Paulius, Jurga ir Simonas Jurkevičiai pristatė dvigubą projektą „AmorRoma“. Tai – trijų autorių parašytas kitoniškas „Amžinojo miesto gidas“ ir Simono sukurta unikali mokomoji medžiaga – „Italų kalbos gidas pradedantiesiems“. Pramokę italų kalbos ir leisdami save vedžioti miesto subtilybes žinančių rašytojų keliais, atrasite visai kitokį miestą ir nepakliūsite į žabangas žioplinėjantiems turistams. Beje, prie knygos prisidėjo ir jauniausia Jurkevičių šeimos narė – Barbora pristato Romos jaunimo pramogas.
Knygų pristatyme Vilniuje viena kolegė žurnalistė prasitarė – ankstesnis, prieš penkerius metus Jurkevičių parašytas gidas apie Italijos sostinę „Sava Roma“ privertė ją įsimylėti šį miestą – Roma net tapo mėgiamiausiu jos Europos miestu. Nors Roma vadinama Amžinuoju miestu, čia viskas keičiasi labai greitai. Prabėgo penkeri metai – ir informacija prašyte prašėsi atnaujinama.
„Roma yra labai dinamiškas miestas, kuriame sukasi labai dideli pinigai, vitrinos keičiasi. Jeigu atvažiuosit po poros metų – gal nerasit nei to restorano, nei butiko“, – apie knygos aktualumą pristatyme sakė maisto gido autorius Paulius Jurkevičius.
Kitoniškas miesto gidas
Rašytojai, žurnalistai Paulius ir Jurga Italijoje gyvena daugiau nei ketvirtį amžiaus, jų sūnus Simonas Romoje praleido 17 metų. Puikus kultūros ir aktualijų pažinimas leido jiems sukurti tokį gidą, kuris skiriasi nuo įprastų. „Tarsi rašyčiau savo mamai, draugui, kuris atvažiuos į Romą, – gido sukūrimo principą atskleidė Paulius. – Mūsų trijų darbas yra gyvas, nes sekame informaciją, skaitome laikraščius, o ir didelis skirtumas nuo kitų gidų – šis yra pritaikytas specifinėms lietuviškoms baimėms“.
Trys autoriai yra kiekvienas puikiai išmanantys savo sritį. Romoje gidu dirbęs Simonas knygoje tarsi ima draugą už rankos ir vedžioja po miestą. „Techninė informacija – kas kur pastatyta, nugriauta, atstatyta – yra tik sąlyginai svarbi. Tą mes jau galime visi susirast, užtenka tik išsitraukti telefoną“, – sakė jis. Todėl Simonui svarbiausia buvo perteikti miesto savotiškumą, papasakoti įdomias istorijas ir aktualijas, įterpti ir savo asmenines akimirkas, išgyvenimus. Tuomet, anot jo, sukuriamas šiltesnis ir asmeniškesnis ryšys su skaitytoju. Tuomet ir konkreti vieta visai kitaip atgyja keliautojo akyse.
Simonas 15min skaitytojams atskleidė ir kelias vietas, kurias turistai paprastai be reikalo aplenkia, ir kurias jis aprašė knygoje: Verano kapinės – kurios yra lyg miestas-kapinės; bohemiškasis San Lorenzo rajonas, kuris neįtraukiamas į jokius gidus; EUR rajonas su futuristine architektūra.
Kodėl kitos pavydi Romos moterims
Italijos mados ekspertė Jurga Jurkevičienė tikino, kad su šia knyga kiekvienas galės geriau pažinti Romos elegancijos paslaptis. Joje autorė pasakoja tiek apie prabangiausių mados namų parduotuves, tiek išparduotuves, kur stilingus drabužius galima įsigyti penkiskart pigiau nei žymiojoje Via Condotti gatvėje ir net pigiau nei Lietuvoje.
