Tikriausiai daugiausia pasaulio valstybių (171!) aplankęs lietuvis Danas Pankevičius šią vasarą jau trečią kartą vyko į Kim Jong Uno valdomą Korėjos pusiasalio šalį. Nors ji pasaulio žiniasklaidoje paprastai pristatoma kaip nepakeliamą diktatoriaus jungą kenčianti tauta, lietuvis savo akimis įsitikino, kad Šiaurės Korėją apipynę nemažai mitų. Parduotuvės (kuriose rado net lietuviškų prekių!) ir restoranai ten – ne tik atvykėliams.
15min pokalbyje su D.Pankevičiumi – apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje ir keliones po šią vis dar stebinančią šalį.
– Kodėl vėl Šiaurės Korėja? Juk yra likusių dar ir nepamatytų kitų šalių – kodėl darkart į Šiaurės Korėją, o ne, pavyzdžiui, dar netyrinėtą Kanadą ar Australiją?
– Aš labai dažnai grįžtu į šalis, kuriose esu jau buvęs, tik pasirenku tas šalies vietas, kurių dar nematęs. Šiaurės Korėja ilgą laiką buvo labai uždara, o kuo uždaresnė, tuo paslaptingesnė. Galbūt dėl to mane čia ir traukia. Kiekvienais metais atveriama vis daugiau šalies teritorijų keliautojams, tad norisi kuo daugiau pamatyti ir patirti.
Turistai dažniausiai lanko standartinius lankytinus objektus: sostinę, monumentus, pavyzdinius žemės ūkius, demilitarizuotą zoną. Bet ar bent įsivaizduojate kokią nuostabią gamtą jie turi? Kalnai, kriokliai, ežerai vulkanų krateriuose. Aš tikrai grįšiu į šalį ateinantį pavasarį, noriu nubėgti savo pirmąjį maratoną, kuris įvyks Pchenjane. Dar norėčiau pamatyti Kumgang ir Paektu kalnus, ir jau susitariau dėl neįtikėtinos galimybės leistis į kelių dienų žygį su palapinėmis po šiuos regionus. Pažadėjo, kad turėsiu galimybę apsistoti pas vietinę šeimą jų namuose ir pagyvent kurį laiką.
Kartą po Šiaurės Korėją keliavau su 5 mėnesių dukra – jei grėstų nors menkiausias pavojus, ji ten nebūtų atsidūrusi.
– Skaitant keliautojų įspūdžius apie Šiaurės Korėją, dažnai pasitaiko, kad ši šalis pavadinama „niūriausia vieta pasaulyje“. Ar tiesa?
– Pastebėjau, kad kai kurie grįžę keliautojai labai mėgsta sutirštinti spalvas. Neva ten viskas blogai, labai pavojinga, rizikuodami išsivežė neleistinas nuotraukas ir jie vos sveiką kailį išnešė. Galima pagalvot, kad jie iš karo zonos grįžo. Aš kartą po Šiaurės Korėją keliavau su savo 5 mėnesių dukra – jei grėstų nors menkiausias pavojus, ji ten nebūtų atsidūrusi.
Turisto akimis žiūrint, žmonės ten gyvena normalų gyvenimą. Viešos miesto vietos pilnos žmonių, jie linksminasi, žaidžia žaidimus, šoka parkuose, dainuoja, eina į teatrą, operą ar cirką. Pažiūrėjus į jų veidus, jie neatrodo nelaimingi. Taip, eiliniai žmonės neturi interneto, negali išvažiuoti iš šalies, bet jie mažai žino, kaip kitose šalyse žmonės gyvena, tai jiems, matyt, dėl to galvos ir neskauda. Tiesa tai, kad turistai mato tik tai, ką valdžia gali parodyti. Blogų dalykų mes nematom.
Šalis keičiasi: spūstys, oro bučiniai ir akių kontaktas
– Į Šiaurės Korėją vykote jau trečią kartą. Kokius pokyčius pastebėjote? Šalis, žmonės labiau atsiveria ar priešingai – politinė situacija juos verčia dar labiau užsisklęsti?
– Pokyčiai, lyginant su pirmąja mano kelione į šalį 2011 metais, labai akivaizdūs. Puikiai pamenu, kaip žmonės vengdavo akių kontakto, žvilgtelėjus į juos – iškart nuleisdavo galvą. O dabar jie daug drąsesni – matyt, pripranta prie svetimšalių.
