Nors kol kas šios šalies kurortai atrodo saugūs atvykėliams, Turkijos-Sirijos pasienyje situacija įtempta. Ypač po pastarųjų įvykių, kai Turkijos karinių pajėgų naikintuvas numušė Rusijos naikintuvą ir žuvo vienas pilotas.
Margiris į Turkiją pirmą kartą išvyko prieš 12 metų, o visai neseniai sugrįžo ten dirbti.
„Turbūt nieko nenustebinsiu sakydamas, kad mėgstu keliauti. Kartais tik mintimis, tačiau dažniausiai realybėje. Pastaruosius dvylika metų tą ir veikiu.
Dabar gyvenu Alanijos mieste, kur atvykau neseniai. Tačiau jau anksčiau esu čia dirbęs. Tai buvo mano pirmoji darbo kelionių vadovu vieta. Prieš tai kelerius metus dirbau viename Vilniaus viešbučių. Turbūt man tiesiog reikėjo avantiūros. Tad iš keleto galimų krypčių išsirinkau Alaniją.
Čia dirbant prabėgo keletas sezonų. Panašu, kad savotiškas ratas apsisuko ir aš vėl čia“, – pasakojo pašnekovas.
Priverstiniai vizitai į Izraelį – dėl vizos
Vėliau Margiriui teko dirbti Jordanijoje, Izraelyje, Palestinoje, Tunise ir Egipte.
„Egipte buvau ilgiausiai. Ten daugiausia matyta ir keliauta. Pasibaigus sezonui Turkijoje, kita kryptimi tapo Egiptas – jis buvo dar viena avantiūra.
Čia, kaip ir Turkijoje, dirbau kelionių vadovu. Pradžioje Hurgadoje su trumpais išvykimais į ekskursijas: safaris, jūrinės kelionės, Luksoras, Kairas. Toks ratas ir sukosi. Kitas sezonas – Šarm aš Šeiche, Sinajaus pusiasalyje.
Pradžioje buvo gana praėjus postą apsisukti ir grįžti, bet vėliau be Izraelio antspaudo pase neduodavo Egipto vizos. Tai tekdavo pasakyti „šalom“ (labas – aut. past.) Izraelyje.
Iš Sinajaus pirmą kartą keliavau į kaimyninį Izraelį. Tačiau tuo metu ne lydėjau grupę, o tiesiog tam, kad atnaujinčiau Egipto vizą.
Kadangi darbo leidimų niekas iš darbdavių nesivargindavo daryti, svetimšaliams darbuotojams periodiškai reikėdavo kirsti šalies sieną.
Patogiausias būdas – Izraelio siena. Pradžioje buvo gana praėjus postą apsisukti ir grįžti, bet vėliau be Izraelio antspaudo pase neduodavo Egipto vizos. Tad tekdavo pasakyti „šalom“ (labas – aut. past.) Izraelyje. Tokia buvo pirmoji pažintis su šia šalimi“, – apie darbo Egipte metus ir specifiką pasakojo Margiris.
Dirbdamas kelionių vadovu Egipte lietuvis daugybę kartų lankėsi turistų pamėgtose vietose, lydėdavo poilsiautojus keliones po jūrą, dykumą.
„Mozės kalnas sąžiningai įveiktas iki pat viršūnės septynis mėnesius po keturis kartus. Tik porą kartų nusimuilinau nuo viršūnės pasiekimo“, – šmaikštavo pašnekovas.
Po sezono Šarm aš Šeicho regione lietuvis persikėlė į Tunisą. Tačiau čia dirbo trumpai ir vėl grįžo į Egiptą, kur net keturis sezonus save vadino Nilo upės vedliu, nes tiek laiko lydėdavo turistų grupes, plaukiančias maršrutu Nilo upe.
„Laisvas akimirkas stengiausi kuo labiau išnaudoti šalies pažinimui. Kibau visiems pažįstamiems į atlapus, kad parodytų Kairą. Norėjau pamatyti tikrą miestą ir pamačiau!
Iki šiol prisimenu Aleksandriją, Fajumo oazę. Galiausiai pats sėdau už vairo ir automobiliu važiuodavau ten, kur tik įmanoma. Taip su kolega apvažiavome Vakarų dykumą, pasiekėme Syvos oazę. Vietoj nesisekdavo nusėdėti. Kai jau, regis, nelabai buvo kur važiuoti, atvykau dirbti į Tabos regioną Sinajuje“, – pasakojo Margiris.
Iš čia Jordanija, Izraelis ir Palestina – ranka pasiekiamos. Tad lietuvis ne kartą lankėsi Petroje, maudėsi Negyvojoje jūroje.
