Saulius Damulevičius su 15min skaitytojais pasidalijo kelionės į aštuntą pagal aukštį pasaulio viršukalnę iššūkiais, įspūdžiais ir ateities planais.
– Manaslu vadinamas vienu pavojingiausių pasaulyje kalnų. Kuo jis toks pavojingas? Ar gali palyginti jį su kitais, į kuriuos teko kopti?
– Pavojingumas yra subjektyvus dalykas. Ten dažnos lavinos, lavininis pavojus. Lavinų dar gali išvengti, bet reikia pereiti ledokrytį. Ten ledo gabalai vienas ant kito sukritę – nuo trijų aukštų iki devynių aukštų namo dydžio. Kada jie pradės kristi, nuspėt negalima. Pirmos ekspedicijos, kurios ieškojo kelių, labai nukentėjo nuo sniego lavinų. Dabar nelaimių mažėja. Bet prieš trejus metus buvo didelė nelaimė. Bet kalnai iš principo yra pavojingi, tai nevertinau jo kaip labai ypatingo. Pavojus galima suvokti.
– Kodėl nusprendei kopti būtent į Manaslu viršukalnę? Kas apskritai nulemia vieno ar kito kalno pasirinkimą?
Nenaudojome butelinio deguonies. Man buvo įdomu ne kaip kopsiu su deguonimi, bet kaip pasieksiu be jo šito kalno viršūnę.
– Aukštis buvo labai svarbi dimensija, specialiai rinkausi 8 tūkstančių metrų aukščio kalną. Norėjosi pakelti kartelę aukščiau, ir ji buvo pakelta žymiai aukščiau. Nakvojau tokiame aukštyje, kur anksčiau kopdavau kaip iki galutinio tikslo. Tai reiškia, kad prisideda dar viena diena sunkaus kopimo, kuri yra vadinama mirties zona.
Mes kopėme be deguonies. Tai buvo sportinė ekspedicija, ne komercinė. Nenaudojome butelinio deguonies. Man buvo įdomu ne kaip kopsiu su deguonimi, bet kaip pasieksiu be jo šito kalno viršūnę.
Kitas žingsnis – ieškoti komandos. Reikėjo klausti draugų, ką jie planuoja. Su tais, kuriais pasitikiu, ir iškeliavome.
– Su kuo kopei į vieną pavojingiausių pasaulių kalnų? Kokį vaidmenį šiuo atveju vaidina komanda?
– Turi būti ryšys tarp žmonių, kad galėtum išgyventi tokioje situacijoje. Kartu praleidome šešias savaites. Norisi keliauti su tokiais žmonėmis, kurie žino, ką daro, kurie gali padėti arba bent jau netrukdyti.
Nuo 6,5–7 km aukščio negalima pasitikėti niekuo kitu, tik savimi, nes žmonės negalės padėti. Sunku koją statyti. Atrodo, kad nebegali. Bet Sizifo darbas tęsiasi. Jeigu kas nors nutiks, pavyzdžiui, koja sulūš, tai ampulę gausi į užpakalį, bet negali tikėtis, kad ant neštuvų kas nors tave nuneš.
– Kiek laiko reikia ruoštis?
– Patirtis kaupiasi visą laiką. Ruoštasi dvylika metų. Į aukštus kalnus pradėjau kopti nuo 2007 metų. Žiūriu, kaip keičiasi įranga, technika, taktika. Per laiką ateina supratimas. Yra fizinis, ištvermės lavinimas. Jis yra trumpesnis. Kai „atsipumpuoji“ nuo praėjusios ekspedicijos, pradedi ruoštis naujai. Visą laiką reikia palaikyti fizinę formą.
Trys mėnesiai prieš ekspediciją buvo esminiai – po tris, keturias ar penkias treniruotes per savaitę. Tai buvo bėgiojimas, „Crossfit“, „Getfit“ treniruotės tam tikrų raumenų sustiprinimui. Pats laipiojimas nėra toks svarbus, nes maršrutas nebuvo toks, kad neužtektų esamų žinių, tai nebuvo sieninis kopimas, kur viską lemtų techniniai elementai.
Svarbu treniruotis intensyviai, ieškoti sąlygų, panašių į tas, kurios yra kalnuose. Gerai treniruotis per šaltį, daryti ilgas treniruotes, dalyvauti kitose disciplinose, tarkime, vandens treniruotės. Turi būti toks gyvenimo būdas.
