Autobusas atveža mus į miestą. Angliškai nešneka nei autobuso vairuotojas, nei iškart prisistatęs taksistas. Rodome žemėlapį, viešbučio pavadinimą. Sako – kaina 10 vietinių pinigų (50 euro centų). Važiuoti reikia, pasirodo, visai nemažai, tai pagalvoju – gal dėl 10 dolerių sutarėm? Tiek to, važiuojame į viešbutį.
Pakeliui matome daug žmonių, kažkoks neįtikėtinai intensyvus judėjimas tokioje ilgoje gatvėje. Maždaug kaip Vokiečių gatvė Vilniuje, tik dvigubai siauresnė ir vienpusis eismas – į vieną pusę. Kairo senamiestyje tokio veiksmo nematėm.
Norim valgyti. Pamatom blyninę, tikrai grįšime ten blynų. Viešbutyje pasitinka savininkas ir gal keturi jo padėjėjai. Šeimininkas sunkiai kalba angliškai, bet susikalbėt pavyksta. Įsiregistruojam, kambarys labai liuks, viskas patinka. Vaikai nusprendžia pasilikt namie – filmukų laikas.
Registratūroje sako, kad apie mūsų vizitą turi būtinai pranešti policijai. Klausia, ar reikia policijos palydos, jeigu norėsime išeit į miestą?! O mes klausiame: mieste nesaugu? Sako, kad visur saugu, jokių problemų. Tai kam ta palyda? Na, tokia tvarka ir viskas, su policija čia niekas nesiginčija.
Beje, apie pareigūnus ir pagarbą jiems Egipte. Čia pareigūnas yra labai gerbiamas, nes jis tarnauja žmonių gerovei. Visi labai gerbia, niekas nekelia prieš juos balso ir su jais nesiginčija. Kiek mums teko susidurti, pareigūnai yra labai draugiški ir paslaugūs.
Jei mums sako, kad čia saugu, neturime pagrindo netikėti. Pasirašome popierių, kad atsisakome policijos palydos, ir esame patys atsakingi už save buvimo mieste metu. Vaikai liko lizdelyje, tėvai išskrido maisto.
Taksi atveža į tą pačią Vokiečių gatvę. Pilna žmonių, pilna jaunimo, pėstieji eina gatve ten, kur važiuoja mašinos. Šaligatviu beveik niekas nevaikšto. Iškart būname užkalbinti. Klausiame, kur čia pavalgyt. Bičas iškart pasisiūlo nuvežti į kažkokią vietą, kur skanu. Sakom, kad gatvė atrodo faina, pasivaikščiosim ir jeigu ką, grįšime atgal, ir tada galės nuvežti.
Einam gatve, visi sveikinasi, daug dėmesio sulaukiam. Kažkas paprašo nusifotografuoti, tada ir prasideda linksmiausia dalis. Visi eina iš proto, nori fotografuotis, tik ir girdi selfie selfie selfie. Mes pavargę, bet tokia gera emocija labai teigiamai įkrauna ir mes fotografuojamės su visais iš eilės. Einame, sveikinamės ir fotografuojamės. Toks jausmas, kad į Vokiečių gatvę atvyko Brangelina.
Pasivaikštome, pasijuokiame ir vėl susitinkam tą bičą, kuris siūlėsi valgyti nuvežti. Tingim kažkur važiuoti, vietoje pasiimame po sumuštinį – reikia dar pasidžiaugti šlovės minute! Miestas, iš kurio nesitikėjome nieko, sutiko kaip geriausius draugus, kaip žvaigždes, kaip pranašus.
Tą patį vakarą sugebam pakliūti į vietines vestuves. Stovime didžiulės salės viduryje, kur koks 300 svečių, ir daromės selfius. Neįtikėtina, kas čia vyksta? Nejaugi visai nėra turistų? Pasirodo, kad ne, o jeigu ir užklysta – tai visi pasiima apsaugą, aplanko išlikusias šventyklas ir gatvėmis nevaikšto.
Varom namo ir abu galvojam, kad gal liekam dar vienai nakčiai? Pamatys jie mūsų vaikus ir visi iš proto išeis. Egiptiečių dėmesį vaikai ir taip traukia, o kas bus šitame mieste?
Laukite tęsinio.
