Atsibeldus į Singapūrą apie 3 val. nakties nesinorėjo nieko kito, kaip saldaus miego. Kelionė autobusu iš Malaizijos, turėjusi trukti iki 4 – 5 valandų, nusitęsė į 8 val. Trumpam sustojus pasienyje patikrą praėjome greitai, deja, dvi vietnamietės taip ir nebegrįžo į autobusą. Jau įvažiavus į Singapūrą vairuotojas šiek tiek pradėjo kvailioti. Atrodė, tarsi čia važiuotų pirmą kartą – vis apsisukinėjo, šiek tiek sugebėjo net ir prieš eismą pavažiuoti.
Iš anksto susitarus mus pasitinka Rytis, Singapūre šiuo metu studijuojantis pagal mainų programą. Vėliau paaiškėja, kad su Ryčiu bute gyvena dar viena lietuvaitė, kompaniją jiems palaiko du austrai, švedė ir kanadietis.
Svetingai buvome priimti ir užkariavome studentų buto svetainę beveik savaitei. Laimės kūdikiai, galima sakyti: būstas nemokamas, o tai gerokai sumažino kelionės išlaidas šioje brangioje šalyje. Pigiausia nakvynė, kurią buvome radę naršydami internete, buvo 30 Eur už naktį dviem žmonėm. Bet juk visi žinome, kad pigiausia nakvynė, tai ne geriausia.
Žaliuojančių stogų, sienų ir tiltų miestas
Singapūro miestas nuo pirmos akimirkos žavi savo švara ir išpuoselėtais želdiniais. Jų yra visur. Turiu omenyje, tikrai visur: čia krūmai, gėlės ir medžiai yra sodinami, kur tik randama laisvos vietos. Dangų remiantys dangoraižiai ir jų apsodinti stogai, iš toli mojuoja medžių ir krūmokšnių šakomis, ne vieno dangoraižio sienos specialiai apželdintos, gatves jungiančių tiltų konstrukcijos apjuostos žaliuojančiais vijokliais.
Žodžiu, kur pažvelgsi, čia atrodo kiekvienas žemės lopinėlis yra išnaudotas maksimaliai. Žinant, kad Singapūras buvo įkurtas tiesiog iškirtus džiungles, o pritrūkus vietos kai kuriems pastatams tiesiog dirbtinai sukurtas grindinys, galima suvokti, jog dabar stengiamasi augmeniją sugrąžinti į miestą.
Miesto-valstybės pažintis prasideda nuo Sentosa salos, kuri dar 2010 metais tapo dideliu turistų traukos centru. Čia kiekvienas atvykėlis ras, ko tik širdis geidžia. Valdžia skyrė milžiniškas pinigų sumas įgyvendinti grandiozinio kurorto plėtrą. Visa sala yra paversta milžinišku poilsio kurortu, kurioje – nesuskaičiuojamas kiekis įvairiausių pramogų: viešbučiai, parduotuvės, restoranai, kavinės ir barai, atskiros poilsio zonos su pramogų parkais, kazino, „Universal“ filmų salėmis, jūrų, istoriniu karo muziejumi, pasivaikščiojimo takais virš medžių viršūnių, dirbtinėmis salomis ir specialiai sukurtais maudynėms paplūdimiais.
Praleidę gerą pusdienį pramogų saloje pasivaikščiojome su Juozapu palei pakrantę ir užsiropštėme į ant kalvos įsikūrusį „Mount Faber“ parką. Nuo kalvos viršūnės grožėjomės Sentosa sala, jūrų uostu su milžiniškais agregatais, primenančiais dinozaurus, kurie reikalingi jūrų kroviniams iškelti.
Nuo čia kaip ant delno buvo matyti įmantrios architektūros gyvenamieji pastatai, kurių viršūnes puošia dirbtinai įrengtos džiunglės. Diena buvo jau įsibėgėjusi, tad mus prie žemės slėgė karštis ir tvankuma. Radę pavėsį pasikabinome hamaką ir nusprendę tiesiog palūkuriuoti, snūstelėjome. Prabudome – o jau saulė leidžiasi. Akies krašteliu palydėjome ją ir nusileidome žemyn nuo kalvos nesuskaičiuojamu laiptelių taku.
Studijos Azijoje: svarbiausias pažymys
Iš tiesų savaitė Singapūre praskriejo greitai. Dauguma keliavusių ir buvusių turbūt klaustų, ką ten veikti tiek laiko, tačiau, kol turėjome nemokamą nakvynę, niekur neskubėjome. Užtekdavo laiko tęsti pažintį su sparčiai augančiu megapoliu, o vakarai užsitęsdavo pokalbiais iki išnaktų su studentais.