Tačiau naujoje knygoje jai svarbiausia – ne tiek konkrečios parduotuvės ir logotipai, kiek padėti keliautojams perprasti Romos mados filosofiją. „Kam to reikia? Tam, kad suprastumėt, kodėl Italijos moterys elegantiškesnės už kitas pasaulyje. Manau, kad tai yra labai svarbus dalykas – pirmiausia turi būti edukacija, o paskui tik šopingas“, – tikino Jurga. Romoje, anot jos, galima pamatyti, kokia bus kitų metų mada.
Romos moterų stilius skiriasi net nuo kitų italių. „Būtent dėl stiliaus jas pavadinau „donne di classe“. Itališkai tai reiškia itin aristokratiškų manierų moterį, šalia kurios vyrai itin pasitempia, tampa džentelmenais. Šios moterys ne tik rengiasi specialiai joms pasiūtais drabužiais, bet ir kitaip elgiasi. Į pasaulį jos žvelgia iš viršaus tarsi būtų karalienės. Jos yra lėtos, niekur neskuba, jų net žodynas kitoks. Ir visai nesvarbu ar ta moteris – kunigaikščių Ruspoli arba Odescalchi šeimos atstovė, ar eilinė vidurinės mokyklos mokytoja. Tiesiog ji jaučia savo vertę. Ir būtent tai jai suteikia žavesio, – apie Romos moterų išskirtinumą 15min pasakojo Jurga.
– Iš kitų valstybių atvykusios moterys, jei jos protingos, tas manieras greitai perpranta. Ir nukopijuoja. Kai kurioms prireikia daugiau metų. Tos, kurioms nepavyksta, tiesiog stebi ir šiek tiek pavydi.“
Kokios klaidos daromos Romoje
Kokia Italija be maisto. Bet Roma gali sudaryti ir gana agresyvų įvaizdį kulinarine prasme, pripažįsta gastronomijos apžvalgininkas Paulius Jurkevičius. Dėl to jis naujoje knygoje keliautojams aiškiai ir nuosekliai paaiškina esminius Romos skonio reiškinius, griauna stereotipus apie maistą, pataria, ko mieste tikrai nevalgyti, ir išduoda triukus, kaip nepakliūti į turistų spąstus.
„Mano noras buvo, kad žmogus nevažiuotų valgyti to itališko maisto, kurį valgo čia, Vilniuje. Lazanija, parmezanas, austrės ir rafinuotos jūros gėrybės nėra Romos maistas“, – dėstė Paulius. Jo dalyje rasite patarimų renkantis gelatto (ledus), kur ieškoti picų, kokį ir kur vyną skanauti, kuo Romoje vilioja aperityvo valanda, taip pat aprašomas keistas, tik Romai būdingas reiškinys – „Grattachecca“ (auksu dabinti kioskeliai Tibro upės pakrantėje, kurie traukia naktinėtojus).
Ir, žinoma, kava, kuri visus nustebina, pirmiausiai, kaina. „Romoje dar yra barų, kur gali išgerti espresso už 80 ct. Tik čia visada slypi spąstai. Mūsų turistai paima kavos puodelį ir taikosi, kur sėdimąją padėti. O tai kainuoja. Atsisėdus, ta kava vietoj 80-90 ct tampa trys eurai“, – įspėjo Paulius.
Ir griežtai draudžiu Romoje pirkti bagetes, – Paulius Jurkevičius.
Jurgai taip pat apmaudu, kad žmonės Romoje vis dar prašo „latte“ kavos, o vėliau jaudinasi, kad gavo pieno stiklinę. „Arba restorane užsisako tik vieną patiekalą – italams tai neįprasta, nes restorane būtina užsisakyti užkandį ir pirmąjį arba antrąjį karštą patiekalą. Arba, tarkime, vakarienę restorane pradeda užsisakydami kavos. Verta nepamiršti, kad tiek Italijoje, tiek Romoje yra konkretus pietų ir vakarienės laikas. Jo būtina laikytis. Ir pradėti nuo aperityvo“, – dažnas turistų klaidas išskyrė Jurga.