Viešame paplūdimyje mergina net oro bučinius man siuntė. Iš pradžių pamaniau, kad pasirodė, bet ji tai dar kelis kartus pakartojo. Tiek seni žmonės, tiek vaikai dažnai pirmi pasisveikina ar pamojuoja ranka praeinant. Turistams suteikiamos laisvės šalyje vis daugiau ir daugiau. Gidžių paprašius, galima nueiti į daugelį viešų vietų, kurios net nebuvo įtrauktos į programą. Šiaurės Korėjos valdžia atveria sienas ir į šalį patekti nebėra taip sunku.
2011 m. per dieną pravažiuodavo tik keli automobiliai, o dabar – spūstys sostinės gatvėse susidaro.
– Kas labiausiai įstrigo ar nustebino šioje kelionėje?
– Labai nustebino pokyčiai sostinėje. Visur vyksta statybos, tiesiamos naujos gatvės, statomi dangoraižių kvartalai. Prieš 2 metus toje vietoje dar nieko nebuvo. Kai pirmąjį kartą buvau šalyje 2011 metais, per dieną pravažiuodavo tik keli automobiliai, buvo paaiškinta, kad jais važinėja valdžios atstovai. 2016 metais gatvėse automobilių jau buvo nemažai, net taksi pasirodė, o dabar – spūstys sostinės gatvėse susidaro.
Daugelis žmonių jau naudojasi išmaniaisiais telefonais, juos gamina Šiaurės Korėjoje, ir vadinasi „Pchenjanas“. Bet dar vis stebina, kad žmonės labai daug darbų atlieka rankomis – kloja asfaltą ar betonuoja kelią. Galima pamatyti, kaip didelė minia žmonių, tvarkingai ir švariai apsirengę kostiumo kelnėmis, marškiniais ir skrybėlėmis, rankomis skina žolę.
Iš gatvių dingo visi plakatai, vaizduojantys kovą su Amerika. Su tokiais vaizdais nerasite net atviruko.
Iš gatvių dingo visi plakatai, vaizduojantys kovą su Amerika. Su tokiais vaizdais nerasite net atviruko, kurie buvo gan populiarus turistų pirkinys.
Ypač nustebino vienas įvykis atrakcionų parke. Prie mūsų gidžių priėjo vietinis žmogus ir paklausė, ar niekas nepametė telefono. Pradėjau savojo ieškot – nėra. Pasirodo, aš jį pamečiau, ir jis atkeliavo į mano rankas po gero pusvalandžio, dar pačiam jo net nepasigedus. Neįtikėtina, kad jie viską išsiaiškino ir rado mane tūkstančių žmonių minioje.
Ką svarbu žinoti prieš vykstant
– Ar lietuvių keliautojų susidomėjimas šia šalimi išaugęs?
– Lietuvių susidomėjimas šia šalimi išties auga. Ten dažniausiai keliauja tie, kurie jau yra matę šiek tiek pasaulio ir nori pamatyt bei patirti kažko neįprasto – to, ko kitose šalyse tikrai neišvys.
– Ar sunku yra susiplanuoti ir išvykti į Šiaurės Korėją? Ar įmanoma tą padaryti savarankiškai?
– Jei turi reikiamus kontaktus, tai padaryti nėra sunku, tik užima laiko. Reikia paruošti keletą dokumentų, siųsti juos į Šiaurės Korėjos ambasadą ir laukti leidimo įvažiuoti į šalį patvirtinimo. Galima keliauti ir vienam savarankiškai, bet po šalį vieni nepakeliausite. Jus pasitiks Pchenjano oro uoste ir visos kelionės metu lydės vairuotojas ir 2 gidai. Tokiu atveju kelionė kainuos brangiau nei keliaujant grupėje. Norintiems sutaupyti, rekomenduočiau kreiptis į kelionių po Šiaurės Korėją organizatorius ir jungtis prie keliaujančiųjų grupės.
(Jei norite nuvykti į Šiaurės Korėją ir turite klausimų prieš kelionę, galite kreiptis į D.Pankevičių feisbuke „Danas Around The World“ ir „Instagram“ tinkle: @pankevicius).
– Ar ėmėtės kokių nors specialių pasiruošimo – ar net saugumo – priemonių prieš skrydį? Ar viskas buvo tarsi prieš įprastą kelionę?
– Jokių ypatingų pasiruošimų nereikia. Kelionė į Šiaurės Korėją skyrėsi tuo, kad visus reikalingus dokumentus turėjau atsispausdinęs popieriuje, žinojau, kad interneto neturėsiu. Užsieniečiams jau suteikiama galimybė šalyje naudotis internetu, bet tai nepigiai kainuoja. Tikrai galiu išsiversti apie 10 dienų be interneto, tad jokių planų prie jo jungtis neturėjau.