Nors studijos Azijoje skamba patraukliai ir egzotiškai, tačiau studentų patirtis rodo, jog mokslai čia kremtami rimtai, o studijų lygis itin aukštas. Lietuvaitė Agnė pasakojo, kad universitete svarbiausias yra pažymys. Jeigu po studijų ieškaisi darbo, tavo gyvenimo ar darbo patirtis yra niekas, svarbiausias vertinimo rodiklis – tavo baigiamasis pažymys.
Universitete besimokantys studentai yra skirstomi į darbo grupes, renkamas grupės vadovas, organizuojami nuolatiniai susibūrimai, skirstomos individualios užduotys, neretai dirbama su realia ir egzistuojančia įmone.
Semestro pabaigoje grupės nariai turi skirti balus savo kolegoms. Kadangi kartais dėl pažymio vyksta aršios kovos, pasitaiko atvejų, kad vienas ar keli grupės nariai piktybiškai skiria žemesnį balą kolegai, nors jis galbūt rodė iniciatyvą ir atlikdavo darbų daugiau nei kiti. Kad studijų rėžimas yra griežtas, matėme ir patys. Dar prieš 8 val. ryto didžioji dalis studentų jau būdavo išvykę į paskaitas, o grįždavo neretai vėliau nei 20 val.
Mus apgyvendinę studentai ir jų draugai ne kartą minėjo, kad bibliotekose verda kovos dėl sėdimos vietos: ji užimama paliekant knygas, kompiuterius ar kitus asmeninius daiktus. Kai kurie studentai sesijos metu nesivargina net vykti namo, ruošia darbus po kelias valandas, tada snaudžia keletą poilsio valandų atsineštuose miegmaišiuose ir vėl mokosi.
Pasak Singapūre studijuojančių lietuvių, azijiečių mąstymas neretai yra siauras, nes visos žinios pasitelkiamos tik teorinės, gautos iš paskaitų ar vadovėlių. Dėl to neretai didelėms korporacijoms ar įmonėms Azijoje vadovauja europiečiai ar amerikiečiai, kadangi jie nebijo naujovių, neeilinių sprendimų ir drąsiai panaudoja įgytus praktinius įgūdžius.
Pati smagiausia savaitės diena studentams yra trečiadienis, tuomet visi po studijų skuba į miestą. Trečiadienis čia vadinamas Lady Night, o studentams jis patinka dėl to, kad visos merginos būtent šią dieną į visus barus, naktinius klubus įleidžiamos nemokamai. Gėrimai merginoms taip pat pilami nemokamai.
Girdėjau pasakojimų, kad kai kuriuose naktiniuose klubuose merginas net aprengia ir atlieka vakarinį makiažą visiškai nemokamai. Vaikinai taip pat nelieka nuskriausti, nes gėrimai, įėjimai jiems tądien kainuoja perpus mažiau nei kitomis dienomis.
Žinoma, be trečiadienio yra ir visos kitos savaitės dienos, kurios neretai naudojamos privatiems vakarėliams. Norint patekti į tokius vakarėlius, turi būti draugiškas universitete, turėti nemažai bičiulių, kurie tiesiog tau atsiųs „Facebook“ pakvietimą atvykti arba vakarėlį organizuoti pačiam.
Rizikingas nuotykis – nelegalus lipimas ant dangoraižio stogo
Mes gyvenome daugiabutyje, kuriame pramogų nestinga. Jis buvo tarsi viešbutis, turintis visiems gyventojams laisvai prieinamą 50 metrų baseiną, veikiantį iki 22 val., sporto salę, teniso kortus, poilsio zonas su staliukais, kepsninėmis. Visa tai turėdami tiesiog „namuose“, mes ne kartą pliuškenomės baseine ir ėjome pralieti šiek tiek sūraus prakaito sporto salėje.
Viena iš populiarių pramogų Singapūre yra pakilti į dangoraižių viršutinius aukštus, juose aplankyti įsikūrusius restoranus ar barus su panoraminiu vaizdu į miestą. Vieni pastatai lankytojus įsileidžia nemokamai, tačiau privalai ką nors užsisakyti bare, kituose jau reikia mokėti už pakilimą. Pavyzdžiui, norint pakilti į „Marina Bay Sand“ viešbutį turi arba susimokėti arba būti viešbučio svečiu.
