia prakaituotų turistų ir vietinių prekeivių zirzalynė.
Dabar čia vaikštinėdamas gali nekliudomas grožėtis sau po kojomis, ant grindinio, sudėtomis mažų nugludintų akmenų mozaikomis, iš tolo primenančiomis kilimus su raštais, ir prasilenkti su liūdnais asilais, o suvenyrų parduotuvėse ir kavinėse dažnai pamatysi ne maklinėjančių dvikojų turistų, bet murkiančių keturkojų būrius.
Restoranai spalį aptingo kaip tos išlepusios, prišertos katės – per karščiausius metų mėnesius ir patys tiek įmito ir išsipūtė, kad vos prasimerkia ir sunkiai bepajuda. Kai kurių durys užrakintos – savininkai ilsisi arba švaisto pinigus Rodo miesto kazino.
Beje, ne šiaip sau katės nuo senų laikų Graikijos salose, kaip ir kaimyninėje Turkijoje, mylimos ir gerbiamos ištisus metus, nepriklausomai nuo oro sąlygų, poilsiautojų srautų, krizės lygio ir kitų aplinkybių. Jos išgaudo peles, o šioms sumažėjus, mažiau veisiasi nuodingų gyvačių.
Todėl net ir benamiai, konteineriuose besiknisantys murkliai čia niekam nekelia pasibjaurėtinos nuostabos, niekas jų neveja lauk. O labiau likimo apdovanoti, didesnę žmonių simpatiją pelnę katinai gauna nepalyginamai daugiau privilegijų ir nuolaidų nei turistai. Tuo jie ir žavi, ir kelia pavydą.
Restoranai spalį aptingo kaip tos išlepusios, prišertos katės – per karščiausius metų mėnesius ir patys tiek įmito ir išsipūtė, kad vos prasimerkia ir sunkiai bepajuda. Kai kurių durys užrakintos – savininkai ilsisi arba švaisto pinigus Rodo miesto kazino.
Pliažinėtojų Rode išvis nelieka gruodį, kai vanduo pastebimai atšąla. Gruodis ir sausis, šalčiausi salos mėnesiai, kai dieną nesiekia 20 laipsnių, o naktį kai kada nukrinta vos iki poros laipsnių aukščiau nulio, – tylus rašytojų ir menininkų metas. Kovą prasideda pavasario pavasaris. Balandį ir gegužės pradžioje – dar ne sezonas, bet juntamai greitai kaista.
Graikams ir Europai tokiu pereinamuoju metu – pražystantį pavasarį ar ankstyvą rudenį – dar arba jau per šalta. Iš tikro kaip tik pats metas mėgautis saulės spinduliais ir šiltu vėju, maudynėmis, lengvu judėjimu siaurose gatvėse ir kaitrą nugesinančiais prisirpusiais saulėlydžiais.
Ir stebėtis, kokios jėgos ir mūsų tautiečius gena žūtbūt vykti į tirštus karštus paplūdimius ir chloruotus baseinus kankintis per patį vidurvasarį, kai saulė taip pavojingai degina, kad grasina šilumos ar širdies smūgiu.
Raudonuojantis kaip verdančiame vandenyje pasmerktas nugeibti vėžys norėtum į ekskursijas, bet nuo karščio vos pasivelki, iš oro kondicionieriaus atšaldyto viešbučio kambario šiaip ne taip nueini iki baseino, rečiau – iki jūros, bet iš tikro sau tyliai svajoji apie normalias Baltijos bangas ir sodybą prie vėsaus ežero. Tačiau svarbiausia – „imti atostogas“ ir kentėti kartu su visais.
Gudrautojų sala
Tačiau per patį orų ir poilsio įkarštį Rodo saloje ekonominės klasės poilsiautojai išlošia šiek tiek mažesnes kainas ir didesnį paslaugumą. Sezonui atslūgus, rudenį, privargę ir užsidirbę salos gyventojai nebelinkę derėtis ir meilikauti, o iš vieno kliento ar pirkėjo vis tiek nori pasipelnyti kaip vasarą iš trijų.
Keletas pavyzdžių iš tipiško graikiško valgiaraščio. Pigiausia maža „Margaritos“ pica – nuo 8 iki 10 eurų. Picos su daugiau ingredientų kaina gali priartėti 20 eurų. Salotos – 5 ar 6 eurai. Žuvies ar jūros gėrybių patiekalas – nuo 15 iki 25 eurų. Durum kebabui giminingas gyros pita suktinukas – nuo 2,5 iki 5 eurų.
Gatvėje šviežiai spaustų sulčių stiklinė – pusantro euro, bet kavinėje be tikslaus kainyno už 100 mililitrų, atskiestų ledukais, nemirktelėję gali pareikalauti 4 arba 5 eurų.
