Tai reiškia, jog trynimasis oro uoste prailgtų, tačiau pritrūktų laiko nusigauti iki kitame europinės megapolio pusės gale esančių garsiausių istorinių grožybių ir spėti jas apeiti.
Kai įpratau į kitus žemynus iš Vilniaus per Stambulą skraidyti su „Turkish Airlines“, ir jau kitaip savo didžiųjų kelionių neįsivaizduoju, atradau: nereikia skubėti toliau nuo senamiesčio ir linksmybių centro esančias sritis nurašyti kaip beveides miesto zonas. Mat dviejų žemynų – Europos ir Azijos – pakraščius bei dviejų jūrų – Marmuro ir Juodosios – krantus apskėtęs uostas – labai įvairus, tinkamas apvaikštinėti ir už standartinio maršruto ribų.
Horizontai, kur susitinka plieniniai paukščiai ir jūros peizažai
Tarptautinis Atatiurko oro uostas, į kurį nutūpia ir iš Vilniaus atskridę „Turkish Airlines“ lėktuvai, yra netoli Marmuro jūros pakrantės. Šiame, pietiniame, Stambulo ruože nekilnojamas turtas įkainojamas brangiai arba labai brangiai.
Vilniaus Antakalnio ir Užupio gyventojai pagrįstai raukosi, kad pilki, irgi brangiai įkainoto Pavilnių regioninio parko debesys virto lėktuvų nusileidimo taku. O netoli oro uosto gyvenantys stambuliečiai didžiuojasi ne tik tuo, kad kasdien mato daugybę padangę skrodžiančių lėktuvų, bet ir kad išėję į balkoną nesusikalba telefonu dėl pernelyg garsaus ūžesio virš galvos.
Koks prestižas gyventi name ar vakarieniauti restorane, kurio stogo vos nekabina plieninių paukščių pilvai, dar galima paklausti. Bet nepriekaištingai sutvarkyti estetiški parkai, botanikos sodai, plačios žalios vejos ir romantiškos promenados palei jūrą palieka be klausimų.
Be to, ištisą parą netylantis lėktuvų gausmas – ne bėda, jei galima nuosavo viešbučio, namo, penthauzo ar daugiabučio butuko, atsisukusio į vandenų žydrynę ir bangų mūšą, vitrininius langus įsirengti su gerai garsą izoliuojančiu storesniu stiklo paketu. O ir ne visur lėktuvų trajektorijos ir triukšmas taip arti.
Vienas tokių vaizdingų rajonų – Florija, įsikūręs nuo Bizantijos laikų istoriją skaičiuojančioje Bakirkojaus srityje. Iš Atatiurko oro uosto į Floriją patogiausia patekti automobiliu. Jei nėra didelių spūsčių, kelionė trunka nepilną pusvalandį. Kaina – iš anksto su taksi vairuotoju nesuderėjus, 40 lirų, bet davę suprasti, kad jau nesate nesusipratėliai naujokai – 20–30 lirų, taigi, nuo 3 iki 6 eurų į vieną pusę.
Į alėją, kurios akmenuotą kraštą vėsina Marmuro vandenys, veda gatvelės – nedidelės, jaukios, apstatytos krautuvėmis ir žuvų prekystaliais. Į juose išdėliotą šviežieną tik ir taikosi aplink šmirinėjančios privilegijuotos vagilės – katės (prieš jų išdaigas prekeiviai užmerkia akis). Pagrindinės šių gatvių atšakos, aišku, nusėtos kavinių, barų ir restoranų.
Pametus kryptį ar dėl jos suabejojus, verta pasikliauti bene tiksliausia navigacija – jūrų paukščiais. Kelią vandens link liudija vis tirštėjantys kirų klyksmai. Į mėlyną horizontą su tolumoje išryškėjančiais laivų taškeliais Florija išeina jachtų spiečiais, prie pat vandens įsikūrusiais žuvies restoranais, akmenų juostomis, šalia jų išgrįstais plačiais pėsčiųjų takais ar paplūdimiais. Visa tai iš ilgesio man šiek tiek primena Honkongą.