Pageidaujantys pasimaudyti garsiajame „Infinity“ baseine, turi užsisakyti kambarį. Supratome, kad tokios pramogos ne mūsų kišenei ir nusprendėme nešvaistyti kelionės biudžeto.
Tačiau paskutinį vakarą radome būdą, kaip užkilti ant daugiabučio stogo, kuriame buvome apsistoję. Pirmiausia kilome liftu, paskui laiptais, o tada teko ropoti per vieno iš aukščiausiame aukšte įsikūrusio buto stogą ir tikėtis, kad nei iš vieno buto į koridorių niekas neišlįs ir mūsų neužklups.
Patekus ant stogo, nemeluosiu, burna atsivėrė nuo milijoniniame šviesos žiburėlių fone paskendusio miesto vaizdo. Tiesiog norėjosi sėdėti, tylėti ir stebėti. Kažkur šviesos įsijungia, kažkur dingsta nakties tamsoje... Mūsų su Juozapu rizika pasiteisino, o vaizdai viršijo visus lūkesčius. Žinojome, jog tai darome nelegaliai, bet buvo verta.
Ką veikti Singapūro mieste?
Pramogų čia begalė. Vien važinėjant metro galima tiesiog stoti kiekvienoje stotelėje, klaidžioti, tarsi labirintuose, gatvėmis, apsuptomis aukštaūgių dangoraižių. Patogiausia mieste naudotis metro ar autobusais. Kai kuriems turistams yra patogiau įsigyti turisto pasą, mums užteko metro kortelių, kurios galioja iki šešių kartų, po trečiojo panaudijomo grąžinamas kortelės dešimties centų depozitas, o vykstant paskutinįjį kartą suteikiama tos pačios sumos nuolaida pravažiavimui.
Bilietų kainos nebuvo tokios didelės, kaip tikėjomės: dažniausiai už vieną pravažiavimą mokėdavome apie du Singapūro dolerius (~ 1,30 Eur). Tiesa, bilietai perkami automatuose, kurie priima tik smulkias kupiūras, norint pasismulkinti reikia kreiptis į kasą. Tačiau joje patys bilietai neparduodami, tik smulkinamos kupiūros ir suteikiama informacija.
Kartą atvykę į vieną iš stotelių, buvome informuoti, kad metro linija šiuo metu neveikia – patarė važiuoti autobusu. Šiek tiek sunerimome, juk ką tik nusipirkome bilietus, o reiks dar papildomai pirkti ir autobuse. Galiausiai tokia situacija buvo išspręsta gyventojų ir mūsų naudai. Iškviesta daugiau autobusų, kurie už patirtus nepatogumus, nugabeno nemokamai visus keleivius iki artimiausios metro stoties, kurioje veikė visos linijos.
Žvalgėmės mažosios Indijos kvartale, kuris tik ką buvo atšventęs Deepavali, kai kur vadinamas Diwali (šviesos) festivalį. Ši šventė svarbi visiems hinduizmo religijos sekėjams, kurie festivalio metu švenčia gėrio pergalę prieš blogį, o ta proga visos kvartalo gatvės išpuoštos lemputėmis, kiekvieni namai specialiai degina žvakutes.
Mažosios Indijos stotelėje garso operatorė pranešė ne tik stotelės pavadinimą, tačiau ir džiaugsmingai pasveikino visus su šia, gyventojams svarbia švente. Visos parduotuvės, kavinės, valstybinės įstaigos, gyvenamieji namai buvo iškabinę plakatus su spalvingais sveikinimais.
Daugumoje Azijos valstybių yra įprasta, kad mažumos koncentruojasi vienoje vietoje, o augant populiacijai vietos pavadinimas, vėliau gatvių ar viešojo transporto stotelės vadinamos tautų, šalių ar kultūrų pavadinimais.
Tad lankydami didžiuosius miestus ar valstybių sostines tikrai rasite Mažąją Indiją (ang. Litlle India) ir mini Kinijos miestą – kvartalą (ang. China Town).
Be Mažosios Indijos, Singapūre pasisukiojome ir po Kinijos kvartalą. Singapūre jis nėra toks įspūdingas, kokius matėme Tailande ar Malaizijoje. Galbūt todėl, kad didžioji dalis valstybės gyventojų ir taip yra kinų kilmės, tad jie išsibarstę visame megapolyje.
Kur valgyti?
