Taigi dėl to nereikia per daug stebėtis, kad turistų Charkove nėra. Tiesa, prieš kelis metus buvo epizodas, kai jie buvo pasirodę. Jie gana didele grupe buvo atvykę iš Rusijos ir buvo stebėtinai gerai organizuoti. Kaip tyčia, jie užplūdo Charkovą tuo pat metu kai prasidėjo neramumai Donbase. Sutapimas, manau, ne kitaip.
Nebesugalvodami ką nuveikus nuobodžiame mieste, jie užėmė savivaldybės pastatą, pakeitė Ukrainos vėliavą į Rusijos ir kitaip panašiai linksminosi. Juos galima suprasti ir pateisinti, nes juk Charkove turistui nėra ką veikti. Ko tik neprisigalvosi kai nuobodžiauji.
Sakyčiau, Charkovo valdžia pati kalta, kad nesugeba pasiūlyti padorių pramogų turistams. Prie to paties nuobodžiaujantys turistai paskelbė įkuriantys Charkovo liaudies respubliką, bet tada įtakingi žmonės pasakė, kad to jau per daug ir Ukrainos kariuomenei pavyko išvyti tuos išdykėlius iš pastato ir jų siautėjimas tuokart baigėsi.
Tiesa, rusų pusė tada aktyviai aiškino, kad prie šio reikalo rankas prikišo ne rusų turistai, o vietiniai sukilėliai nepatenkinti profašistine ukrainiečių valdžia. Ukrainiečiai iki šiol šaiposi iš šių teiginių, nes pasirodo, kad turistai vietoj miesto rotušės užėmė teatro pastatą. Koks vietinis gali sumaišyti šiuos miesto simbolius?
Charkove beveik negirdėjome kalbant ukrainietiškai.
Kaip ten bebūtų, tada tas laikinas turizmo bumas nuslopo, prasidėjo karas Donbase ir Charkovui labiau rūpėjo ne turistai, o tvarkos ir ramybės palaikymas, nes dar kurį laiką mieste tęsėsi protestai ir situacija galėjo pakrypti į bet kurią pusę. Tačiau proukrainietiškai nusiteikusių piliečių mieste vis daugėjo ir svarstyklės nusvėrė būtent į neprisidėjimo prie valstybės ardymo poziciją.
Reikalus finalizavo miestiečių iniciatyva nuversta pati didžiausia Lenino skulptūra Ukrainoje ir apklausos, parodžiusios, kad vietinių noras Charkovą prijungti prie Rusijos yra labai ženkliai nuslopęs. Galiausiai nuslopo ir neramumai, gyvenimas Charkove grįžo į standartines vėžes, o kartu grįžo ir abuojumas turizmo sektoriui.
Kad ir nelabai laukiami, mes vis dėlto į Charkovą atvykome. Taip jau pas mus yra, kuo, rodos, neįdomesnis miestas, tuo labiau jis mus traukia, kad įsitikintume, kad jis tikrai nuobodus. Įsitikiname ir išvažiuojame sau ramia širdimi.
Vidurnaktį išlipus iš traukinio Charkovo stotyje į akis krito ne vienas automobilis lietuviškais registracijos numeriais. Na va, pagalvojau, tiek stengėmės nusigrūsti ten kur nėra lietuvių, o čia jų netgi daugiau nei bet kur kitur. Tai, žinoma, buvo netiesa, nes tai nebuvo lietuvių vairuojami automobiliai. Tada pagalvojau, kad čia turbūt ukrainiečių Lietuvoje pirkti automobiliai su nespėtais pakeisti lietuviškais numeriais.
Bet čia buvo tik dalis tiesos, nes geriau įsižiūrėjus kai kurie numeriai buvo keisti, lyg ir šrifto kitokio. Lietuviški, bet vizualiai kiek kitokie, panašūs į padirbtus. Spėju, kad ukrainiečiai jais naudojasi bandydami apeiti kažkokią mokestinę politiką. Palikime tai jų sąžinei. Jos prireiks nemažai, nes lietuviškų registracijos numerių rytų Ukrainoje ir toliau kelionėje matėme labai daug.
Charkove beveik negirdėjome kalbant ukrainietiškai. Žinoma, pranešimai metro ar užrašai gatvėse yra ukrainietiški, bet žmonės kalba rusiškai. Tai nereiškia, kad jie prorusiški, jie tiesiog taip kalba.
Pavyzdžiui, sužinojęs iš kur esame, prie mūsų restorane prisėdo padavėjas ir neprašomas pradėjo skųstis gyvenimu savo šalyje. Anot jo, Ukrainoje dabar labai blogai, valdžia vagia, vieną aferistą prezidentą tiesiog pakeitė kitas toks pats, labiau besirūpinantis ne šalimi, o savo ar savo globotinių verslo interesais. Netrukus pasidarė nuobodu klausytis dejavimų ir natūraliai pradėjau laukti aiškinimo, kaip prie ruso buvo geriau ir, kad gal ir neblogai būtų, kad ateitų Putinas, tolesnis pokalbio posūkis nustebino nevaikiškai.