Tačiau žiemą, kai oras Stambule – permainingas ir nebūtinai švelnus, o sukilę vėjai gali trumpam atnešti sniego, ir net įsispiginus tokiai šiltai saulei, kokia mus Lietuvoje aplanko geriausiu atveju balandžio mėnesį, krantinės būna apytuštės.
Ne savaitgalį ir vakarėjant jose sutiksite žymiai daugiau gyvomis legendomis virstančių, stambuliečių mylimų ir globojamų katinų bei šunų nei dvikojų miesto gyventojų. Praeina tik viena kita jaunų įsimylėjėlių pora, prabėga tik vienas kitas fizinę formą palaikantis vietinis. Iki saulėlydžio „vitrinos“ ar prie keturkojų, įpratusių ir net pamėgusių pozuoti priešais fotoobjektyvą, brautis per minią nereikia, laisvos vietos – šimtai metrų.
Beje, jei pabindzinėjimo pajūriu idėja nedomina, Florijoje yra šeimoms subalansuota pramoga – povandeninio pasaulio muziejus „Istanbul Aquarium”.
Šalia oro uosto – ir prieplaukos, ir turgūs
Kitas Bakirkojaus rajonas, kuris taip pat apdovanoja vandens purslais, tiškančiais nuo į akmenis atsitrenkiančių bangų, – Atakojus. Iš Atatiurko oro uosto yra galimybė į jį nuvykti metro: pirma – iki Bakirkojaus stotelės, tuomet pavažiuoti dolmušu – maršrutiniu autobusu. Geriausia iš jo iššokti prie Bakirkojaus aikštės. Nuo ten iki pakrantės pėsčiomis – penkios ar dešimt minučių. Kelionė viešuoju transportu į vieną pusę trunka apie pusvalandį ar akademinę valandą. Jei su taksi – važiavimo trukmė ir kaina panaši kaip į Floriją.
Atakojaus centrinės erdvės – palyginti su Florija, platesnės, tankesnės stiklinių daugiaaukščių ir stambių blizgių prekybos centrų. Sunku patikėti, kad dar visai neseniai, XX a. pirmoje pusėje, tai buvo militarinis priemiestis. Nuo 6-ojo dešimtmečio Stambulas jo paskirtį ir įvaizdį ėmė keisti, pradėjo rūpintis pakrante, galiausiai ją išlaižė ir laikui bėgant apstatė grandioziniais tarptautinių tinklų viešbučiais ir grakščiais gyvenamaisiais dangoraižiais.
O bene artimiausia oro uosto apylinkių vieta, miela pamaklinėti ir išgerti turkiškos kavos, sušveisti kebabą ar ką tik netoliese ištrauktą ir čia pat pačirškintą žuvį su vaizdu į vandenų peizažus, o gal įmerkti kojas į jūrą, – Jesilkojaus pakrantė. Stambulo mastais – arti taip, kad ranka pasiekiama. Paprašę, kad vairuotojas jus nuvežtų į Yesilkoy Marina, jei nėra spūsčių, jau po maždaug dešimties minučių atsidursite gryname ore, prie raminančios valčių ir jachtų prieplaukos.
Stambule trečiadienį viešintiems keliautojams vietiniai rekomenduoja būtinai aplankyti ir trečiadieninį Jesilkojaus turgų, pertekusį šviežių gėrybių, originalių bei kvailų rytietiškų niekučių, – puiki ir pigesnė alternatyva didžiajam bazarui Sultanahmete.
Po šių lyrinių nukrypimų nuo Atatiurko oro uosto dar sykį užplūsta stiprus įspūdis, kad Stambulas – tai miestas daugiskaita, jo rajonai – tarsi atskiri miesteliai, kiekvienas – su savo charakteriu ir nuotaika.
O trumpai pažinčiai su europinės pusės šiaurine dalimi, besidriekiančia palei Juodąją jūrą, Stambulą išnaudoti atsiras progų greičiausiai jau šį pavasarį, kai „Turkish Airlines“ visus skrydžius perkels į naująjį oro uostą, pastatytą Arnavutkojuje.
Triukai, kaip pailginti laiką dviejų žemynų mieste
Kelionę per Stambulą be ypatingų pastangų įmanoma susiorganizuoti ir taip, kad šiame dviejų žemynų mieste galima būtų pasimalti ilgiau, o nakvynė nekainuotų.