Į Everestą kopti kainuos mažiausiai 50 tūkst. Taigi tai daug kainuoja.
– Ar tai yra brangus malonumas?
– Paslapties čia nėra. Priklauso, kiek tu organizuojiesi pats, kiek esi sukaupęs turto. Aukštuminės ekspedicijos yra pačios brangiausios. Net tik dėl to, kad reikia nuskristi. Vietinės vyriausybės renka didelius mokesčius už leidimą kopti į kalnus. 7–7,5 tūkst. eurų kainuoja vien logistika, maistas, draudimas ir leidimai. Dar tiek pat kainuoja įranga.
Į Everestą kopti kainuos mažiausiai 50 tūkst. Taigi tai daug kainuoja. Jeigu nori pabandyti alpinizmą, nereikia pradėti nuo Everesto. Gali nesišaldyti – prie Barselonos, Malagos galima daryti tą patį. Be tam tikros rėmėjų paramos tą sudėtinga pasiekti. Norisi daugiau, norisi į Himalajus keliauti, tai skaičiuoji, ką gali sau leisti.
– Bazinėje stovykloje šventei savo gimtadienį. Kaip tai atrodė, gal turite kokių nors tradicijų?
Visada numetu 5–8 kilogramus, nes kopdamas aukštai jau beveik nevalgai. Užsipili makaronų arba avižų, o kalorijų išdegini 3,5–5 tūkst. Diena trunka keliolika valandų.
– Buvome bazėje tuo metu. Buvome prisiglaudę prie komercinės ekspedicijos. Galvojome, kad iškart galėsime lipti į viršūnę, bet oras pasikeitė ir turėjome nekopti iki viršaus. Nustebino, nes ekspedicija turėjo savo virtuvės personalą. Tai jie iškepė man tortą. Įteikė, susirinko draugai, pažįstami, kurių buvo nemažai, ir šventėm gimtadienį ilsėdamiesi, o kitą dieną išėjome į žygį.
– Ar turite mitybos taisykles?
– Planas yra. Organizmai ten labai įdomiai veikia. Nėra jėgų tam organizmui virškinti. Yra specialus užpilamas aukštuminis maistas. Kartais būna kažkas panašaus į „bomžpaketus“. Bazėje gali sau daugiau leisti ir kažko stipresnio pavalgyti. Visada numetu 5-8 kilogramus, nes kopiant aukštai jau beveik nevalgai. Užsipili makaronų arba avižų, o kalorijų išdegini 3,5-5 tūkst. Diena trunka keliolika valandų.
– Ar viskas vyko, kaip planuota?
– Buvo oras, kas keitė planus. Tiek ant Lenino viršūnės Kirgizijoje, bet gali įranga buvo parinkta ne visai teisingai. Prie Manaslu tai sunkiausia buvo laukimas, kai vaikštai ratais ir nežinai, ką daryti. Iš bazinės stovyklos viršūnės net nesimato. Bent jau nueiti iki trečios ketvirtos stovyklos, kur matosi viršūnė, norisi. Sunkus buvo grįžimas atgal. Gal dėl to, kad pavargę labai buvom.
Mes greitai „suvaikščiojom“. Nusileidome tą pačią dieną po viršūnės į beveik 7 km aukštį. Taigi kilometrą. Bet kitą dieną nusileidome iki bazės, pailsėjome ir leidomės iki pirmo kaimelio, kurį sunku civilizacija pavadinti, nes jie neturi elektros ir mėsos. Bet per dieną nusileidome 3,5 kilometro, tai čia mano rekordas buvo. Paprastai nusileido 2 kilometrus ir kojos į vieną vietą būna sulindusios.
Kai jau važiavome džipais, kai vėl galvojom, kad viskas, baigėsi, tuoj pat namai, priekyje nuošliauža buvo purvo didžiulė, kuri užtvėrė kelią ir tris valandas prasėdėjome ant kelio ir tik per liūtį pasiekėme naktį Katmandu.
– Kaip keičiasi žmogaus fizinė savijauta kopiant į kalną? Kas vyksta su žmogaus organizmu, pasiekus vadinamąją „mirties“ zoną? Didžiausi iššūkiai fiziniai ar psichologiniai?
Psichologiškai keistas jausmas tai yra. Sulėtėja mąstymas. Aš mirties zoną vadinu nuo 7 km aukščio – tuomet dingsta baimė. Tau nelabai svarbu, kas su tavimi nutiks, dingsta mirties baimės pojūtis. Nesvarbu, nusileisiu, ar ne.
