Gotiškos Ulmo katedros – aukščiausios pasaulyje bažnyčios – papėdėje dukart per savaitę įsikuria vaisių, daržovių, sūrio, duonos, mėsos turgus. Lapkričio pabaigoje šiems prekeiviams tenka trauktis į šoną – aikštės prieš bažnyčią (vokiškai vadinamos Münsterplatz) centrą užima Kalėdų mugė.
Viena didžiausių ir lankomiausių Vokietijoje mugių šurmuliuoja veiks per visą Adventą, iki gruodžio 22-osios, kiekvieną dieną nuo ryto iki 20.30 val. Įžengęs pro šventiškai išpuoštus vartus, patenki į tikrą Kalėdų miestelį. Čia skamba kalėdinė muzika, nosį kutena karšto vyno ir skrudintų riešutų aromatas.
Šimtas prekeivių siūlo suvenyrus, rankų darbo kosmetiką, žaislus, eglutės žaisliukus, keramiką, čia pat pagal tūkstantmetį tradiciją gaminamus stiklo dirbinius, žvakes, kojines ir pirštines, džiovintus vaisius, sūrį, skrudintus riešutus, šokolade mirkytus vaisius ir uogas.
Jei šaltą dieną skrandis ima groti maršus ar šiaip norisi kokio skanėsto, padėti gali dar bent trys dešimtys prekeivių. Turbūt populiariausias patiekalas – vokiškos dešrelės. Ką pasakytumėte apie beveik pusės metro ilgio ploną dešrelę, įspraustą į ne ką trumpesnę bandelę? Siūloma ir blynų, prancūziškų krepų, kišo, virtinių, vaflių, kavos, arbatos, punšo.
Kaip iš Kaziuko mugės būtina parsinešti širdies, žvaigždės, apskritimo ar kitokios formos glazūruotų meduolių, taip čia reikia paskanauti kalėdinių meduolių, vokiškai vadinamų Lebkuchen. Gvazdikėlių, imbiero ir cinamono kvapais jie varžosi su karšto vyno aromatu (parduotuvėje pirktas ir namie pašildytas, tiesą sakant, skanesnis, bet žvarbią dieną keli gurkšniai padėjo bent sušilti). Apelsinais paskaninto garuojančio vyno galima įsigyti iš daugumos prekeivių. Vynas pilamas ne į kokią plastikinę stiklinę, o į molinį puodelį su užrašu „Ulmo Kalėdų mugė“ ir katedros bei mugės atvaizdu. Jei patiko, galite neštis namo, o jei gaila už puodelį palikto 2 eurų užstato, galite jį grąžinti ir atgauti pinigus. Aš saviškį palikau specialiame langelyje, nes vienas namie jau stovi po ankstesnės mugės.
Mažiesiems nerūpi nei karštas vynas, nei originalūs stiklo dirbiniai. Bet vaikų mugėje apstu. Juos vilioja garsios pliušinius meškiukus gaminčios kompanijos „Steiff“ parduotuvėlė, karuselė ir prakartėlė, kurioje gyvena patys tikriausi asilas ir avis.
Net jei neketinate išlaidauti, mugėje įdomu pasižvalgyti, pavaikštinėti tarp prekystalių, įsimesti į burną gabaliuką pardavėjų siūlomo paragauti meduolio, paglostyti drovią avį prakartėlėje, paklausyti klasikinės muzikos koncertų. Tiesa, reikėtų gerai apmąstyti, kada eiti į mugę. Dieną ne taip jaučiasi Kalėdų dvasia, bet tuomet dar įmanoma laisvai praeiti tarp prekystalių ir minioje nepamesti bendrakeleivių. Bet jau tuomet sunku aplinkinėse gatvėse ar požeminėse aikštelėse rasti vietą automobiliui. O vakarais vokiečiai visai pašėlsta – miniomis traukia į centrą. Tuomet ne tik mugėje neįmanoma judėti, bet ir senamiestyje pilna žmonių, o staliuką restorane ar kavinėje reikia užsisakyti bent prieš keletą dienų.
Nieko keisto – kasmetė Kalėdų mugė Ulme yra vienas svarbiausių ir daugiausiai žmonių sutraukiančių miesto renginių. Ji lyg magnetas vilioja lankytojus – ne vien Ulmo ir visos Baden-Viurtembergo žemės gyventojus, bet ir svečius iš visos pietų bei centrinės Vokietijos, netolimų Austrijos, Šveicarijos ir Italijos. Italai čia traukia pilnais autobusais. Skaičiuojama, jog kasmet Kalėdų mugę Ulme aplanko per milijoną žmonių.
Šiemet mugė jubiliejinė. Tokia kaip dabar (moderni, su vienodais prekystaliais, savotiškomis gatvėmis ir orientuota į pardavimą bei maistą) rengiama jau 30-ą kartą, bet jos tradicijos siekia viduramžius. Vienuoliai apie tokias muges mieste rašė jau XIV amžiuje, tačiau pirmosios tikros žinios apie gruodžio 6-ąją, šv. Mikalojaus dieną, vykstančias muges – iš XVI amžiaus.