„Jordaniją ir Izraelį prieš tai teko pažinti keliaujant individualiai, tad vėliau lydint turistų grupes Jeruzalė, Betliejus, Nazaretas, Negyvoji jūra, Jericho miestas ir panašios vietos man nebuvo naujiena.
Iš tiesų tie metai buvo intensyvūs – galima sakyti, kiekvieną parą praleisdavau vis kitoje šalyje“, – pasakojo Margiris.
Savaitė, praleista stovykloje dykumoje be elektros, vėliau Betliejuje ir jo apylinkėse, Jeruzalėje, paliko daug įspūdžių ir prisiminimų. Apskritai šis regionas man įdomus ne tik istorija, bet ir kasdieniais tarpusavio santykiais.
Kai turistinės vietos lankomos kasdien, jos nebekelia tokių ryškių emocijų, kaip pirmą kartą, prisipažįsta pašnekovas. Būtent todėl jis nuolat ieškojo būdų ir vietų, kur ir pats pajustų atradimo džiaugsmą.
Viena tokių patirčių buvo Šventojoje žemėje, kur savanoriais dirbo keli Margirio draugai. Kartu su jais jis praleido savaitę stovykloje dykumoje – be civilizacijos.
„Savaitė, praleista stovykloje dykumoje be elektros, vėliau Betliejuje ir jo apylinkėse, Jeruzalėje, paliko daug įspūdžių ir prisiminimų.
Apskritai šis regionas man įdomus ne tik istorija, bet ir kasdieniais tarpusavio santykiais“, – į detales nenorėjo leistis pašnekovas.
Turkija patogesnė savarankiškoms kelionėms
Neramia siela save vadinantis vyras po Egipto nutarė grįžti į Turkiją. Margiris tikina, jog abi šalys turi daug panašumų. Pirmiausia tai, kad ir Turkijoje, ir Egipte didelė dalis pramonės dirba masiniam turizmui.
„Jas sieja ir bendra religija – islamas, be to, abiejų šalių istorija yra įspūdinga. Dažnai keliautojų žinios tik tuo ir apsiriboja, kad Egipte – smėlis, piramidės ir jūra, o Turkijoje – kebabai ir Stambulas. Tačiau turint noro tikrai galima pamatyti ir patirti daugiau“, – sakė abi šalis puikiai pažįstantis lietuvis.
Anot jo, didžiausias skirtumas Turkijos naudai – galimybė laisvai ir patogiai keliauti savarankiškai po visą šalį.
„Daugybė vidinių skrydžių, tarpmiestinių autobusų maršrutų, viešasis miesto transportas tikrai geras ir patogus, puikūs keliai, suprantamas raštas (pavadinimai, skaičiai, kainos). Tad tereikia pasiryžti ir keliauti“, – kalbėjo Margiris.
Egipte viskas labiau suvaržyta. „Aš nekalbu apie paskutinius metus, kai visas regionas rodomas kaip baubas. Tačiau Egipte savarankiškai keliauti sudėtingiau. Pavyzdžiui, išsinuomoti automobilį nebūdavo paprasta, vairuoti jį – taip pat: daug kur net neleidžiama važiuoti arba nepatariama.
Tarpmiestiniai autobusai kai kuriose provincijose vis dar yra stebuklas, raštas nesuprantamas, o prekeiviui sakant kainą fantazijai ribų nėra“, – savo pastebėjimais dalinosi kelionių vadovu abiejose šalyse dirbęs lietuvis.
Anot jo, turkų gyvenime religija neužima tokios svarbios vietos kaip kad egiptiečių. Tai – dar vienas esminis dviejų turistinių ir lietuvių pamėgtų atostogų šalių skirtumas.
„Žinoma, jose yra visiškai skirtingas gamtovaizdis. Tačiau tiek viena, tiek kita turi savų privalumų viena prieš kitą. Vien ko verta Egipte esanti Raudonoji jūra ir jos povandeninis pasaulis!“ – sakė Margiris.
Ko ieškoti Egipte, Turkijoje ir Jordanijoje?
Turėjęs galimybę Egiptą pažinti geriau nei paprastas turistas, lietuvis pasakojo, jog jam visuomet akis badė vietinių požiūris į savo šalies istoriją: „Jie nesistengia saugoti palikimo“.
Jį visuomet erzino ir egiptiečių noras uždirbti, kišant produktus ir paslaugas per prievartą, o ne siekiant sudominti.
Nors patys turkai nelabai žavisi griuvėsių lankymu, tačiau istorijos, kultūros ir gamtos objektų išlaikymui, tvarkymui ir saugojimui skiriama ženkliai daugiau dėmesio nei, pavyzdžiui, Egipte.
