Toks jausmas smelkėsi Ajutajoje: išdidžios Budos statulos ir šventyklos – jau mirusios, tačiau gyvybė neatsitraukusi toli, o, regis, plevena visai šalia. Tartum ore jaustumei Šakjamunio sielos virpesį.
Sustingusios šventybės
Ajutajos istoriniame parke yra beveik 100 lankytinų objektų, tarp jų didelė dalis – religinės paskirties. Budistinės architektūros šedevrai kilo ir buvo tiršti gyvybės daugiau nei 400 metų. Šis laikotarpis priklauso Ajutajos karalystei, kurios sostinę valdovas Utongas įkūrė 1350 m.
XVII amžiuje čia gyveno milijonas žmonių. Tai buvo vienas svarbiausių ir tankiausių Indokinijos miestų su 1 milijonu gyventojų ir miniomis perėjūnų – prekeivių, pirklių iš visos Azijos bei Europos.
Jį beveik visą 1767 m. supleškino tuo metu sustiprėję birmiečiai. Vėliau garsusis miestas atstatytas, tačiau sostinės šlovė ir žvilgesys jau buvo atitekęs Bankokui.
Šiandien Ajutaja yra idiliškas praeities prieglobstis su sustingusiu savame laike budistiniu grožiu. Nesvarbu, kad kai kur tik liekanos ar griuvėsiai, orumo jie visiškai nepraradę, laikosi grakščiai.
Šventyklų „miškai“ atspindi įstabiausius Azijos regionų bei erų stilius: tajų šventyklos su pagodomis čedi, khmerų „prang“ šventovės, kurių korėtoji estetika atkeliavo iš Angkoro, taip pat statiniai, sugėrę indų, kinų, persų meno motyvus.
Viena reikšmingiausių kulto vietų – Wat Yai Chaya Mongkol, Didžioji šlovingosios pergalės šventykla. Joje buvo įkurta stiprios asketiškos meditacijų mokyklos – Miško Tradicijos – vienuolių patriarchų rezidencija. Iki šių dienų išlikusios romios Tathagatos statulos, kurių pagrindinė – Gulintis Buda.
Ant šono išsitiesęs ir dešine alkūne pasirėmęs mokytojas budizmo išpažinėjams mena paskutinį pamokslą prieš išeinant į Nirvaną, kai jam buvo, kaip manoma, 80 metų.
Pietryčių Azijoje įprasta vaizduoti pasitraukiantį iš gyvųjų tarpo, taip pat medituojantį ir einantį Budą.
Senosios Tailando statulos stipriu emociniu poveikiu prilygsta Kinijos Landžou ar didžiajam Lešano Budai, nors šie – dėl kito meto bei skirtingų budizmo mokyklų įtakos – ir visiškai kitokie: gremėzdiški, kampuoti.
Grakščiuosius Ajutajos budas supa daug žalumos, o išsitekti jiems erdvės – apsčiai. Čia lankiausi per patį turizmo sezoną – sausio viduryje, tačiau šventovės lepino ramybe – ir vidine, ir laukine. Jokių grūsčių, tik pavienės keliautojų grupelės, vienas kitas europietis, po kelis kinus ir gimtosios karalystės istorija besididžiuojantys tajai.
Kelias į praeitį
Sakraliam Ajutajos karalystės palikimui apsakyti galima rasti daugybę įmantrių epitetų, tačiau verčiau jį išvysti ir pajusti patiems. Tik prieš vykstant svarbu iš anksto pasidomėti ir visai ne metafiziniais dalykais.
Ajutajos istorinis parkas plyti apie 80 km į šiaurę nuo Bankoko. Greičiausias ir patogiausias būdas ten nusigauti – traukinys. Nemanykite, kad bilietų pardavėja suklydo paprašiusi už tokį atstumą, verčiant iš bahtų, nepilno euro. Kelionių tarpmiestiniu transportu kainos Tailande europiečiams juokingos.
Kitas patogus būdas pasiekti Ajutają – pasinaudojus turizmo agentūrų paslaugomis. Man pačiai sunku patikėti, kad jas išvis miniu, kadangi įžvelgiu daugiau nepriklausomų kelionių privalumų.
Vis dėlto pripažįstu: tą sykį, kai, kaip aš mėgstu, viena savarankiškai vykau turistauti į Ajutajos istorinį parką, leidau sau tam tikrą prabangą. Ne, nepasijutau nuskurdusi – veikiau atvirkščiai. Tačiau taupuoliams ar jau spėjusiems išleisti beveik visus pinigus atvykėliams patarčiau pasverti savo galimybes ir paskaičiuoti.
Yra ir šauni alternatyva tiems, kas puikios orientacijos ir neskuba. Tarkime, apsistojote Ajutajoje su nakvyne arba į šį miestą atvažiavote ankstyvą rytą. Galima išsinuomoti dviratį: ir pigu, ir smagu pavėjui leistis miesto praeities ir apylinkių keliais.
Palyginkime: bet kokiu atveju kokios nors transporto priemonės Ajutajoje reikės, kadangi šventyklų kompleksus vieną nuo kito skiria nuo kelių iki keliolikos kilometrų.
Kelionių organizatoriai, kurie reklamuojasi internete, dienos ekskursiją parduoda vienam asmeniui už 1000–1500 bahtų (nuo maždaug 25 iki 40 eurų).
Bet gatvėse įsikūrusios agentūros gali pasiūlyti prisijungti prie grupės, kad ir su kuklesne programa, už perpus mažesnę kainą, t.y. 400–500 bahtų.
Savarankiškiems turistams tinkamiausia priemonė – tuktukas. Visiškai normalu, jei su vairuotoju pavyks nusiderėti iki 700, na, gerai, 600 bahtų už pavežėjimą į 5–7 objektus. Į kiekvieną jų už įėjimą dar reikės mokėti nuo 20 iki 100 bahtų.
Jei keliaujate dviese ar trise, toks variantas, kai sėdėsite sau patogiai įsitaisę po velomobilio stogu ir mėgausitės šilto vėjo masažu, gali būti patrauklesnis, nei kratytis autobuse su grupe. Bet vienam žmogui tuktukas atsieina jau brangiau nei standartinis autobusinis turas.
Yra ir šauni alternatyva tiems, kas puikios orientacijos ir neskuba – sugrįžimą į Bankoką terminai nespaudžia.
Tarkime, apsistojote Ajutajoje su nakvyne arba į šį miestą atvažiavote ankstyvą rytą.
Galima išsinuomoti dviratį: ir pigu, ir smagu pavėjui leistis miesto praeities ir apylinkių keliais. Manieji toliau ves gilyn į Tailando šiaurę.
