Visi šių laikų lietuviai keliautojai lankėsi Latvijoje ar Lenkijoje, tačiau į dar vieną mūsų kaimynę – Karaliaučiaus sritį dėl įvairių priežasčių keliaujama žymiai rečiau.
Objektyviausia ir suprantama priežastis yra apie 60 eurų kainuojanti Rusijos viza. Tokios priežastys kaip „ten tiesiog atsilikusi Rusija“, „nėra ką veikti ir ką žiūrėti“ yra subjektyvios, nes vertinimai priklauso nuo to, ką keliautojas tikisi patirti ir per kokius akinius žiūri.
Sutinku, kad atseikėti 60 eurų tam, kad tik patektume į Karaliaučiaus sritį, yra neadekvatu. Ir tik ypatingi šio regiono mylėtojai gali tai daryti savo noru.
Kadangi aš save laikau būtent tokiu, labai apsidžiaugiau galimybe prisijungti prie draugiškų žmonių grupės, ketinančios susipažinti su mažąja Lietuva, savaitę keliaujant po ją dviračiais.
Ir, žinoma, pasidalinti įspūdžiais su šiek tiek besidominčiais, tačiau neprisiruošiančiais keliauti į šį Rusijos anklavą ES valstybių apsuptyje.
Man Karaliaučiaus kraštas kelia ypatingas emocijas. Ne dėl to, koks jis yra dabar, o dėl krašto rytprūsiškos praeities, kai sovietai dar neketino „vaduoti“ Karaliaučiaus ir jų žadama šviesia komunizmo ateitimi ten net nekvepėjo.
Bet atsitiko tas, kas atsitiko: tiesiog nuvykime ten ir savo akimis pamatykime. kaip atrodo Karaliaučiaus sritis dabar.
Karaliaučiaus ar Kaliningrado sritis?
Krašto pavadinimus ketinu vadinti ne dabar egzistuojančiais rusiškais, o lietuviškais vardais. Tuo tikiuosi prisidėti prie didesnio visuomenės išprusimo lietuvybės ir istorijos srityse. Taip pat nesinori šimtus metų turėtų gražių pavadinimų taip paprastai pakeisti, nors ir oficialiais, tačiau neskoningais rusiškais.
Kybartai ilgus amžius buvo pasienio miestas. Carinės Rusijos laikais tai buvo bene svarbiausi imperijos vartai į Vakarus.
Kelionė, į kurią leidausi, buvo nestandartinė ir ne kiekvienam priimtina. Važiavome lėtai, reikėjo nemažai fizinių jėgų. Buvome priklausomi nuo oro, tačiau vietovių pažinimas ir nuotykiai labai skyrėsi, nei keliaujant automobiliu.
Startuojame Kybartuose. Į juos atvykstame traukiniu iš Kauno. Kybartai ilgus amžius buvo pasienio miestas. Carinės Rusijos laikais tai buvo bene svarbiausi imperijos vartai į Vakarus.
Tuomet Kybartuose stovėjo milžiniška pasienio geležinkelio stotis, turėjusi net apartamentus caro poilsiui. Paradoksalu, bet ilgus metus šiapus sienos buvo Rusija, o už jos – Europa. O dabar čia Europa, o anapus – Rusija. Viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Kybartai garsūs ir tuo, jog iš jų 1940 m. prezidentas Antanas Smetona pabėgo į užsienį, Lietuvą okupavus sovietams. Prezidentui siena buvo uždaryta prieš nosį, tad teko nelegaliai bristi per Lieponos upelį. Na, bet buvo vasara, tai jis stipriai neperšalo.
Prezidentui siena buvo uždaryta prieš nosį, tad teko nelegaliai bristi per Lieponos upelį. Na, bet buvo vasara, tai jis stipriai neperšalo.
Nesėkmingai bandžiau surasti tą įžymiąją vietą prie upelio, bet dabar siena saugoma daug geriau, nei „prie Smetonos“. Prie jos taip paprastai neprieisi.
Stovi didžiulė tvora su filmavimo kameromis reaguojančiomis į judesį. Jei prezidentas norėtų perbristi upelį dabar, jis susidurtų su dideliu galvosopiu.
Pakeliui į Karaliaučiaus sritį ketinome užgriebti kelis įdomesnius objektus Lenkijoje, todėl darėme didelį lankstą.
Pernakvoję Vištytyje Lietuvos pasieniečio vedami molingais pasienio su Rusija keliukais prasibrovėme per miškus ir iššokome į lygų plentą, jau esantį Lenkijoje.