– Kopiant be deguonies iššūkis yra susitvarkyti su trūkumu. Sunku judėti – viskas kaip sulėtintame filme. Kartais paeini stačiau ar greičiau penkis metrus ir atrodo, kad viskas, nebegali toliau eiti. Dėl deguonies trūkumo yra labai šalta. Ne tik dėl to, kad ant viršūnės yra -20, o, jeigu yra vėjo, tai jaučiasi kaip -40. Deguonies trūksta, jis visą kraują varinėja organuose, taigi galūnėms kraujo trūksta. Gali būti ir pliusinė temperatūra, bet tu visą laiką jautiesi kaip ledu vonioje apdėtas. Jaučiasi šaltis. Psichologiškai keistas jausmas tai yra. Sulėtėja mąstymas. Aš mirties zoną vadinu nuo 7 km aukščio – tuomet dingsta baimė. Tau nelabai svarbu, kas su tavimi nutiks, dingsta mirties baimės pojūtis. Nesvarbu, nusileisiu, ar ne. Žinodamas tai, bijodamas pakliūti į „viršūnės karštinės“ spąstus, kai svarbiausia yra užlipt, treniruojuosi psichologiškai – esminis dalykas yra grįžti, o ne užkopti į viršūnę. Aišku, jeigu galvosi, kaip grįžti, dar kopdamas, neužkopsi.
– Ar būna baimė prieš kopiant, kopimo metu?
Jeigu nebūtų baimės, tai, manau, kažkas labai greitai nutiktų. Nėra romantikos kalnuose – eini ir galvoji apie gyvenimą, mirtį ar vertybes. Tam nėra laiko. Smegenys veikia kaip kompiuteris, kuris vertina rizikas, klausosi, ar neatidunda lavina, nelūžta ledas, žiūri į dangų, kaip keičiasi oras. Turi planuoti, kur statysi stovyklavietę. Būna robotukas galvoj – „nekrisk nekrisk nekrisk“ melodija arba „dar žingsnį, dar žingsnį, dar žingsnį“. Rizikų vertinimas vyksta, ir vyksta dar prieš pradedant kopti. Kiek aš galiu kopti, ar ne per aukštai kartelė, ką aš dar galiu padaryti. Atrodo, kad kalnas tave kartais pasirenka.
– Kokios mintys sukasi galvoje prieš šturmą? Ar kalbatės su kitais alpinistais tarpusavyje, ar labiau medituojate vieni?
Kuprinė tarnauja kaip skydas nuo vėjo. Pasiimi arbatos, šiek tiek maisto, virvę, aš pasiimu fotoaparatą.
– Prieš kopimą jaučiasi išėjimo iš bazės momentas. Aš pats ir žmonės labiau nori pabūti vieni, nori susikaupti. Reikės daug valios pastangų ir žinai, kad bus sunku. Pokalbiai yra standartiniai – kas virs arbatą, kada keliamės, kad išlįs pasižiūrėti orų. Miegojome keturiese dvivietėje palapinėje, tai vos ne dviem aukštais miegojome. Suki galvą, ką rytoj pasiimsi, ko gali prireikti, kokios bus problemos. Ryte nebūna tam laiko.
– Kiek sveria kuprinė, ką nešatės?
– Stengiesi į viršūnę nieko neimti. Kuprinė tarnauja kaip skydas nuo vėjo. Pasiimi arbatos, šiek tiek maisto, virvę, aš pasiimu fotoaparatą. Ir kopiant stengiamės mažinti svorį. Jeigu randi nereikalingą sagtį ant kuprinės, ir ją nupjauni. Mano ūgis ir „kubatūra“ duoda tai, kad mano sveria daugiau daiktai. Startinis svoris buvo kokie 24 kilogramai. Aukštyje sunku su tokiu svoriu judėti.
– Kokie jausmai aplanko jau pasiekus tikslą, stovint ant pačios viršukalnės?