Norintiems pamatyti daugiau nei turistinius „būtina pamatyti“ objektus, Margiris siūlė keliauti į laukines vietas, kurių daug Vakarų dykumoje ar pietinėje šalies dalyje, link Sudano.
„Čia išlikę įvairūs gamtos dariniai, smėlio užnešti antikiniai miestai, šventyklos, nepaliestos smėlio kopos ir kuklūs kaimo žmonės“, – pasakojo Egipte keletą turistinių sezonų gidu dirbęs lietuvis.
Turkijoje natūralumo kur kas mažiau. Daug vietų sutvarkytos taip, kad būtų patogu privažiuoti ar prieiti. „Visa tai generuoja pajamas. Nors patys turkai nelabai žavisi griuvėsių lankymu, tačiau istorijos, kultūros ir gamtos objektų išlaikymui, tvarkymui ir saugojimui skiriama ženkliai daugiau dėmesio nei, pavyzdžiui, Egipte“, – pastebėjo Margiris.
Paklaustas apie šalį, į kurią ir pats sugrįžtų kaip turistas, ilgametis kelionių vadovas iš karto pamini Jordaniją. „Ši šalis – tarsi neįminta mįslė. Paminėjus jos pavadinimą iš karto prieš akis iškyla atvirutė su iždine Petros mieste.
Regis, viskas tuo ir pasibaigia. Tačiau Jordanijos karalystės teritorijoje yra dalis Mozės nueito kelio. Šalis turi nedidelę atkarpą Raudonosios jūros pakrantės ir beveik tokią pačią dalį Negyvosios jūros, kaip ir Izraelis. Taigi, joje yra pakankamai tiek istorinių, tiek religinių ar pasyvaus poilsio vietų.
Be to, Jordanijoje nepastebėsite įkyrumo, būdingo kitoms arabų šalims“, – Jordanijos privalumus vardino Margiris.
Ryškių prisiminimų liko ir iš Palestinos bei Izraelio. Šios šalys – tiesiog privalomos piligrimams.
„O į Tel Avivą reikėtų užsukti bent parai, kad spėtumėte paragauti naktinio gyvenimo, kuris čia ypatingas“, – tikino pašnekovas.
Nors ir negailėdamas pagyrų abiems šalims, jis neslėpė, jog tiek vienoje, tiek kitoje jaučiama tvyranti įtampa.
„Dirbant Palestinoje ir Izraelyje labiausiai kliūdavo jų tarpusavio santykiai. Iš tiesų tai labai trukdydavo darbui. Dažnai tekdavo užstrigti patikrinimo postuose, dėl ko kentėdavo tolesnė kelionės eiga, nes reikdavo skubėti“, – pasakojo lietuvis.
Baimės akys per didelės
Ar jautėtės saugus? Dabar šitas klausimas ypač aktualus, nes, nepaisant to, kad abi šalys labai orientuotos į turistus, jose pasitaiko terorizmo išpuolių.
Margiris tikino, jog Alanijoje jaučiasi saugiai. „Man niekada nebuvo kilę dvejonių dėl saugumo Turkijoje, net prieš kelerius metus keliaujant palei Sirijos sieną jaučiausi saugus.
Man niekada nebuvo kilę dvejonių dėl saugumo Turkijoje, net prieš kelerius metus keliaujant palei Sirijos sieną jaučiausi saugus.
Egipte, tiesa, nesaugus jaučiausi autobuse, vežančiame turistus. Bet ne dėl teroristų, o dėl greičio, kuriuo važiuoja keleivius vežantys vairuotojai. Greitis yra ribojamas, tačiau vietinių mąstymo ir įpročių taip greit nepakeisi“, – pasakojo lietuvis.
Jis įsitikinęs, jog dažnai baimė sukuriama dirbtinai. „Kartą naktį važiuojant į Kairą visi skaniai miegojo, kai staiga sprogo mūsų autobuso padanga ir atplaišos pradėjo daužytis į korpusą. Girdėjosi tratėjimas. Viena moteris pradėjo rėkti, kad į mus šaudo ir taip išgąsdino kitus.
Žinoma, paskui visi dar ilgai juokėsi, tačiau pirmomis sekundėmis, nemanau, kad kažkam buvo juokinga“, – istoriją prisiminė pašnekovas.
Anot jo, revoliucija pakeitė Egiptą į blogąją pusę. „Tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad nepasitaiko išpuolių, tačiau lyginant su tuo, kas vyksta kitose pasaulio šalyse ir toje pačioje Europoje, tai nesaugumas Turkijoje ir Egipte yra perdėtas. Ypač Turkijoje“, – sakė Alanijoje dirbantis lietuvis.
