„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kelionė po Nepalą: uždarasis Mustangas, sviestinė arbata ir žemės drebėjimas, užklupęs kalnuose

Po Aziją keliaujantys Živilė Necejauskaitė ir Gytis Celencevičius jau Kirgizijoje, mėgaujasi nauja šalimi. Tačiau atmintyje dar labai ryškūs ir ką tik lankyto Nepalo vaizdai. Šią šalį pora tyrinėjo kaip tik tuomet, kai pirmą kartą po 80 metų jai smogė pragaištingas žemės drebėjimas. Nepaisant šios patirties keliautojai vienu balsu tvirtina, jog Nepalas – ypatingas žemės kampelis.
Ir tokiais tiltukais teko pereiti
Ir tokiais tiltukais teko pereiti / Asmeninio albumo nuotr.

Apie Himalajų kalnų grožį galima pasakoti be galo, tačiau nei kalbos, nei nuotraukos negali perteikti kvapą gniaužiančių vaizdų. Iš daugelio galimų žygio maršrutų, pasirinkome Anapurnos parką ir ėjimą šį kalnyną juosiančiu žiedu, kuris, nors ir nesunkiai įveikiamas vidutinio lygio kopinėtojų, pasiūlo nemažai nuotykių bei iššūkių.

Nors jų mūsų kelionėje į Himalajus tikrai netrūko, verčiau norime su jumis pasidalinti tuo, kas mus netikėtai nustebino ir ilgam įsirėžė į atmintį.

Asmeninio albumo nuotr./Kalnų grožis
Asmeninio albumo nuotr./Kalnų grožis

Aukštai kalnuose – Tibeto dvelksmas

Prieš kelionę apie Tibetą teko girdėti itin nedaug – žinojome, kad ši, kažkada gyvavusi, valstybė dabar yra dalis šalies-milžinės – Kinijos teritorijoje. Taip pat girdėjome, kad kelionės ten sudėtingos, reikalauja daug planavimo ir, deja, gerokai patuština nuotykių ieškotojų pinigines.

Buvome nustebinti, kai, einant Anapurnos žiedu ir besigrožint fantastiškais šio kalnyno vaizdais kelių kilometre aukštyje, nepalietiškas gyvenimo būdas ėmė blankti ir vis dažniau pasigirsdavo Tibeto vardas.

Savo kelionėje su kiekviena diena kilome vis aukščiau ir, rodos, vis labiau tolome nuo Nepalo, kol galų gale patekome į visai kitokią bendruomenę. Čia jau nebėra induizmą išpažįstančių – tradicijos, kuriomis vadovaujasi vietiniai, priskiriamos tibetietiškajam budizmui.

Čia net laukų dirbti eidamos moterys pasipuošia spalvingais rūbais, pasidabina karoliais bei kitais aksesuarais.

Paklausite, kuo gi ši gyvenimo būdo filosofija skiriasi nuo 5-6 amžiuje po Aziją paplitusių princo Budos mokymų? Pirmiausia tibetietiškas budizmas daug jaunesnis. XI amžiuje iš Indijos keliavę pirkliai su savimi atsinešė jau su induizmu sumišusias budizmo tradicijas.

Ilgainiui naujieji mokymai prigijo ir susimaišė su ilgą laiką čia gyvavusisias šamanizmo papročiais Bon. Taigi Tibeto budistai vadovaujasi ne tik Budos mokymais, bet ir tiki dievais bei demonais.

Asmeninio albumo nuotr./Šeimininkė, kalnų trobelėje kepanti bandeles
Asmeninio albumo nuotr./Šeimininkė, kalnų trobelėje kepanti bandeles

Vos nusileidus saulei, reikia eiti miegoti

Kylant aukštyn kito ir žmonių veido bruožai, kalba, elgsena ir net drabužiai. Čia net laukų dirbti eidamos moterys pasipuošia spalvingais rūbais, pasidabina karoliais bei kitais aksesuarais.

Pasiekę 3670 m aukštį užsukome į Ghyaru kaimelį, kur mus iš tolo pasitiko išsipuščiusi šeimininkė: „Sveiki atvykę į mano tibetietiškus namus!”. Aiškinomės, kelios kartos užaugo tuose namuose: „Mano tėvai, seneliai ir proseneliai.

Matyt, ir jų tėvai čia gimė, augino jakus ir daržoves vasarą. Žiema čia labai šalta, man jau per šalta, tad keliauju į Katmandu pas giminaičius. Tačiau mano sūnus ištvermingas, jis čia visus metus ūkį prižiūri,“ – pasakojo tibetietė.

