Tai yra konkurso „Mano AUTOstogos!“ straipsnis. 15min kartu su vienu didžiausių keltų operatorių Europoje DFDS skelbia istorijų konkursą. Dalinkitės savo kelionių automobiliu pasakojimais ir laimėkite neeilinį prizą – „viskas įskaičiuota“ bilietus į Švediją arba Vokietiją. Daugiau: https://www.15min.lt/n1528120
Tuomet Prizreną išvaikščiojau skersai ir išilgai, todėl nusprendžiau, kad šiame mieste praleisiu ne daugiau poros valandų – tiesiog pavaikščiosiu centrine gatve, kavinėje suvalgysiu burek (sluoksniuotos tešlos pyragą su aviena) ir ayran (ožkų pieno raugintas gėrimas), pažiūrėsiu į kitus žmones. Kaip pasiekti Prizreną? O gi – tiesiai per aplink. Dėl kelių valandų pasivaikščiojimo nusprendžiau aplankyti ir tarpinius taškus – Belgradą, Skopję, Podgoricą, Sarajevą ir Zagrebą. Kelios dienos kelionės planavimo, ir štai liepos 30 d. – startas.
Kadangi iki pirmo taško važiuoti buvo toli, nusprendžiau tarpinę stotelę padaryti Košicėje, Slovakijoje. 3 ryto išvykus iš Vilniaus (Vilnius-Balstogė-Liublinas-Košicė), į vietą atvykau apie 15 val. Nakvynė bendrabučio tipo viešbutyje daugiau gal nuvylė, nei pradžiugino. Per „Booking“ užsakyta nakvynė nebuvo tokia, kokios tikėjausi, o ir oras buvo labai prastas, todėl vakarą praleidau viešbutyje. Kitą rytą kirtau Rumunijos sieną, pavažiavau šiek tiek Rumunijos teritorija ir atvykau į Serbiją.
Stebuklingu būdu pavyko įvažiuoti į Serbiją per kelias minutes (kaip paskui išaiškėjo – kartais sienos kirtimas trunka 4-6 val.). Ir štai Belgradas. Įsikūręs viešbutyje patraukiau link vienos didžiausių cerkvių pasaulyje. Įspūdingo dydžio statinys. Gaila, kad cerkvės vidus yra uždarytas, tačiau apžiūrėti cerkvę iš išorės – ne ką įspūdingesnis reginys.
20 minučių pagrindine gatve, ir tu atsiduri Belgrado pilyje. Ar tai įspūdinga? Na, iš dalies taip, nes pilis yra kalne, ant upės kranto, bet tik tiek. Kai man kažkas sakė, kad Belgradą galima apžiūrėti per 2 val., netikėjau, tačiau iš tiesų – senamiestis nedidukas, bet labai mielas sielai. Kas į akį krenta – tai akivaizdi draugystė su Rusija. Daugelyje vietų galima pamatyti „draugo Putino“ plakatų ir plakatų, rašančių apie „brolystę su Rusija“.
Trečia kelionės diena prasidėjo kelione į Skopję, Šiaurės Makedonijos sostinę. 600 km nuostabaus kelio, ir tu atsiduri tokioje šalyje, apie kurią mažai kas žino – na, ji nėra labai turistų lankoma šalis. Taip rašė spauda. Tačiau man turistų pasirodė tikrai nemažai. Paragavęs tavče gravče (nacionalinis Š.Makedonijos patiekalas), patraukiau pažiūrėti didžiausio pasaulyje kryžiaus, esančio kalne.
Taip, kryžius tikrai įspūdingas. Toks pats įspūdingas ir Skopjės senamiestis – granitu kloti šaligatviai, be proto didelė Aleksandro Didžiojo statula, įspūdingas akmeninis tiltas ir ten, už tilto, esantis „turkų miestas“ – mečetės, arbatos aromatai, hidžabai: pasijunti tarsi esantis Turkijoje. Itin malonūs žmonės, mažos kainos kavinėse. Ką verta aplankyti: Motinos Teresės gimtuosius namus, senamiestį, akmeninį tiltą, turkų kvartalą.