Taip pat svarbu, kad keliaujantysis neturėtų savo kompiuteryje ar telefone jokių pornografinio pobūdžio nuotraukų. Draudžiama įvežti į šalį leidinius iš Pietų Korėjos bei medžiagą, kurioje nepagarbiai atsiliepiama apie šalies lyderius. Rekomenduočiau su savimi pasiimti reikalingus vaistus, kurių gali prireikti kelionėje. Labai abejoju, kad tokių pačių rasite šioje šalyje.
– Atvykote į viešbutį, ir, pavyzdžiui, norite išeiti į lauką parūkyti, pasivaikščioti, pasižvalgyti. Ar galima?
– Tikrai taip – galima išeiti iš viešbučio vienam ir pasivaikščioti, sakykim, 100 metrų atstumu. Jokių problemų, niekas iš paskos nesekioja ir nedraudžia. Kartą viename didmiestyje vakarojome restorane 1 km atstumu nuo mūsų viešbučio, ir man prireikė trumpam grįžti į kambarį. Mano nuostabai, gidai leido suvaikščioti vienam.
Labai patiko pasivaikščiojimas Myohango kalno apylinkėse – be palydos buvome virš 4 valandų. Prieš kelerius metus tokie dalykai buvo neįsivaizduojami, bet viskas keičiasi.
– Kaip atvykėlius vertina patys šiaurės korėjiečiai?
– Galiu tik spėlioti, nes vietiniai eiliniai žmonės nešneka angliškai, jų pačių nuomonės neišgirsi. Bet pagal tai, kaip tave sutinka gatvėse ar parkuose, tai manau, kad tikrai nėra priešiškai nusiteikę. Žmonės man pasirodė ypač draugiški ir paslaugūs.
Mitai apie statistus, skurdą ir politiką
– Paprastai juk turistams leidžiama bendrauti tik su atrinktais gyventojais. Ar nėra keista žinant, kad čia specialiai rodomi statistai, tai nėra tikrasis gyvenimas?
– Kalbant apie statistus, manau, kad jie egzistuoja. Bet tik tam tikrose ir labai retose situacijose. Populiarus mitas, kad Pchenjano metro aplink turistus vaikšto tik statistai. Manau, kad tai – nerealu, nes per ten praleistą laiką pro mane praėjo keli tūkstančiai žmonių. Kam ten tų statistų reikia? Mes bet kada galėdavome nueiti į viešas vietas su gidais ir kartais turėdavome galimybę pabendrauti su vietiniais atsitiktiniais žmonėmis.
Atrakcionuose, parduotuvėse, paplūdimyje, aikštėse ir kitose viešose vietose – daugybė žmonių, ir tu matai tikrą gyvenimą, o ne surežisuotą. Mes vykdavom į parkus, kuriuose žmonės piknikaudavo, leisdavo laiką su draugais ar šeima. Kartais drąsesni pakviesdavo nusifotografuoti ar net pašokti. Viskas būdavo tikra.
– Tikriausiai visi įsivaizduojame, kad ten – begalinis skurdas. Ar išties?
– Žiūrint, kaip į visą tai pažvelgsite. Jei lyginsime su labiausiai išsivysčiusiomis šalimis, tai atotrūkis akivaizdus. Bet jei įvertinsime visas pasaulio šalis, tai korėjiečiai gyvena gan neblogai. Geriau už beveik visas Afrikos valstybes ir kai kurias Azijos šalis. Žmonės gyvena paprastai, prabangos nepamatysi, bet akis badančio skurdo – taip pat.
Nustebsite, bet keliaujant po šalį, daugelyje parduotuvių rasdavome net lietuviškos degtinės.
Per 3 keliones į Šiaurės Korėją aplankiau daugybę miestų ir kaimelių. Tiesa, jie susiduria su elektros energijos problemomis, tad gyvenvietės ir miestai vakarais tamsoki. Išvykus iš sostinės, automobilį retai išvysi, gyventojai naudojasi autobusais, dviračiais ar tiesiog vaikšto pėsčiomis. Žmonės daug ir sunkiai dirba, visi turi namus, maisto taip pat.
Šiaurės Korėjoje prieš 20 metų buvo kilęs didelis badas, pareikalavęs daug aukų, bet situacija šiandien visiškai kitokia. Atidaromi nauji prekybos centrai, kuriuose rasite įvairiausių vietinės gamybos bei importuotų maisto prekių.