Nors gide yra aprašoma ir „Michelin“ restoranų patirtis, knygoje gausu patarimų ir tiems, kurie Romoje galbūt nenori išlaidauti ir maistą nusprendžia pirktis parduotuvėse. „Italijoje labai aktyvūs prancūzų, vokiečių tinklai, kuriems Italija nerūpi. Aš netgi drįstu pasiūlyti tris prekybos tinklus, kuriuose daugiausiai Italijos, – apie tai, kur ieškoti romėniško maisto, kalbėjo Paulius. – Ir griežtai draudžiu pirkti bagetes. Reikia pirkti tą duoną, kurią valgo Romos žmonės.“
Kaip nebūti bjauriais arba žioplais turistais
Itin populiariems miestams turistus dažnai tenka auklėti ne tik apie vietos išskirtinumą, bet ir mokyti elementarių kultūringo elgesio taisyklių. Italijos sostinė šiemet ėmėsi griežtų priemonių prieš netinkamą turistų elgesį ir išplėtė neleistinų veiklų sąrašą, už kurį gresia baudos – pradedant spynų kabinimu ant tiltų ir baigiant užkandžiavimu gatvėse.
Romoje daugiau nei 25 metus gyvenantis Paulius nemano, kad draudimai yra pertekliniai.
„Kai matau turistus, organizuojančius pikniką ant Ispanijos aikštės laiptų, arba vasarą kojas ir pažastis plaunančius Gianlorenzo Bernini fontanuose, pagalvoju, kad visi tie draudimai atsiranda iš reikalo. Žmonės dažnai painioja turistinių patogumų objektus su unikaliais architektūros šedevrais. Kai kas dar ir travertino gabaliuką bando atskelti – suvenyras! Daug kas įsivaizduoja: esu „La Dolce Vita“ sostinėje, tai čia viskas galima“, – 15min sakė jis.
Turistai Romoje, anot Pauliaus, nepasikeitė ir per tuos kelis jo šiame mieste leidžiamus dešimtmečius: „Jie visą laiką tokie patys, ir aš juos daliju į dvi grupes: intelektualiai motyvuoti ir šiaip – nuobodžiaujantys. Kuriems galams vykti į Romą, jeigu nesi matęs F.Fellinio arba P.Sorrentino filmų, jeigu nesi pagalvojęs, kad barokas gimė Romoje, jeigu nekenti motorolerių „Vespa“ ir apskritai – jeigu nežinai, ko nori iš šio miesto. Pasivaikštai, pažiopsai į forumus ir sakai: „Griuvėsiai...“ Tada geriau keliauti į Paryžiaus Disneilendą“.
Roma ir turistai pastaraisiais metais pasaulio žiniasklaidoje linksniuojami ir dėl drakoniškų sąskaitų restoranuose (pvz., už žuvį ir spagečius gavo 430 Eur sąskaitą ; už du mėsainius ir kavą – 81 Eur). Romos gastronomijos pasaulį gerai pažįstantis Paulius į šią problemą žvelgia giliau. Visų pirma, jo nuomone, dažnu atveju tai yra pačių turistų kaltė.
„Tas jų noras atsisėsti labiausiai matomoje vietoje, prieš Navonos aikštę ar Trevi fontaną... Jeigu esi šiek tiek patyręs, turi suprasti, kad šioje vietoje gali būti įvairių dalykų“, – įspėjo žinovas. Pavyzdžiui, prabangioje gatvėje esantis restoranas, kur kvadratinis metras nuomos atsieina 10 tūkst. eurų, „negali jums duoti spagečių už 6 eurus – jis gali spaghetti al pomodoro padaryti tik už 30 eurų.“
„Reikia tas taisykles perprasti, – pabrėžė Paulius. – Minėti dalykai atsitinka su žmonėmis, kurie savo miesto bendravimo taisykles – Vilniaus, Berlyno – taiko Romoje.“ Štai kaip ir jau minėta kava. Jeigu espresso puodelį gersi stovėdamas prie baro, bus viena kaina, jeigu atsisėsi – ji gali išaugti ir tris-keturis kartus. „Ar reikia piktintis, ar reikia sakyti, kad esi apgautas? Ne, nežinojai tiesiog taisyklių. Durną ir bažnyčioje muša“, – teigė Paulius.