Padavėjas pasakė, kad daug kas Charkove nori, kad ateitų ne Putinas, o Grybauskaitė
Padavėjas pasakė, kad daug kas Charkove nori, kad ateitų ne Putinas, o Grybauskaitė. Anot jo, Lietuvos prezidentė labai vertinama kaip stipri asmenybė, nebijanti sakyti tiesą ir priimti sprendimus. Jis netgi pasakė, kad norėtų, kad būtent ji būtų Ukrainos prezidentė. Va čia tai geras, pagalvojau, galėjau tikėtis bet ko, bet tik ne šito.
Tai vyko pernai. Šiemet Ukraina jau turi naują prezidentą ir asmeniškai išgirsti ką apie jį kalba miestiečiai dar neteko. Dėl to reikėtų dar kartą nuvykti į Charkovą, juolab kad nuo žiemos vėl prasidės tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus.
Prie savivaldybės pastato stovėjo palapinių miestelis, kur budėjo savanoriai. Čia yra įrengtas mini muziejus, menantis tų laikų Ukrainos įvykius. Garbią vietą jame užima mūsų prezidentė ir jos citatos. Šis miestelis, sakyčiau, buvo netgi vienas įdomesnių Charkovo objektų.
Kitos šiek tiek įdomesnės miesto vietos yra Nepriklausomybės aikštė, zoologijos sodas, Nemo delfinariumas, Charkovo meno ir istorijos muziejai. Daug kur rašo, kad Charkovo Nepriklausomybės aikštė yra viena didžiausių pasaulyje. Didelė tikrai, nelabai pasiginčysi.
Charkovas tokio senamiesčio, kaip mes juos suprantame, neturi, o miesto centras yra išsiplėtęs su vyraujančiais carinio stiliaus pastatais, panašiais į pastatus Vilniaus naujamiestyje, tik daug didesniais. Tai gigantiškos architektūros miestas. Tiesa, centras gražiai sutvarkytas ir Konstitucijos aikštėje stovi gražus paminklas. Kiti rajonai, ypač gyvenamieji, yra gana aptriušę, kaip ir dauguma sovietinių miestų miegamųjų rajonų.
Kadangi zoologijos sodas dėl remonto buvo laikinai iškeltas už miesto, apsilankėme Nemo delfinariume, kuris laikomas vienu geriausiu Ukrainoje. Delfinų pasirodymo kaina – 8 eurai. Gražus pasirodymas, delfinai aukštai šokinėja. Dar dirbtinėje Lopanės upėje už kelis eurus paplaukiojome valtele, bet tai jau buvo labiau desperatiškas veiksmas, nes iš tikrųjų nebuvo ką daugiau veikti, nebent sėdėti restorane ir gerti.
Keista, kad tokiame dideliame mieste visai nebuvo žmonių srautų. Charkovo centras pasirodė pernelyg ramus tokio dydžio miestui. Vaikščioti net ir tamsiu paros metu buvo visiškai saugu ir jokio, net menamo pavojaus nepajautėme. Užsieniečių, kalbančių kitaip nei rusiškai, matyti irgi neteko.
Tiesa, Charkove gali smagiai pabendrauti su vietiniais. Jie yra gana smalsūs, šnekūs, neišpaikinti turistų ir norintys kažką pranešti pasauliui apie save. Bendravimas su vietiniais kelionėse man yra viena įdomiausių kelionės detalių, nes gali gauti informacijos, kurios jokiame internete nerasi. Tai yra daug įdomiau, nei lankyti eilinę bažnyčią ar muziejų.
Charkovo centras pasirodė pernelyg ramus tokio dydžio miestui.
Kalbant apie kainas, Charkovas yra pigesnis nei Kijevas ar Lvovas. Butą mes išsinuomojome šalia Charkovo traukinių stoties už, berods, 25 eurus parai. Tiesa, jis buvo tokiam kvartale kaip sovietmečio Naujininkai, bet pats butas buvo gražus, gerai sutvarkytas ir patogus, tai prisikabinti tikrai nebuvo prie ko. Juolab, kad visai šalia buvo traukinių stotis, jei prireiktų staigiai išvažiuoti.
Eiliniame miesto restorane galima papietauti už 5-6 eurus. Visur pigus alkoholis.
Ir bandelės. Jos yra parduodamos daug kur, net metro stotelėse. Mano mėgstamos šviežios ir minkštos bandelės su aguonomis kainavo 25 centus. O bandelių pasirinkimas milžiniškas – lašinukai, džemas, varškė, bulvės, kopūstai, grybai, ryžiai ir dar kažkas. Bet juokingiausios buvo su virtais žirniais.
Tačiau juk ne bandelių vykome į Ukrainą. Jau pirmą dieną Charkove supratome, kad užsibūti čia būtų laiko gaišimas, ir nusprendėme išvykti. Kitas mūsų lankytinas objektas bus dar vienas keistas Ukrainos didmiestis – Dnipro miestas, kurį iš Charkovo per tris valandas pasiekėme mikroautobusu.
Eiliniame miesto restorane galima papietauti už 5-6 eurus. Visur pigus alkoholis.