Valanda kelio nuo viešbučio, ir tu jau Kosove – jauniausioje Europos valstybėje. Puiki magistralė iki pat Prizreno – mano kelionės tikslo. Iki Prištinos nevažiavau, kadangi ją esu jau apėjęs, važiavau tiesiai į Prizreną – į miestą, kurį po lygiai dalinasi musulmonai, krikščionys, provoslavai, romai, gorani žmonės.
Apie Prizreną rašiau aukščiau, tačiau kas mane tikrai sužavėjo – kaip kiekvienos religijos atstovai bando kuo garsiau pakviesti „savus“ į savo maldos namus – varpų dūžiai painiojasi su musulmonišku adhanu, ir tas stereo garsas tikrai sukuria įspūdį, kad tu atsidūrei kažkur ten. Kažkur anapus.
Puikiausi ir sočiausi pietūs už 1,5 Eur miesto centre kartu su pačia skaniausia kava. Pasaulyje esu daug kur kavą ragavęs, bet taip skaniai kaip padaro kosoviečiai – dar niekur neragavau. 2 valandos pasivaikščiojimo, ir siela užsipildė iki pilnumos. Galima keliauti toliau. Keliolika kilometrų nuo Prizreno prasideda Albanija.
Kelionė per kalnus – dar vienas nuostabus dalykas. Iš karto kirtus Kosovo–Albanijos sieną prasideda 40-50 km ilgio pakilimas į kalnus, o vėliau tokio pat ilgio nusileidimas – naujai atidaryta magistralė, puikios kokybės kelias, 3 valandos įspūdžių, ir tu įvažiuoji į Juodkalniją.
Podgorica nėra labai turistų lankomas miestas, ir suprantama, dėl ko – ten tiesiog nėra ką žiūrėti. Rotušės bokštas ir seniausias Balkanuose tiltas per upę. Viskas. Todėl grįžęs į viešbutį skaitau internete apie kitą įspūdingą objektą – kalbama, kad kelias iš Juodkalnijos į Bosniją ir Hercegoviną yra gražiausiais pasaulyje. Ką verta aplankyti Prizrene: tiesiog pasivaikščioti senamiesčiu, pakilti į ant kalno esančią pilį.
Juodkalnija. Bosnija ir Hercegovina. Taip, kad ežerai čia neįprastai skaidrūs ir nuostabios spalvos – tai yra tiesa. Kelias link Bosnijos ir Hercegovinos yra toks, kad norisi stoti kas minutę ir fotografuoti viską iš eilės: kalnai, uolos, salos, skardžiai, prarajos – tai yra kažkas įspūdingo. Akis mato tai, kas tikriausiai būna tik pasakose. Mratinje užtvanka – įspūdingo dydžio. Pažvelk žemyn – kilometro gylio bedugnė, pažvelk aukštyn – kelių kilometrų aukščio kalnas. Įvažiavimas į Bosniją ir Hercegoviną – labai sudėtingas. Automobilių nedaug, tačiau šias abi šalis jungia labai ilgas tiltas, kuriuo gali važiuoti tik 1 automobilis. Tad pralaukus 1,5 val. prie sienos tenka važiuoti mediniu ir labai siauru tiltu.
Įvažiavus į Bosniją ir Hercegoviną tave pasitinka siaubingas kelias: iš kairės pusės praraja, o asfaltas – kur ne kur. Ir taip turi važiuoti kone 20 km. Tačiau greitai prastą kelią keičia geras ir nuostabūs vaizdai – kalnai, slėniai, upės. Ir štai Sarajevas. Tai miestas, kuris labiausiai nukentėjo nuo Jugoslavijos karo, tačiau randų nematyti – pigu, gražu, rytietiška. Siauros gatvės, adhanas ir ta rytietiška dvasia. Ką verta pamatyti Sarajeve: senamiestį, Sebilij fontaną, mečetes, būtina atrakcija – pakilti lyno keliu į kalną, kur atsiveria nepakartojamas vaizdas.
Bosnija Hercegovina. Kroatija. Vengrija. Lenkija Iš Bosnijos ir Hercegovinos patraukiau link Zagrebo. Pusdienis Zagrebe, o kitą dieną per Budapeštą pasiekiau Krokuvą. Nakvynė Krokuvoje ir link Lietuvos.