Taisyklės galioja ne tik kalbant apie gastronomiją ar madą. Paulių vis dar stebina, kad kai kurie turistai, pavyzdžiui, lygina Romos viešąjį transportą su Helsinkio ar Berlyno.
„Piktinasi, kad yra tik trys metro linijos. Bet nei Helsinkyje, nei Berlyne po žeme tiek Antikos neslūgso. Iškasti trečiąją metro liniją Romoje – tai atkasti Antiką, užsiimti ne tiek vamzdžių ir komunikacijų tiesimu, kiek aukščiausio sudėtingumo archeologija. Šiems dalykams reikia laiko. Ir daug pinigų“, – teigė jis.
„Kita kategorija turistų įsivaizduoja, kad patys pigiausi ir geriausi Romos restoranai yra gražiausiose miesto aikštėse, su vaizdu į fontanus arba obeliskus, – vardijo Paulius. – Dar kiti nori pigios nakvynės, ją randa kur nors prie Termini stoties ar dar toliau – Prenestina rajone – ir paskui piktinasi, kad ten daugiau benamių, migrantų.“
Žinoma, pasitaiko ir tikrų turistų apgavysčių atvejų. Knygoje maisto kultūros ekspertas pataria, kaip atskirti prastus restoranus, kaip nuo suktybių apsisaugoti, o jeigu jau įtari įkliuvęs – ką daryti. Vieną triuką jis išdavė: „Labai paprasta – reikia paklausti padavėjo, kur yra artimiausias policijos komisariatas. Jis paims tuomet tą sąskaitėlę ir atneš kitą“. Žinoma, būtų puiku, jeigu to paklaustumėte itališkai – tuomet padavėjo požiūris būtų visai kitas. O kad tą galėtumėte padaryti, šįkart kūrėjų šeima pristatė ne tik miesto gidą, bet ir naujovę – italų kalbos mokymosi knygą.
Po dviejų savaičių jau susikalbėsite itališkai
17 metų Italijoje gyvenęs Simonas Jurkevičius penkerius metus kūrė savo metodologiją, kaip italų kalbą galima nesunkiai išmokti patiems. Jeigu kasdien skirsite po 20-30 minučių, po dviejų savaičių jau turėsite minimalų žinių bagažą, kuris leis susikalbėti Romoje, ir dėl to žymiai intymiau pažinsite šį miestą, žadėjo autorius.
Simonas dar būdamas pradinių klasių mokinys išvyko į Italiją, kur praleido 17 metų. Ten baigęs kinematografijos studijas, prieš kelerius metus apsisprendė grįžti į Lietuvą. „Daug priežasčių buvo, – jis sakė 15min paklaustas, kodėl. – Dėl to, kad su Lietuva buvo stiprus ryšys, ir dėl to, kad čia lengviau gyventi. Praktiškiau, paprasčiau, greičiau, efektyviau.“
Paulius, beje, taip pat prasitarė, kad tikrai ne viskas Romoje džiugina. „Iš naujo asfaltuočiau gatves ir pataisyčiau gatvės laikrodžius. Neišmokau dėl nieko nesijaudinti, galvoti tik apie save, tikėti, kad viskas išsispręs teigiamai, kaip tai daro romiečiai, – paklaustas, prie ko gyvendamas Italijoje taip ir nepriprato, sakė jis. – Kartais tas atsipalaidavimas mane nervina, ir aš neslepiu. Bet jie moka, kaip patys sako, „sdrammatizzare" – it. nuleisti juokais. Ir tuo pačiu parodyti, kad dėl to blogiau tik man, o ne jiems.“
Nusprendęs grįžti į Lietuvą, į Kauną, Simonas iš pradžių ieškojo darbo pagal Pizos universitete įgytą teatro, muzikos, kinematografijos technologijų daktaro laipsnį, tačiau sėkmė čia nelydėjo. „Supratau, kad vienintelis dalykas, ką moku ir yra tikrai naudingas – italų kalba“, – knygos pristatyme kalbėjo jis. Iš pradžių mėgėjiškai, tuomet mokykloje, o galiausiai Kaune įsteigė privačią italų kalbos mokyklą „Accademia Italiana“.