– Viršūnė yra tarpinis taškas, punktas, kur turi „atsižymėti“. Nusifotografuoji, pasidžiaugi. Ir džiaugsmas yra toks, kad baigėsi etapas. Didžiulės euforijos nėra. Kartais ji būna, bet mes visi žinome, kad daugiausia nelaimių nutinka leidžiantis. Jėgų būna jau mažai, jeigu leidiesi vakare, tai lemia klaidas. Leidžiantis daugėja deguonies, bet techniškai tai yra sunkiau, nes lengviau slysti, sniegas būna patežęs, jis limpa prie batų. Batai pasunkėja. Šįkart buvo kankynė, aš vienas paskutinių nusileidau nuo viršūnės.
– Kiek laiko būnate viršūnėje?
Mane žavi, kad, kopiant į viršų, visada matai, kaip šviečia viršūnė. Kai ant jos stovi, matai, kad į viršų viskas tik tamsėja. Dangus juoduoja į viršų. Supranti, kad žemė šviečia apačioje, namai pradeda šaukti.
– Stengiamės riboti – „atsižymėjai“ per 15 minučių, išgėrei arbatos, nusifotografavai ir viskas.
– Ką apskritai tau reiškia kalnai? Kas skatina mesti iššūkį vis kitai viršukalnei?
– Aš to nevadinu pabėgimu. Ką gaunu kalnuose, stengiuosi ir darbe pritaikyti, ieškoti iššūkių, daryti kažką naujo. Tai visada vyksta. Kai sugalvoji, kur kopsi, atsiranda ėjimas link to, tai vyksta šešis mėnesius ar ilgiau. Tu tuo visą laiką gyveni. Mane žavi, kad, kopiant į viršų, visada matai, kaip šviečia viršūnė. Kai ant jos stovi, matai, kad į viršų viskas tik tamsėja. Dangus juoduoja į viršų. Supranti, kad žemė šviečia apačioje, namai pradeda šaukti. Jausmas yra nepakartojamas. Alpėse aš to nepajaučiu. Nors euforijos tikrai nebūna, bet kažkaip ten viskas teisingai susidėlioja.
– Paprastai užkopęs į kalną iškeli Lietuvos vėliavą. Kodėl šį kartą to nedarei?
– Ten buvo budistų maldos vėliavėlės, buvo kolegos, kurie traukėsi. Tai buvo Dvasios kalnas, aš vėliavas nešiausi prie širdies, vidinėje kišenėje, o žymėti teritoriją... Nesakau, kad kalną įveikiau. Nieko nenorėjau tam kalnui įrodyti.
2017-2018 metų noriu nučiuožti nuo kranto iki Pietų Ašigalio. Tai yra projektas, kuriuo aš gyvensiu.
– Natūralu, kad kitas klausimas toks ir yra – kas ateities planuose? Ar bandysi šturmuoti dar aukštesnį?
– Galvoju jau. Yra planų. Išsiunčiau sau atviruką iš Katmandu, kuriame parašyta, kad pasižadėjau ten grįžti. Konkrečių planų dar nėra. Nuo aukščio gal norėsis pailsėti, bet negaliu pasakyti.
2017–2018 metais planuojame dviese nučiuožti 1 300 km iki ašigalio ir taip pažymėti Lietuvos atkūrimo 100-metį. Tai būtų pirma tokia Lietuvos ekspedicija – maždaug pusantro mėnesio šalčiausiame kontinente, čiuožiant į įkalnę ir tempiant paskui save 100 kg roges. Tai yra projektas, kuriuo aš gyvensiu. Tai yra labai sudėtingas projektas. Galbūt pasiruošimui dar kažką sugalvosiu ir Himalajuose.
Negaliu išduoti pavadinimų. Aš, kaip ir kiti alpinistai, esu kiek prietaringas.
***
S.Damulevičius yra įkopęs į visas penkias buvusios Sovietų Sąjungos viršūnes, kurios iškilusios virš 7000 m. Taip pat lietuvis yra įveikęs ir Chan Tengri (7 010 m) bei Pergalės (7 439 m) kalnus.
2008 m. S.Damulevičius dalyvavo pirmojoje žygeivių ekspedicijoje į Kunlunį, kurios metu kartu su kitais komandos nariais įkopė į bevardę 6130 m aukščio viršūnę ir suteikė jai lietuvišką pavadinimą (VUŽK).
Manaslu – pirmoji S.Damulevičiaus įveikta viršukalnė, kuri siekia daugiau nei 8 000 metrų. Įgyvendinti šį iššūkį alpinistas bandė 2013-aisiais, kopė į Nanga Parbat kalną Pakistane. Tada pasiekti tikslo nepavyko dėl teroristų išpuolio.