Aktualus klausimas ne tik mums, kur galime pigiai pavalgyti? Mūsų patirtis byloja, kad dažniausiai kinų ar indų kvartalai siūlo pigius patiekalus, lyginant su kavinėmis ar barais, kurie yra arčiau centro ar labiau lankomų turistinių objektų.
Singapūre maisto pasirinkimas milžiniškas, tik spėk valgyti ir norėti dar. Pats didžiausias ir pigiausias patiekalų pasirinkimas dažniausiai yra vadinamuose Food Court’uose. Tai vietos, kuriose koncentruojasi nemažai maisto kioskų ar kavinukių, siūlydamos įvairių tautų virtuves ir patiekalus. Žmogui visiškai pakanka užsisakyto patiekalo su gėrimu – sotumo jausmas garantuotas sumokėjus nuo 4 iki 12 Singapūro dolerių (~ 2,5 – 8 Eur). Žinoma, jeigu tai bus arčiau centro arba populiaresnė vieta, tiek sumokėsite vien už kavos puodelį.
Turistiškiausia vieta
Turbūt didžiausias Singapūro traukos centras yra medžiai gigantai (bent jau „Google“ paieškoje įvedus šalies pavadinimą, pirmieji vaizdai yra siejami būtent su Singapūro medžiais). Man jie labiau priminė medžius iš fantastinio filmo „Avataras“. Šiuos medžius aplankyti pavyko net dukart. Pirmąjį pavėlavome į prasidėjusi šviesų ir garsų šou, tad paklaidžiojome tamsos apsuptame parke, tačiau nosies nenukabinome ir kitą dieną paskyrėme visos Marina Bay apžvalgai. Visą dieną vaikščiojome pakrante ir buvo nustebinti architektūros statinių. Aplink žymiąją pakrantę vaikščiodami pamatėme iš visų pusių Marina Bay Sands viešbutį, kuris garsėja savo Infinity baseinu, įspūdingų panoraminiu vaizdu, bei prabangiu baru.
Viešbutis yra sujungtas kartu su milžinišku prekybos centru, jame įsikūręs garsusis kazino ir metro stotis. Skrodžiant per prekybos centrą pirmą kartą pamačiau artėjančių švenčių simbolį – papuoštą Kalėdų eglę.
Prieplauka suprojektuota itin patogiai – vos keli žingsniai nuo prekybos centro jau grožėjomės lotoso formos ArtScience muziejumi, vėliau pamatėme didžiausią pasaulyje apžvalgos ratą, galiausiai žingsniavome pro Esplanade – teatrus, kurie įrengti taip, kad nesunkiai galima organizuoti pasirodymus ir renginius tiek atviroje, tiek uždaroje patalpoje.
Baigdami savo žygį sustojome kelioms nuotraukoms šalia Singapūro simbolio – liūto. Mieste jų yra penki, man pavyko pamatyti tik tris: Sentosa saloje, Faber Mount parke ir prieplaukoje. Tik prasidėjus saulėlydžiui nužingsniavome dar kartą į Gardens by the Bay – medžių milžinų ir botanikos parką. Tą kartą spėjome pasivaikščioti po precižiškai sutvarkytą parką, pamatėme grandiozinį ir turistus prikaustantį šou nuo pradžios iki pabaigos.
Dirbtinai sukurti parkai – įspūdingai ne tik augmenija
Nors kuriant visą valstybę tikros džiunglės buvo iškirstos, tačiau vėliau dirbtinai sukurta daug lankytinų parkų ir net rezervatų. Dažniausiai turistai lanko centrinį miesto botanikos parką, kuriame už papildomą mokestį galima aplankyti specialų orchidėjų sodą, turintį daugiausia skirtingų orchidėjų rūšių pasaulyje.
Kai Europos parkuose vaikštinėjant galima sutikti gausybę voverių, čia ne mažiau populiaru stabtelti pėsčiųjų take ir praleisti greitai ropojantį varaną.
Parke gausu poilsio zonų, nemažai skulptūrų, skirtingų pasivaikščiojimo takelių, daugybė skirtingų medžių, krūmų ir augalų su informacinėmis lentelėmis. Tikras rojus botanikams ir augalų mėgėjams.
Tiesa, norintys daugiau pramogų ir didesnių parkų turėtų aplankyti penkis parkus, kurie užima milžinišką plotą ir yra kartu sujungti takais, pasivaikščiojimams skirtais tiltais ir takais virš medžių, panašiai kaip Lajų takas Lietuvoje.