Graikijos Rodo miestą ir Turkijos Bodrumo kurortą skiria vos 20 km, o neišvengiamai vienija – kad ir kaip abi pusės besiraukytų – persipynusios istorijos šimtmečiai. Tačiau Graikijos salos, kurioje nemenkai įtakos turėjo per kartas įsitvirtinę Italijos žydai, ir Turkijos aptarnavimo kultūra skiriasi tūkstančiais kilometrų. Kad ir rytietiškai gudrauja, kad ir pietietiškai neskuba, kad ir žymiai įkyresni, vis tiek turkai – nuoširdesni ir svetingesni.
Jei suderėjote dėl kainos, jei jus priėmė, tai ir malonių staigmenų prigalvos, ir draugiškai pagelbės nebežiūrėdami tiesioginės naudos. Per sunkmetį turkai tapo dar lankstesni ir dosnesni, o aptarnavimo lygis ūgtelėjo. Krize nuolat besiskundžiantys graikai – tuo, beje, panašūs į amžinai nelaimingus Palangos verslininkus – tapo dar šykštesni.
Normalu, kad restorane teks išsipirkti ir pitos gabalėlį (nuo 50 centų iki 1 euro). Kodėl gi ne, jei dažnų salos svečių: vokiečių, skandinavų, italų ir prancūzų tai negąsdina?
Į tą pačią bandelių parduotuvę, kurioje vis nuobodžiauja nenaudojamas kasos aparatas, apsipirkti eisite šeštą dieną iš eilės, bet pardavėjas nepadarys nė simbolinės nuolaidos, o jos paprašytas suvaidins piktą ir griežtą.
Ne tu čia, atvykėli, kontroliuoji padėtį, ne tu čia nustatinėji kainas, nes gi ne tu buvai Europos civilizacijos lopšys, ir apskritai – kur tu dingsi be Graikijos kurortų, kai tavo pamiltoje Turkijoje neramu? Bent kol kas vietinių požiūris toks.
Tebūnie tai antikinis orumas, tebūnie tai mėginimas atsiriboti nuo rytietiško turgaus įvaizdžio. Tačiau dažnai toji graikiška savigarba nejučiomis perauga į čigonišką gudravimą. Klientų maustymo triukai kai kada nurungtų arabiško sukčiavimo būdus ir galėtų varžytis net su kiniškais fokusais.
Štai Rodo senamiestyje užsuki į kavinę, kurios meniu ryškiai šviečia gyros pita – tik 2,5 euro. Kaip turistinėje vietoje, visai padoru. Štai atneša gardų miltinį paplotį, kimštą vištiena ir daržovėmis, tik nemenkai mažesnį nei įprasta. Tiek to, juk dėl tikslaus centimetrų ir gramų skaičiaus nesiteiravai.
Pasistiprinęs ir atsigėręs vandens už 3 eurus, paprašai padavėjų wi-fi slaptažodžio. Išsišiepę jie slaptažodį padiktuoja, tada tau išmaniojo ekrane iššoka bevielio interneto įkainiai – už valandą naudojimosi – 2 eurai 70 centų. Tiek to, gi ne dėl neatidėliotinų darbo reikalų čia užsukai. Tuo labiau, kad reikėjo pamatyti, jog virš restorano didelėmis raidėmis vilioja ne „free wi-fi“, o tiesiog „wi-fi“ iškaba.
Metas sąskaitai. Žiūri, skaičiuoji iš visų pusių – pusantro euro prirašyta daugiau. Čia pat besisukiojantis kavinės šeimininkas paaiškina – privalomi komisiniai! Aišku, apie reikalaujamą nuo visos sumos atseikėti procentą net valgiaraščio buklete parašyta nebuvo, reikėjo pasiteirauti iš anksto – ir kaip nepagalvojai.
O kai padavėjas neatneša 30 centų grąžos, jau nebesistebi, jau užsigrūdinai – juk turi būti savaime suprantama, kad jei neturėjai smulkesnių monetų ir padėjai daugiau nei turėtum sumokėti, tai likutis automatiškai skaičiuojamas kaip arbatpinigiai, nesusipratėli tu vargingas.
Būdrauti reikia ne tik užkandinėse. Salos charakterį geriau pažįstantys įtarūs ir nenaivūs atvykėliai iš Rytų Europos įpratę atidžiai išnagrinėti pirkimo kvitą ir prekybos centruose. Nes gali pasitaikyti, kad, pavyzdžiui, vietoj 20 gramų česnakų „per klaidą“ kasininkė įmuš 2 kilogramus, tuomet jau „pone, atsiprašom“.