Tamsa, šaltis ir lauke tykantys pavojai nuo seniausių laikų kalnų žmonėms būdavo ženklas, kad laikas baigti darbus, palįsti po kailiais ir laukti ryto

Nors jau pavasaris, spaudžiantį šaltį pajutome ir mes: vos saulei pradėjus leistis termometras slinko link 0° C.

Jau sutemus už lango ėmė švilpauti žvarbūs vėjai ir mes kalendami dantimis susėdome prie nedidukės krosnelės bei teiravomės šeimyninkės sūnaus, kaip jis čia nesušąla – juk naktys tokios žvarbios.

„Miegoti reikia eiti vos sutemus, – gavome paprastą paaiškinimą. – Tamsa, šaltis ir lauke tykantys pavojai nuo seniausių laikų kalnų žmonėms būdavo ženklas, kad laikas baigti darbus, palįsti po kailiais ir laukti ryto“.

Vietoj kailių gavę lengvutes antklodes rytmečio sulaukėme sustirę. Tačiau iš lovos keltis mus viliojo gardūs iš virtuvės sklindantys kvapai. Pusryčiams gavome Tsampos – mūsų šeimininkė informavo, kad tai tradicinė tibetietiška košė. Tai keliautojų pusryčiai – patiekalas maistingas ir greitai paruošiamas. Šiuose namuose naudojami kviečių miltai, tačiau dažnai Tsampa gaminama iš paskrudintų bei sumaltų perlinių kruopų.

Asmeninio albumo nuotr./Tsampa – Tibetietiška košė
Asmeninio albumo nuotr./Tsampa – Tibetietiška košė

Ypač aukštai Tibeto kalnuose, kur populiaru gerti sviestinę arbatą (angl. Butter Tea), miltai sumaišomi būtent su šia arbata, kad būtų dar sočiau. Sviestinė arbata – tikrai ne kiekvieno skoniui, tačiau vienas iš įdomiausių kada nors mūsų ragautų gėrimų.

Ji patiekiama ne puodeliuose, bet nedideliuose dubenėliuose, o gaminama gerai pritrauktą arbatą sumaišius su druska ir ištirpdytu jakų sviestu. Šis gėralas giliai įsišaknijęs į Tibeto tradicijas – su juo nuo seno pasitinkami svečiai ir jų dubenėlis nuolatos pildomas iki briaunos.

Jeigu svečias jau nebenori gerti, turi leisti šeimininkui pripildyti indelį sklidinai ir sėdėti nenugerdamas nė gurkšnelio, iki kol bus laikas išeiti.

Dažnas mūsų pašnekovas domėdavosi iš kur mes, bet retas kuris buvo girdėjęs mūsų Lietuvėlės vardą. Kelis kartus bandėme vietiniams padėti įsivaizduoti, kaip Lietuva atrodo: sakėme, žmonių pas mus tiek, kiek Katmandu, tačiau netrukome suprasti, kad Nepalo sostinė šiems gyventojams tolimas kraštas.

Mūsų 3 milijonai dažniausiai būdavo lyginami su Tibeto bendruomene, kai pašnekovas panosėje imdavo skaičiuoti, kiek gi jų išsibarstę po Himalajų kalnus.

Oficialiais Kinijos duomenimis, tibetiečių yra 3 milijonai, tačiau vietiniai dažnai suskaičiuoja ir 10 milijonų narių savo bendruomenėje. Susidaręs įspūdį apie gyventojus, pašnekovas neretai smalsaudavo, ar dideli mūsų kalnai, o atsakius, kad turime tik kalvas, iš kurių aukščiausioji, Juozapinės, į dangų stiebiasi 300 m, į mus žvelgdavo nuostabos pilnos akys: Tibetas yra aukščiausias regionas pasaulyje, o ir didžioji dalis Nepalo plyti kalnuose. Tad patikėti, kad kažkur yra vien lygumos ir nedidelės kalvos jiems buvo sunku. 

Paslaptingasis Mustangas, į kurį paprasti mirtingieji neįleidžiami

Anapurnos nacionalinis parkas petys į petį remiasi į Mustango kalnus, į kuriuos spėjome tik akies krašteliu žvilgterėti – mus pasitikę pikti ženklai šiukštu draudė toliau eiti ir grasino didžiulėmis baudomis.