Išvažiuojant iš namų buvo karšta, skaisčiai švietė saulė ir dangus buvo tarsi nuplautas. Apimti džiugios nuotaikos tikėjomės, kad taip bus visą žygio savaitę.
Myniau, svajojau apie šiltą gėrimą, sausus drabužius ir piktai burbėjau. Bet ne per garsiai, nes lietus lijo į burną.
Tačiau jau kitą rytą, vos susipakavus palapines, oras smarkiai pasikeitė, atvėso, pakilo vėjas, prapliupo lietus ir pirmos dienos džiugesį tarsi vėjas nupūtė.
Minti tapo sunku, nemalonu ir šlapia. Myniau, svajojau apie šiltą gėrimą, sausus drabužius ir piktai burbėjau. Bet ne per garsiai, nes lietus lijo į burną. Tarsi to būtų maža, dar ir bitė įgėlė į koją, kai sustojau po medžiu pasislėpti nuo lietaus.
Aplankėme Stančikų viadukus ir nakvynei apsistojome Geldupės (Goldap) mokyklos aktų salėje. Buvo kieta, bet nepūtė vėjas ir nelijo ant galvos, todėl jaučiausi kaip liukso kambary.
Lietuvninkų kraštas
Na ir pagaliau, ankstų rytą visi susirinkome prie Lenkijos – Rusijos sienos, pasiruošę važiuoti iki pat Tilžės (Sovietsko) ir patirti neįtikėtinus nuotykius Karaliaučiaus srityje.
Kaip žinia, ši teritorija daugiausia priklausė Vokietijai ir iki Antrojo pasaulinio karo vadinosi Rytprūsiais. Po karo sovietai pasiliko ją kaip karo grobį, motyvuodami tuo, kad neva kadaise čia buvo senos rusų žemės ir panašiais paistalais.
Dabar srityje vokiečių populiacijos nebėra, tačiau vokiečių turistai ar buvę pabėgėliai po truputį prisimena savo buvusias žemes ir vyksta ten apsižvalgyti.
Vokiečiai iš Rytprūsių buvo priversti išnykti, o nenorėję tai padaryti buvo išnaikinti. Į kraštą pradėti masiškai kelti rusai kolonistai. Imta aktyviai naikinti viską kas priminė, kad kraštas buvo gyvenamas vokiečių.
Buvo pakeisti visi vietovių pavadinimai. Dabar srityje vokiečių populiacijos nebėra, tačiau vokiečių turistai ar buvę pabėgėliai po truputį prisimena savo buvusias žemes ir vyksta ten apsižvalgyti.
Deja, kol kas dažniausiai nusivilia neradę beveik nieko, kas primintų jų gyvenamas vietas.
Skaudu, dėl vokiečių tragedijos, bet kita vertus, prisiminkime, kad rytinė Rytų Prūsijos dalis visais laikais buvo tirštai apgyvendinta lietuvių, vadinusių save lietuvninkais.
Lietuvninkai jautėsi visai neblogai, kol į valdžią neatėjo naciai, kurie ėmėsi drastiškos vokietinimo politikos. Naciams valdant lietuvių kalba šnekančių žmonių krašte sumažėjo iki minimumo. Taigi, ne vieni vokiečiai čia buvo skriaudžiami.
Į Rusiją – įveikus trijų valandų eilę
Lenkai per sieną praleidžia greitai, tačiau rusai užlaiko. Kiekvienam reikia pildyti imigracijos korteles ir muitinės deklaracijas.
Eilėje laukia nemažai „benzovežių“. Stovi netgi motoroleriai su pritvirtintais benzino bakais. Viena mūsų aktyvistė pasišauna duoti rusų pasienietei 5 eurus, kad mus praleistų be deklaracijų pildymo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Keliavimo traukiniais po Baltarusiją egzotika: miestas už sienos – Gardinas
Nesulaukusi kitų žygio dalyvių pritarimo spūdina atgal į savo eilę. Kaip gi tu gali nepildyti deklaracijų? Ką tada pateiksi išvykdamas iš šalies? Galimybę atiduoti savo 5 eurus ji vis dėlto gauna, paaiškėjus, kad viršija įvežamo į Rusiją bagažo kiekį.
Pasienyje užtrukę beveik 3 valandas, įvažiuojame į Rusiją. Šiandien laukia ilgas kelias. Pavažiuojame pagrindiniu keliu link Gumbinės (Gusevo) ir sukame į miškus link Tolminkiemio.
Judėkime ir kitoje dalyje pamatykime, kaip atrodo rytinė Karaliaučiaus srities pusė šiandien.