Moldavas Calinas, pas kurį buvome apsistoję Kišiniove, griežtai atsisakė palaikyti mums kompaniją, vykstant į Padniestrę.
„Aš į tų banditų teritoriją nevažiuosiu, ten yra mūsų žemė ir jokie apsišaukėliai pasieniečiai manęs mano žemėje tikrai netikrins“, – karščiavosi jis. Tad išsiruošėme vieni.
Aš į tų banditų teritoriją nevažiuosiu, ten yra mūsų žemė ir jokie apsišaukėliai pasieniečiai manęs mano žemėje tikrai netikrins, – karščiavosi jis.
Autobuse buvome vieninteliai užsieniečiai. Padniestrės pasienietis žvilgteli į keleivių pasus, o mums liepia išlipti ir eiti patalpas.
Jose pildome įvažiavimo anketas, patikrinami mūsų pasai ir išduodami leidimai įvažiuoti be jokių nesklandumų ar kreivų žvilgsnių.
Taip ir nesužinojome, ar iš tiesų pasienyje situacija pagerėjo, ar tiesiog pasieniečiai buvo per daug užimti, nes visur buvo pilna žmonių. Užtrukome ilgai, tačiau autobusas vis tiek mūsų laukė, nors ir su susiraukusiu vairuotoju.
Pasienyje sutikome du suomius. Pasiūlėme jiems ką nors nuveikti kartu vakare, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, jie neketino Padniestrėje užsibūti iki vakaro.
Baisiausi pasaulyje nakvynės namai
Išlipome prie geležinkelio stoties, dar vakar taip šiurpiai atrodžiusios nakties tamsoje. Internetu buvome užsisakę nakvynę jaunimo viešbutyje skambiu ir saugiu pavadinimu „Tiraspol Hostel“, tad jautėmės užtikrinai.
Buvo keista, kad nebuvo nurodytas jo adresas, bet viešbučio atstovas turėjo mus pasitikti prie stoties, tad kriminalo neįžvelgėme.
Netrukus paaiškėjo, kad mus pasitinkantis nakvynės namų atstovas – amerikietis, meilės reikalais „atitekėjęs“ į Padniestrę.
Tiraspolis pasirodė tvarkingas, ramus, bet mažai pramogų siūlantis miestas.
Ėmėsi jis mus vesti į savo hostelį, pakeliui prigriebęs dar kelis lenkus ir olandus.
Kartu paslampinėjome po Tiraspolio centrą, užlipome ant aikštėje stovinčio rusų tanko.
Nors šalia stovėjo milicininkai, jie nepasitenkinimo neparodė.
Vėliau perėjome pėsčiųjų tiltu į kitą Dniestro pusę. Dniestru vasaros metu kursuoja pramoginis garlaivis, tačiau mes jau į jį nebespėjome.
Tiraspolis pasirodė tvarkingas, ramus, bet mažai pramogų siūlantis miestas.
Mes suprasdami ir kalbėdami rusiškai jautėmės gerokai drąsiau. Ilgainiui pradėjom drąsiau jaustis už patį amerikietį, nes jis rusiškai nemokėjo.
Po to sėdome į maršrutinį mikroautobusą ir juo pasiekėme atokų nuosavų namų rajoną. Išsigandę bendrakeleiviai neatsitraukė nuo amerikiečio nė per žingsnį.
Mes suprasdami ir kalbėdami rusiškai jautėmės gerokai drąsiau. Ilgainiui pradėjom drąsiau jaustis už patį amerikietį, nes jis rusiškai nemokėjo.
Tai, ką pamatėme atvykę į nakvynės vietą, šokiravo. Hostelis buvo ne oficialūs nakvynės namai, o tiesiog tragiškos būklės apšnerkšta trobelė, kurioje – visiškai antisanitarinės sąlygos.
Atrodo, tarsi joje gyveno kokie nesitvarkantys alkoholikai, o jiems numirus nuo kepenų cirozės, giminaičiai pavertė namą svečių namais, visiškai jo netvarkę. Net patalynės nepakeitę.
Už lovą amerikietis paprašė 15 eurų. Sakau, žmogau, nors lovą būtum paklojęs, nes atrodo, kad nuo tada, kai joje miegojusi babytė mirė, taip viskas ir buvo palikta.
Čia bemiegant žiurkės ausis apkramtys ir blakės kraują išsiurbs. Kadangi man labiausiai nepatiko, tai, kaip alternatyvą, gavau asmenišką pasiūlymą miegoti dar baisesnėje lovoje garaže.
Sakau, žmogau, nors lovą būtum paklojęs, nes atrodo, kai joje miegojusi babytė mirė, taip viskas ir buvo palikta.
To buvo per daug. „Ši šalis jau pati savaime yra šiurpi, o tu dar nori mane patalpinti siaubo kambary“, – nerinkdamas žodžių kalbėjau „svečių namų“ atstovui.
Amerikietis įtikinėjo, kad šitam mieste daugiau nieko nerasime ir šiaip pražūsime.
Sako, koks gi jums skirtumas, juk grįšite paryčiais girti tik pernakvoti. Tai bent argumentas! Galiausiai numetė kainą iki 10 eurų, bet mes ir už dyką ten nebūtume likę.
Sakome, nesijaudink, nepražūsime jūsų mieste, ir išėjome. Niekas nepasekė mūsų pėdomis, turbūt žmonės rado nakvynę ir džiaugėsi, kad bent kažkas jais rūpinasi ir suteikia minimalų saugumo jausmą Padniestrėje.
