Pirmąją autoriaus kelionės įspūdžių dalį rasite čia.
Iš Florencijos patraukiu į Triestą – savo pagrindinį kelionės tikslą. Kelionė traukiniu trunka penkias valandas.
Romos, Venecijos ar Florencijos grožį lengvai įvertins kiekvienas lankytojas – net ir nesivežantis didelio meninių bei architektūros žinių bagažo. Triesto žavesys be konteksto taip plačiai neatsiskleis
Pačiame šiaurės Italijos pakraštėlyje stūksantis miestas, kurį su likusia šalies dalimi jungia tik siauras teritorinis koridorius tarp Adrijos pakrantės ir valstybinės sienos, vagojamas dviejų gyslų – plento ir geležinkelio.
Triestas truputį primena Dieveniškių iškyšulį Baltarusijoje, be to, yra visiškai kitoks nei žymieji Italijos turizmo centrai.
Romos, Venecijos ar Florencijos grožį lengvai įvertins kiekvienas lankytojas – net ir nesivežantis didelio meninių bei architektūros žinių bagažo.
Triesto žavesys be konteksto taip plačiai neatsiskleis. Neatsitiktinai miestas patenka į labiausiai neįvertintų turizmo prasme miestų dešimtukus.
Jo praeitis šiek tiek primena vilnietiškąją – čia ilgą laiką sugyveno kelios skirtingos kalbos bei tautos: italai, kalbantys specifiniu Triesto dialektu, vokiškai kalbantys austrai, žydai, slovėnai (pasitaiko ir dvikalbių lentelių su pastarųjų kalba), regionas perėjo per daug rankų.
Triestas trumpai buvo ir Venecijos Respublikos bei Napoleono sukonstruotų autonominių Provinces Illyriennes sudėtyje, o prieš šimtą metų atliko Austrijos-Vengrijos imperijos, Europoje išsikėtojusio didžiulio darinio, kuriam labai stigo pajūrio, pagrindinio (todėl, be abejo, klestėjusio) uosto bei ketvirto pagal dydį (po Vienos, Budapešto ir Prahos) didmiesčio vaidmenį.
Deja, Pirmajame pasauliniame kare Triesto šeimininkams austrams ėjosi nekaip, todėl pasinaudoję proga miestą nusprendė užimti italai.
Jiems šiame kare (ir apskritai XX a. karuose) sekėsi ne ką geriau: pasistūmėjusiai tik truputį, per 3 metus taip ir nepasiekusiai Triesto, italų kariuomenei teko skubiai trauktis, kai į pagalbą sąjungininkams atvyko ir nuodingas dujas panaudojo vokiečiai.
Karo istorija besidomintiems turbūt būtų įdomu žinoti, kad jų gretose tuo metu buvo ir E.Romelis, po gerų dvidešimties metų atvyksiantis gelbėti jau pačių italų pozicijų Afrikoje.
Visgi po centrinių valstybių sąjungos pralaimėjimo Triestas kartu su visu Istrijos pusiasaliu (dabar – Kroatijos ir Slovėnijos dalis) buvo prijungtas prie Italijos. Tad jo, kaip uostamiesčio, reikšmė smarkiai sumenko.
Antrojo pasaulinio karo metais mieste veikė nacistinė koncentracijos stovykla ir žydų gabenimo į Osvencimą punktas – niūrus, slegiantis kompleksas dabar virtęs muziejumi.
Besibaigiant karui miestą užėmė jugoslavų bei britų daliniai, ir kurį laiką jis gyvavo laisvojo miesto, prižiūrimo sąjungininkų kariuomenės, statusu.
Tuo metu visai greta miesto veikė didžiulė perkeltųjų (t.y. bėgančių iš sovietinės bei jugoslavų armijų užimtų teritorijų) asmenų stovykla.
Galiausiai Triestas liko Italijai, o dauguma aplinkinių teritorijų atiteko Jugoslavijai.