Tokiais atvejais gresia pasijusti visai ne vietinių išlepintu katinu, kuriuo norėtum pabūti bent per pelnytas atostogas, o tuo tuščioje senamiesčio gatvėje sutiktu asiliuku.
Šventi, istoriniai ir kontrabandos keliai
Vis dėlto tie europiečiai, kurie Rode įsikūrę arba nuolat lankosi kaip antruosiuose namuose, anksčiau ar vėliau išgyvena malonias staigmenas, žymiai svarbesnes už vis patiriamus smulkius akibrokštus.
Pradžiai – palyginimas. Lietuvių labiausiai užsėstoje Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijos šalyse užsienietis pirmiausia bus priimtas kaip svečias, o vos pamėginęs įsitvirtinti ir galutinai įsikūręs, greitai iš grynakraujų vietinių pajus šaltą gūsį ir padidėjusią distanciją – turės susitaikyti, kad net ir tobulai jų kalbą išmokęs visada ten liks svetimu įtariamuoju.
Mano pažįstama lietuvė, dėl verslo kasmet Rode praleidžianti apie 7 mėnesius, patyrė, jog Graikijoje – kitaip: pirma tu čia esi svetimas – tas, kuriam draugystė bus rodoma saikingai ir atsargiai nelendant į dūšią, bet apsigyvenęs tapsi savu, ir vietiniai tave priims pietietiškai šiltai kaip jau savą bičiulį arba gerą kaimyną, o ne kaip migrantą, kurio reikia šalintis arba kurį reikia vyti lauk. Jie tau dovanų neš savo medų ir aliejų, neperspėję prie durų atitįs moliūgą iš nuosavo sodo, pasisiūlys be jokio atlygio pažiūrėti namus, kai būsi išvykęs.
Laikinas turistas greičiausiai nespės patirti šio artumo, bet turi galimybių mėgautis kitais malonumais. Antai čia – ramu. Buvusį Šilko kelio gėrybių kontrabandos stotele Rodą, priešingai nei kaimynines Koso, Lesbo ir Samos salas, dėl geografinės padėties ir vidaus politikos pastarųjų metų masinė agresyvių pabėgėlių ir perėjūnų kontrabanda aplenkė.
Dėl nakvynės vietų yra du pagrindiniai pasirinkimai. Apsigyventi viešbutyje su maitinimu reikštų pigesnį poilsį, taip pat – patogumą, kai kiekvieną kartą pradėjus gurgti pilvui, nereikia ieškoti vietos pavalgyti. Tačiau taip prarandamas salos tyrinėjimo pojūtis.
Todėl verta apsistoti graikiško stiliaus apartamentuose su bugenvilijų žiedų dengtu sodu, kuriame dar ir citrinmedis auga ir kada panorėjęs gali nusiskabyti kvapnių lauro lapų, rytinę kavą gurkšnoti supamame krėsle, pietų eiti ten, kur nuves po gatvę vilnijantis švelnus dūmų kvapas, o su draugais ar šeima vakaroti galima būtų prie grilio vilai priklausančiame uždarame kieme.
Per rezervavimo sistemą Booking.com rastas namas Genadijos miestelyje „Rhodes summer house“ su trimis miegamaisiais, virtuve bei erdvia svetaine, kuri iškart prijaukina dėl masyvaus židinio ir stilingų interjero detalių, visiškai atitiko jaukius vaizdus nuotraukose, buvo nepriekaištingai švarus ir tvarkingas.
Pasirinkus tinkamą vietą gyventi, lieka rūpestis, kaip keliauti. Automobilių nuoma nebrangi – vasarą rezervuojantis internetu arba nuomojantis tiesiogiai iš vietinių, dienai kainuoja iki 32 eurų, jei per viešbutį – apie 50 eurų. Dabar, ne sezono metu, automobilį galima gauti už 14 eurų. Dar viena alternatyva ir pramoga – motoroleris.
Rode tarp miestelių dažnai kursuoja autobusai, tačiau viešasis transportas nepriveža prie atokesnių žavių vietovių. Sala turi vaizdingų šventų viršūnių su koplyčiomis, įspūdingų vienuolynų ir Viduramžių pilių.
Yra kur pasisukioti bei apsižvalgyti ir apačioje, arčiau vandens. Istorijos gyvas Rodo miestas su garsiuoju milžinišku kolosu, kurį reikia įsivaizduoti, nes jo nėra, simpatiškas Lindos miestelis, romėniškas Rodini parkas, Egėjo ir Viduržemio jūrų susitikimo vieta, skirtingi paplūdimiai su nardymo, jėgos aitvarų ir banglenčių pamokomis. Pratęsimui galima dėti daugtaškį. Nes tai sala, skirta poilsiui, bet labai tinkama ir pakeliauti.