Gudrioms ir didelėms šalims apskritai būdinga prigalvoti visokių privilegijų ir nuolaidų atvykėliams, kad jie neskubėtų palikti tranzitinių taškų. Antai Kinija užsienio keliautojams leidžia pasisvečiuoti šalyje be vizos iki trijų dienų, jei jie turi tarptautinį jungiamąjį skrydį viename iš 18 didžiųjų miestų oro uostų.
Mums į Turkiją vizos nereikia, bet ji ir stambiausia turkų oro kompanija turistus bando prijaukinti kitokiais masalais. Pavyzdžiui, jei su „Turkish Airlines“ numatyta kelionė į kokį nors pasaulio miestą, į kurį skrydžiai iš Stambulo ar atgal vykdomi rečiau, ir persėdimo Stambule tektų laukti mažiausiai 6 valandas, keliautojams priklauso turas po Sultanahmetą (jei sutampa dienos metu siūlomos ekskursijos laikas) be jokio papildomo mokesčio.
Jei keliaujant ekonomine klase Stambule tarp dviejų tarptautinių skrydžių trumpiausias įmanomas laikas bus bent 10 valandų, o skrendant verslo klase – 7 valandos ar daugiau, į bilieto kainą įeina nakvynė viešbutyje su pervežimais iš oro uosto ir atgal. Iš anksto nakvynės rezervuotis nereikia.
„Turkish Airlines“ ir Stambulas keleivius vilioja dar vienu gestu: dabar viena nakvynė 4 žvaigždučių viešbutyje, o skrendantiems verslo klase – iki 2 nakvynių 5 žvaigždučių viešbutyje, priklauso pasinaudojus vadinamąja stopover – sustojimo – programa, kuri taikoma skrendantiems iš Lietuvos į Aziją, Tolimuosius Rytus, Vidurio Rytus, kai kurias Amerikos žemyno šalis ir grįžtantiems į Lietuvą.
Tai reiškia, jog patys galime susikombinuoti kelionę taip, kad Stambule tarptautinius skrydžius skirtų 20 ar daugiau valandų, tarkim, para. Tik šiuo atveju į viešbutį ir iš viešbučio atgal į oro uostą tektų nuvykti savais būdais, o nakvynę reikia iš anksto užsisakyti internetu įsigijus bilietą.
Kitas svarbus, nors lengvas, žingsnis – atskridus į oro uostą Stambule ir praėjus pasų kontrolę, prisistatyti prie specialaus „Turkish Airlines“ punkto – hotel desk, iš kurio keleiviai nukreipiami į autobusus ir viešbučius. Atatiurko oro uoste jis yra prie pat išėjimo, greta „Starbucks” kavinės.
Prieinate prie langelio, parodote pasą bei įlaipinimo korteles, ir vadybininkas, patikrinęs jūsų skrydžių informaciją, paprašys palaukti, o po 15 ar 20 minučių pakvies, ir su būriu bendrakeleivių autobusu važiuosite į pasirinktą ekskursiją arba nakvynės vietą.
Keliautojai apgyvendinami tvarkinguose, geros būklės 4, 5 žvaigždučių viešbučiuose, visada europiniame Stambule. Jei toji poilsio vieta išpuls arčiau oro uosto, galbūt tai dar vienas ženklas, jog verta lokalizuotis ir pažinti palyginti mažai turistų „dėvimas“, pačių stambuliečių pamėgtas piknikų, pliažinimosi ir pasivaikščiojimų vietoves?
O stopover paslauga pasinaudojusiems keleiviams atitenka nakvynė viešbučiuose, įsikūrusiuose Sultanahmete arba centriniame Taksimo rajone, kad iki populiariausių įdomybių galima būtų nukulniuoti kad ir pėsčiomis.
Neišbandžiusiems tokių kelionių per Stambulą triukų visa tai gali atrodyti kaip kažkoks rytietiškas pažadas, gal net klasta. Tačiau čia nėra jokios apgaulės, o veikia paprasta, bet efektyvi verslo magija. Taip Turkija skatina atvykstamąjį turizmą ir jau dabar gundo į naują „dvigubą“ kelionę, kai pertrauka Stambule bus maloni neišvengiamybė.