Miesto praeities turtingumas atsispindi jo architektūroje: austriškajame kvartale susipynę neoklasicistinis, barokinis, eklektinis ir Art Noveau stiliai, romėnų palikimas (akmeninis amfiteatras, Riccardo arka), o senamiestis (it. Città Vecchia) išvagotas siaurų gatvelių.
Centrą puošia didžiausia Europos krantinė bei kanalai, matyti gausybė laivelių, o gilias jūrines tradicijas savotiškai iliustruoja, jog žmogų į giliausią pasaulyje vandenyno Marianų įdubą nuleidęs batiskafas, taip pat gamintas čia ir pavadintas šio miesto vardu.
Mieste sklando kurorto dvasia
Išlipus iš miesto autobuso šiaurės vakariniame pakraštyje, netoli Miramare pilies, XIX a. pastatytos Austrijos valdovui, pasitinka akmenis nutūpusios žuvėdros, taip pat nuo paplūdimio gaiviai sklindąs lengvai sūrus pajūrio kvapas.
Net ir žiemą čia apima toks atsipalaidavimo jausmas, kad sekundę nebesusigaudai – ar tai didmiestis, ar kurortas.
Net ir žiemą čia apima toks atsipalaidavimo jausmas, kad sekundę nebesusigaudai – ar tai didmiestis, ar kurortas.
Trieste gana švaru – tam tikriausiai įtakos turi ir ant stulpų kabantys maišeliai bei specialios šiukšliadėžės šunų išmatoms.
Gyvūnai čia, regis, mėgstami – šunų nemažai. Jau grįžęs į Lietuvą išgirsiu, kad Triesto savivalda, kartu su kai kuriais kitais Italijos miestais, smarkiai apribojo fejerverkų trukmę per Naujuosius. To priežastis – kad negąsdintų augintinių.
Bene nemėgstamiausia gamtos neganda čia – kartais šaltuoju sezonu miestą užklumpantis vėjas, vadinamas Bora. Jis toks stiprus, jog pėstieji priversti įsitverti stulpų, o krantinės dėl visa ko užtveriamos, kad žioplinėtojų nenupūstų į jūrą.
Germaniškos kultūros pėdsakas justi ir virtuvėje: nors čia yra ir Italijai įprastų picų, vyno, makaronų (o šiam regionui, kaip ir pridera, jūros gėrybių), čia populiarus ir alus, o tarp tradicinių patiekalų galima aptikti kiaulienos, kopūstų bei bulvių patiekalų, desertų parduotuvėlės pardavinėja austriškus „štrudelius“.
Besidomintiems literatūra Triestas taip pat turėtų ką parodyti: prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia kelis metus gyveno Jamesas Joyce'as, mokęs žymų italų autorių Italo Svevo anglų kalbos – jiems Trieste yra skirtas nedidelis muziejus, kuriame šiuo metu dirba ir lietuvė.
Bora vėjas būna toks stiprus, jog pėstieji priversti įsitverti stulpų, o krantinės dėl visa ko užtveriamos, kad žioplinėtojų nenupūstų į jūrą.
Šen bei ten galima aptikti nedidelių ir šių dviejų rašytojų, ir poeto Umberto Saba skulptūrėlių, ir net jų vardais pavadintų patiekalų.
Senosios literatūrinio pasaulio atstovų mėgtos kavinės čia taip pat stengiasi puoselėti savo unikalų stilių.
Kai lankiausi gruodžio mėnesį, ne tik Trieste, bet ir visoje Italijoje buvo gausu kalėdinių dekoracijų.
Nors eglutės buvo ne tokios puošnios ar didelės kaip Vilniuje ar Kaune, jos stovėjo kone kiekvienoje aikštėje, skvere, neretai – ir vitrinose.
Gatvės tviskėjo girliandomis ir kitokiais padabinimais, bent dviejose miesto vietose driekėsi šventinės mugės, vaikai sukosi lauko čiuožykloje, o ant didžiulio Triesto komunos rūmų fasado vakarais buvo rodomos kalėdinės pasakos, o savaitės laisvadienius papildė San Nicolò diena.
Kontrastą ryškiam blizgesiui sudarė kas antrą dieną miestą apgulantis rūkas – dažnas reiškinys žiemą ir itin kliudantis pamatyti miestą iš pasirinktos perspektyvos.
Miramare pilies apylinkės leidžia grožėtis miestu ir įlanka iš šiaurės vakarų, ant kalno takelis palei Opičinos rajoną, pasiekiamas senovišku tramvajumi-funikulieriumi – apžvelgti jį iš šiaurės, aikštė prie Triesto universiteto – iš rytų, Muggia atskleidžia pietinę perspektyvą, o į ją plukdantis keltas leidžia miestą matyti iš vandens – iš vakarų.
Norintys nenutolti nuo centro, gali paprasčiausiai užkilti į San Giusto kalvą.
Įdomūs atradimai Muggia ir pasienyje su Slovėnija
Minėtoji Muggia – atskira komuna, mažas pakrantės miestelis su dviem bažnytėlėm – San Nicolo dieną vykusiose mišiose abiejose buvo pilna žmonių.
Kad pasiekčiau antrąją, Santa Maria Assunta, įsikūrusią ant kalvos kartu su nediduku sodu bei apžvalgos aikštele, kurioje vietoj įspūdingų įlankos vaizdų tesimatė lentelė su jų atvaizdu ir paaiškinimais, turėjau kopti apie dvidešimt minučių.
Viršuje pasitiko tik tankus rūkas, kuriame pasistengus buvo galima įžiūrėti bažnyčios pastato kontūrus – iš jo aidėjo kunigo žodžiai ir giesmės.
Užėjęs į bažnyčią pataikiau kaip tik į tą mišių dalį, kai vieni kitiems linki ramybės – skirtingai nei būdinga Lietuvoje, žmonės čia ne santūriai linksėjo, o šypsodamiesi spaudė vieni kitiems rankas – pora artimiausių spustelėjo ją ir man, prašalaičiui.
Telefono žemėlapyje atradęs, jog čia pat yra valstybinė siena, nusprendžiau ją pamatyti – juk kadaise ši siena turėjo būti itin saugomas Geležinės uždangos fragmentas, o Triestas, kaip jos riboženklis, minėtas net Churchillio kalboj Fultone, sietoje su Šaltojo karo pradžia.
Į neaiškios žmogystos blaškymąsi dėmesį vienintelis atkreipė nedidukas šunelis, kelissyk vamptelėjęs pro privataus namo tvorelę – tiek ir tebuvo pasienio apsaugos.
Tačiau čia plytėjo visiška ramybė – įsikūrę namukai priminė Vilnių aptūpusius sklypus, o palei juos einantis kelias – kurią nors Mileišiškių sodų gatvelę.
Ten, kur turėjo prasidėti Slovėnija, jis paprasčiausiai pavirto žvyrkeliu, ir tik nedidelė lentelė neaiškiai užsiminė, kad čia jau lyg ir kita šalis. Iš kitapus itališkai šūktelėjo du žmonės – paaiškėjo, kad jie taip pat turistai, mane patį palaikę pareigūnu, kuris galbūt suteiks informacijos.
Į neaiškios žmogystos blaškymąsi dėmesį vienintelis atkreipė nedidukas šunelis, kelissyk vamptelėjęs pro privataus namo tvorelę – tiek ir tebuvo pasienio apsaugos.
(Jau 2016-aisiais, rašydamas šį tekstą sužinosiu, kad Italija dėl pabėgėlių krizės atnaujina sienos kontrolę su Slovėnija).
Kitame tekste – trumpa viešnagė šalia Triesto esančioje Slovėnijos sostinėje – Liublianoje.