Juose yra žaidimų aikštelių vaikams, stacionarių sporto aikštelių, dviračių takai, poilsio – edukacinės zonos, kuriose mokoma apie ūkininkavimą, vaikai su suaugusiųjų priežiūra gali patys mokytis sodinti, laistyti mini darželius.
Viename iš parkų įrengtas atviras namas, įmituojantis paprastą gyvenamąjį namą su atskirais kambariais. Jie yra visiems lankytojams atviros zonos, kuriose gali jaustis kaip namuose. Čia yra virtuvė su įprastais rakandais, svetainė su sofa, ant kurios gali prisėsti, ir mini kambariai su foteliais, lentynomis, spintomis.
Sukiojantis šiame name viena kinų pora su fotografu tiesiog darėsi fotosesiją. Jie ne vieninteliai – sakoma, kad šis namas neretai naudajamas kaip vestuvių fotosesijos vieta.
Paskutinį parką, kuris paliko didžiausią įspūdį, buvome pasilikę kaip desertą. Kalbu apie Haw Par Villa, kuris yra teminis parkas. Pavadinimo vertimas pažodžiui skambėtų maždaug taip: „pragaro parkas“. Išties šiame parke pinasi budizmo, konfucionizmo religijos bei kinų mitologinės istorijos.
Tam tikrose parko vietose skulptūros buvo itin nedidelės ir kukliame plote veikėjai pasakojo istorijas ar svarbius kultūrinius įvykius, kai kurios skulptūros – milžiniškos ir akivaizdžiai naudojamos konkrečiam veiksmui, kovos scenai pademonstruoti. Bet kuriuo atveju visos skulptūros įdomios, spalvingos, įvairių dydžių. Visame parke jų yra virš 1000.
Tiesa, mus vos įžengus į parką pralinksmino specialus ženklas, pranešantis, jog dabar itin populiarus pokemonų žaidimas čia draudžiamas.
Jei reikėtų Singapūre gyventi...
Gyvenimas šioje šalyje man turbūt keltų daugybę dviprasmiškų jausmų, nes čia galioja daug draudimų. Pavyzdžiui, važiuodamas metro negali nei valgyti, nei gerti, jei nepaklusi – baudos milžiniškos (toleruojama tik tai, jeigu atsigersi vieną kitą gurkšnį vandens).
Mieste pilna ženklų, perspėjančių neiti, nelipti, neliesti, neklausyti muzikos, neturėti gyvūnų ar nevedžioti jų, nefotografuoti, nedemonstruoti šiltų jausmų, viešai nerūkyti, nekramtyti kramtomosios gumos.
Didelės baudos skiriamos ir už šiukšlinimą, homoseksualių jausmų demonstravimą, greičio viršijimą ar perėjimą per gatvę, ignoruojant perėją. Šalis turi itin griežtą politiką ir už narkotikų vartojimą ar platinimą skiriama mirties bausmė.
Suvokiu, kad visi ženklai yra skirti tam, kad visuomenė būtų supratinga ir atsakinga. Tačiau mane turbūt labiau veikia edukaciniai projektai, kurie bando pateikti teigiamas ir naudingas puses, o ne gąsdina ir baudžia.
Kai man traukiantis iš kišenės telefoną iškrito parduotuvės čekis, už nugaros stovėjęs vyriškis pradėjo į mane badyti pirštu ir gana nemaloniu balso tonu įsakmiai aiškinti, kad šiukšlinu. Pikta pasidarė, nes tikrai neatvažiavau į Singapūrą, kad galėčiau pašiukšlinti.
Draudimų pilna ne tik mieste. Nors Singapūras yra laikoma demokratine šalimi, tačiau spauda kontroliuojama, tokie įvykiai kaip nelaimės, gaisrai, vagystės, aferos nėra aprašomi.
Viena vertus, kontrolė nėra gerai, tačiau tuo pačiu Singapūras gali pasigirti vienu iš mažiausiu nusikalstamumo lygiu pasaulyje.
Taigi, jausmas Singapūre dvejopas: čia gražu, švaru, geros gyvenimo sąlygos, yra ką veikti, tačiau nuolat jautiesi apribojamas ir galvoji, kad po kažkiek laiko arba susitaikytum su taisyklėmis ir gyvenimo būdu, arba norėtum pabėgti, nes trūktų oro, o gal tiesiog pasidarytų per ankšta.
Daugiau kelionių istorijų rasite autorės feisbuko puslapyje paspaudę čia