Netrukus kitas ženklas jau sakė, kad į Mustangą įleidžiamos tik organizuotos grupės ir tik ribotas skaičius turistų gali pasigrožėti šiuo regionu. Kas gi tas Mustangas? Kodėl gi jis taip saugomas? Kuo jis ypatingas? Smalsumas nedavė ramybės dar ilgą laiką.

Asmeninio albumo nuotr./Mus nuolat lydėję ženklai
Asmeninio albumo nuotr./Mus nuolat lydėję ženklai

Taip būtų ir pasibaigę, jei visiškai netikėtai į mano rankas nebūtų pakliuvusi Michaelio Peisselio knyga „Mustangas – prarastoji Tibeto karalystė“.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje šis nuotykių ieškotojas bei mokslininkas buvo pirmasis vakarietis, gavęs leidimą ilgesniam laikui aplankyti Mustangą ir peržengti ribą, prie kurios sustoję ir mes žvelgėme į uždraustajį kraštą.

Tad iki 7-ojo dešimtmečio joks vakarietis nebuvo oficialiai įžengęs į šias žemes? Smalsumas dar labiau nedavė ramybės. Po ilgų paieškų pagaliau išsiaiškinau, kad dar iki 2008-ųjų šios žemės buvo vadinamos Lo karalyste (2008-aisiais buvo įkurta Nepalo Respublika, kuriai ir priskirtas Mustangas).

Tibetas, pasirodo, aprėpė daug nedidelių karalysčių, iš kurių viena didžiausių buvo būtent Lo karalystė. Visas Tibetas nuo pat XX a. vidurio daugumai keliautojų buvo uždraustas vaisius dėl nuolatinių išpuolių tarp Kinijos kariuomenės ir Khampų (Tibeto kariuomenės). Tad pirmieji turistai čia pasirodė tik 1992-aisiais.

Susiruošus į Mustangą bus suskaičiuoti visi jūsų įsinešami indeliai bei plastikiniai maišeliai ir teks juos visus atsinešti atgal.

Nors kariniai konfliktai šiame regione jau nurimę, Mustangas vis vien nėra pasiekiamas kiekvienam keliautojui. Tikslios priežasties surasti negalėjau nei netoli Mustango, nei Katmandu, nei internete.

Vieni sakė, kad nors karinis konfliktas ir pasibaigęs, šio pasaulio kampelio platybėse vis dar sutinkama pavienių kovotojų ir iškilus pavojui Nepalo valdžia sunkiai padėtų.

Kiti teigė, kad būtent dėl vėlyvo turizmo bumo, šis kraštas išsaugojo kultūrinį autentiškumą, kurį stengiamasi puoselėti ir toliau. Treti pašnekovai tikino, kad Mustango gamta ypatinga, tad stengiamasi, kad ją minimaliai paveiktų turizmas (susiruošus į Mustangą bus suskaičiuoti visi jūsų įsinešami indeliai bei plastikiniai maišeliai ir teks juos visus atsinešti atgal).

Nežinome, kuri gi iš versijų (o gal ir visos kartu) yra teisinga, tačiau mįslėmis ir legendomis apipintas Mustangas vis labiau vilioja ir kartu su Gyčiu sau pasižadėjome, kad kada nors ir mes aplankysime šį pasplatingąjį kraštą.

Asmeninio albumo nuotr./Pakeliui sutikti apgriuvę namai
Asmeninio albumo nuotr./Pakeliui sutikti apgriuvę namai

Kai po kojimis dreba žemė

Taip jau atsitiko, kad nepakartojamais Nepalo kalnų vaizdais gerėjomes tuomet, kai čionykštes žemes sudrebino 7,8 balo stiprumo žemės drebėjimas. Tą dieną atsiminsime dar ilgai. Buvome ką tik praėję aukščiausiai mūsų kelionėje esančią vietą (Tharong La Pass, esančią 5416 m aukštyje), kai, jau pakeliui žemyn, stabtelėjome nedideliame Jhong kaimelyje.

Kol Gytis pildė mūsų vandens atsargas, aš nutariau užsukti į lauko tualetą. Tik užvėrus duris šios ėmė stipriai trankytis, o netrukus ėmė braškėti ir nameliuko stogas. Pirmoji šovusi mintis buvo, kad tai taip netikėtai kilusi audra.

Žvilgtelėjus pro nediduką langelį ir pamačius kaip griūva šimtmečius ten stovėjusios tvirtovės siena, supratau, kad ne vėjas čia kaltas ir kad netyčia neužkristų ant manęs nameliuko stogas, moviau lauk. Apsižvalgę supratome, kad be sugriuvusios sienos, kaimelis nenukentėjo. Gavę vietinių patvirtinimą, kad žemės drebėjimai čia dažnas reiškinys, nukulniavome toliau.