„Išbandžiau daug vadovėlių, mokomosios medžiagos. Teko pripažinti, kad jie yra labai neefektyvūs, senamadiški, netinkami lietuviakalbiams, nes dažniausiai išversti iš užsienio kalbų, – apie italų kalbos vadovėlius savo nuomonę dėstė Simonas. – Tuomet pasakiau – padarysiu aš tą. Nors net neįsivaizdavau, kaip tai bus sunku.“
Romos gide lankytinas vietas ir įdomias jų istorijas aprašęs Simonas prisipažino, kad miesto gidą sudaryti buvo žymiai lengviau nei sukurti mokomąją medžiagą. Juk gidas – subjektyvi nuomonė apie miestą. „O mokomoji medžiaga turi būti preciziška, niekas jos nevertins „patinka-nepatinka“ – o pagal tai, ar žmogus išmoko, ar neišmoko pagal tą medžiagą“, – sakė italų kalbos gido kūrėjas.
Mano knygoje yra tokie sakiniai kaip „Kas daugiau talento turi – Egidijus Dragūnas ar Andrius Mamontovas? Išverskite į italų kalbą“.
Simonas pabrėžė, kad labai nenori, jog jo darbas būtų vadinamas vadovėliu. „Šitas žodis yra šlykštus, reikia jo atsikratyti – neįdomu mokytis, kai kažkas vadovauja“, – įsitikinęs jis. Todėl jo sukurtame metode mokymosi principas apverstas aukštyn kojomis. Pirma ne mokomos taisyklės ir beriama sausa informacija, o nuo pirmų puslapių norintysis išmokti įtraukiamas įdomiomis, netgi su humoru pateikiamomis užduotimis.
„Galiu ranką ant ugnies dėti, kad visus tuos Lietuvoje esančius vadovėlius, kuriuos aš esu išstudijavęs, jau po trečio puslapio norisi ne tik užversti, bet paleisti tą knygą pro langą, – kritikos negailėjo jis. – Nieko ten negalima suprasti, nes pateikiama tiek informacijos srauto, tiek daug duomenų, kad žmogus paskęsta.“ Dėl to Simonas stengėsi savo gidu besimokančiam sukurti komforto zoną, informaciją pateikti šiuolaikiškai ir kuo įdomiau.
„Dabartinis jaunimas su savo instagramais ir feisbukais miega nuo tradicinių metodų. O mano knygoje yra tokie sakiniai kaip „Kas daugiau talento turi – Egidijus Dragūnas ar Andrius Mamontovas? Išverskite į italų kalbą“. Kartais būna net ir juodo humoro, kai besimokant tau kyla juokas“, – intrigavo jis.
Pramokus kalbą, sužinojus apie miestą – ką dar paskaityti prieš vykstant į Romą? P.Jurkevičiaus nuomone, apie Romą prirašyta labai daug prastų knygų, tačiau jis rekomenduoja perskaityti Marguerite Yourcenar „Adriano memuarus“, o tuomet nuvykti į Tivolį šalia Romos – „Villa Adriana“ ir ten pasivaikščioti.
Vis tik Roma – labiau kinematografinis setas, mano Paulius: „Todėl Federico Fellini „La Dolce Vita“, Williamo Wylerio „Atostogos Romoje“, Paolo Sorrentino „Didis grožis“ puikiai atskleidžia šio miesto dvasią“.