Nustebsite, bet keliaujant po šalį, daugelyje parduotuvių rasdavome net lietuviškos degtinės. Miestuose daugybė restoranų ir barų, kuriuose vietiniai leidžia laiką. Galiu pasakyt, kad net lietuvių taip pamėgtas super turistinis Egiptas atrodo daug kartų skurdžiau. Tokios nešvaros ir gyvenimo sąlygų, kurias turi eiliniai egiptiečiai, jūs tikrai neišvysite Šiaurės Korėjoje.
Galiu pasakyt, kad net lietuvių taip pamėgtas super turistinis Egiptas atrodo daug kartų skurdžiau.
– Ar bandėte su gyventojais (arba gidais) pakalbėti ir apie politiką – branduolinį ginklą, Donaldą Trumpą ir pan.?
– Mes kalbėjome apie viską, kas tik šovė į galvą, tik beveik neliesdami temų apie esamą ir buvusius šalies lyderius. Su gidėmis diskutavom ir apie seksualines mažumas, ir apie JAV-Šiaurės Korėjos santykius, ir apie laisvės sampratą. Branduolinio ginklo tema irgi buvo. Gidės atsakė: nejaugi manote, kad mes norime užpulti JAV ar kitą šalį? Mums branduolinis ginklas reikalingas tik kaip atgrasinimo priemonė, kad niekas mūsų pačių nepultų.
– Kiek saugus ten jautėtės? Ar nebuvo nerimo, kad kažkuo galite supykdyti, įžeisti ir sulaukti neprognozuojamų pareigūnų veiksmų?
– Visi tikrai jautėmės visiškai saugūs, nesu girdėjęs istorijų, kad turistą būtų kas apvogę ar užpuolę. O būnant šalyje reikia laikytis visiškai paprastų taisyklių. Neatsiliepti blogai apie lyderius, nefotografuoti kareivių ar statybviečių, nes būtent kariai statybose dirba. Bet vis tiek turistai juos fotografuoja, tad kartais sulaukdavom prašymo nuotrauką ištrinti.
Daugelis turbūt girdėjote istoriją apie amerikiečių studentą, kuris girtas užėjo į draudžiamas patalpas ir pavogė plakatą. Už tai jis buvo įkalintas. Bet per kelis dešimtmečius tokie įvykiai buvo vos keli, ir aš manau, kad tai buvo tiesiog politiniai žaidimai su tam tikrų, priešiškai nusiteikusių valstybių atstovais. Kiekvienais metais dešimtys tūkstančių turistų atvažiuoja į Šiaurės Korėją, ir niekam nieko nenutinka.
– Nors dabar Šiaurės Korėjos santykiai atrodo pagerėję su kitomis valstybėmis, ar ten būnant nėra nerimo, kad bet kurią minutę viskas gali pasikeisti?
– Nerimo nebuvo – gal dėl tos priežasties, kad santykiai su kitomis valstybėmis dabar piko viršūnėje, kalbant apie paskutinį dešimtmetį. Paskutinis vizitas buvo trumpas, tik 9 dienų, tad nemaniau, kad viskas gali kardinaliai pasikeist per šį laikotarpį. Tiesą pasakius, jei kelionė būtų buvusi prieš metus, nerimo tikrai būtų, nes JAV savo karinius laivus buvo nukreipusi Korėjos pusiasalio link. Nežinojau, ko galima buvo tikėtis tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Turėjau planų ten vykti, bet būtent dėl šios priežasties, kelionę nukėliau į šiuos metus.
– Kim Jong Unas turi fantazijų pakrantėje įkurti prabangų kurortą, pritrauksiantį begales turistų (apie tai skaitykite čia). Ar, jūsų nuomone, realu, kad Š.Korėja taps populiaria turistine kryptimi?
– Teko pravažiuoti pro šalį – kurortas dygsta dideliu greičiu, jis kuriasi visiškai šalia Vonsano uostamiesčio. Šalis artimiausiu metu tikrai netaps tokia populiari kaip daugelis kitų Azijos šalių, bet srautai kasmet didėja. Didžioji dalis – turistai iš Kinijos.
Aš labai abejoju, kad vakariečiai turistai specialiai skris į kurortus prie jūros, bet esu tikras, kad po intensyvaus pažintinio turo panorės praleisti 2–3 dienas prie jūros poilsiui. Šiandien šalyje nėra aukščiausio lygio viešbučių pajūryje, todėl į turistinius maršrutus poilsis prie jūros nėra įtraukiamas.