Tačiau einant Nepalo milžinų papėdėje vis girdėjosi kažkoks dundenimas. Ėmėme nerimauti, kad gal šis, kaip mums atrodė, ir nedidukas drebėjimas sukėlė sniego lavinas ir purvo nuošliaužas ir į nelaimę pakliuvo anksčiau sutikti bendražygiai.

Po kelių valandų pasiekę Kagbeni miestelį, nustėrome: čia jau ne vienas pastatas atrodė apgadintas, keli tiltai apgriuvę, o mūsų numatytas takelis visai nušluotas. Mus pasitikę vietiniai bei turistai ėmė pasakoti, kad šis „nedidukas“ drebėjimas jau nusinešė virš 1000 gyvybių, sugriovė ne vieną kaimą bei stipriai paveikė sostinę Katmandu.

Amiro Begalės nuotr./Žemės drebėjimo padariniai Katmandu
Amiro Begalės nuotr./Žemės drebėjimo
padariniai Katmandu

Be to, kalnuose mūsų girdėtas dundesys buvo šeši drebėjimą sekę aidiniai smūgiai (angl. Aftershock), kurie dar labiau pablogino situaciją.

Miestelyje tvyrojo nerimas – su Katmandu susisiekti buvo beveik neįmanoma, tad visi ten turintys giminių be galo jaudinosi ir sekė kiekvieną traškančio radijo pranešimą.

Kitą rytą išsiruošę į kelią, laukuose aptikome daugybę susibūrusių žmonių, kurie įrenginėjo laikinas palapines. Eidami pro kelis kaimelius, pastebėjome nemažai jų pakraštyje sėdinčių ir verkiančių žmonių, o už kelių minučių prieidavome apgriautus namus. Iš vietinių išgirdome, kad naktį būta daugybė aidinių smūgių ir reikėtų paskubėti.

Apie vidurdenį buvome jau netoli savo dienos tikslo – buvo telikę pakilti į kelių šimtų metrų kalną, kai staiga pasigirdo mums jau pažįstamas dundėjimas ir prieš mūsų akis nuo kalno viršūnės pasipylė žemių lavina.

Kai sutikto vietinio užklausėme apie alternatyvų kelią šis tik papurtė galvą, leisdamas suprasti, kad tai vienintelis kelias į priekį, o atgal eiti dabar jau pavojinga. Vos įmatomu keliuku paskubomis ėmėme kilti aukštyn, o širdis daužėsi it pašėlusi.

Pagaliau pasiekę kitą kalno pusę ir nuskubėję į Marfos miestelį, neradome čia nei gyvos dvasios, o tolumoje laukuose matėsi palapinių miestelis. Nuskubėjome į netoliese esantį Chairro kaimelį, kur mus pasitikęs kaimelio seniūnas pasiūlė miegoti mokyklėlės kieme kartu su visu kaimeliu, mat grėsė dar keli aidiniai smūgiai.

Kai girdi apie stichines nelaimes, visada pagalvoji, kaip tai yra baisu, tačiau kai jų sukeltą skausmą pamatai savo akimis, imi pats jį išgyventi.

Pakeliui į Katmanadu, artėjant link drebėjimo epicentro, vis dažniau išvysdavome sugriuvusius namus, o kalnai ir kalvos buvo nusėti palapinėmis.

Nors nuo drebėjimo jau buvo praėjusi gera savaitė, žmonės bijojo nakvoti pastatuose, mat naktį ant jų gali užgriūti jų namai.

Pasiekę Katmandu, miestą radome besitvarkantį: gatvėmis šmirinėjo gelbėjimo komandos iš įvairiausių pasaulio kampelių, urmu buvo perkamos palapinės, miegmaišiai bei maistas. Tačiau širdį sugniauždavo į šipulius subyrėjusių pastatų vaizdai – kažkas vos per kelias minutes neteko viso savo turto, o kažkieno ir gyvybė čia užgeso. Kai girdi apie stichines nelaimes, visada pagalvoji, kaip tai yra baisu, tačiau kai jų sukeltą skausmą pamatai savo akimis, imi pats jį išgyventi.

Kitu savo pasakojimu jus nukelsime į pašėlusią Indiją, kur du mėnesius mus lydėjo patys įvairiausi kvapai, mūsų akys raibo nuo spalvingiausių apdarų, o skrandžiai džiaugėsi (ir kelis kartus liūdėjo) indiška virtuve. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs