Miestelio pavadinimas, Karosta, atskleidžia jo paskirtį – karo uostas. Strateginės reikšmės uostą įrengti XIX a. pabaigoje nusprendė caro Aleksandro II generolai, o planus įgyvendino Aleksandro III valdoma imperija. Liepojos pašonė pasirinkta neatsitiktinai – vietovė yra kone Baltijos jūros viduryje, o greta miesto esantys jūros vandenys neužšąla visus metus.
Statė ilgiau nei naudojo
Liepoja ir Karosta pateko į tą patį carinės Rusijos fortų statymo vajų, dėl kurio Kauną apjuosė tvirtovė, kurios žinomiausia dalis – IX fortas. Karostos pakrantėse iki šiol stūkso išlikę šiauriniai Liepojos tvirtovės fragmentai, kurie buvo skirti atremti iš jūros puolantį priešą.
Pagal Ivano Macdonaldo parengtą projektą 1893 m. pradėta statyti tvirtovė imta naudoti 1906 m. Tvirtovės apylinkėse glaudėsi daugiau nei šimtas Baltijos flotilės laivų ir kelios dešimtys povandeninių laivų.
Fortas rusams ilgai reikalingas nebuvo – vos po dvejų metų buvo nuspręsta tvirtovės atsisakyti. Tiesa, mūras pasirodė suręstas per gerai tuometiniams sprogmenims ir forto visiškai sunaikinti nepavyko.
Pirmojo pasaulinio karo metais artėjant vokiečių kariuomenei fortą buvo bandomą sunaikinti dar kartą, tačiau sprogmenys tenuvertė artilerijos bokštelius. Tačiau tai, ko nepavyko žmogui, lėtai ir negailestingai daro jūra.
Šiuo metu šiaurinę forto dalį netrukdoma skalauja Baltija. Apsilankyti vietoje, veikiau primenančioje apokaliptinį filmą nei pažįstamos jūros pakrantę, trukdžių nėra. Teritorijos nesaugo tvoros ar kariškiai, tačiau atvykusieji įspėjami saugotis neprognozuojamų nuošliaužų.
Po forto sienomis – aibės ertmių, kurios gali pasiglemžti neatsakingus lankytojus. Tačiau purškiamais dažais išpaišytos sienos, pavieniai tušti alkoholio buteliai ir greta griuvėsių įdegiu odą puošti bandantys poilsiautojai byloja, kad, karinei disciplinai palikus mūrą, gyvenimas nesustojo.
Blokų supami maldos namai
Liepojos miesto administruojama Karosta nusėta caro laikus menančiais pastatais. Raudonų plytų kareivinėse boluoja plastikiniai langai, o kai kurių pastatų, pavyzdžiui, buvusio karių maniežo, telikę sienos.
Vis dėlto įstabiausias objektas vietovėje – Švento Nikolajaus stačiatikių jūrininkų katedra. Tai didžiausi tokio tipo maldos namai Latvijoje. Pirmaisiais XX a. metais duris atvėrę maldos namai pastatyti remiantis XVII a. stačiatikių bažnyčių architektūros kanonais – didysis katedros bokštas simbolizuoja Jėzų, o supantieji bokštai – apaštalus.
Auksu tviskantys maldos namų bokštai matomi kone iš kiekvieno Karostos kampo. Prisiartinę prie katedros buvome pasveikinti kiek nederančių varpų skambesio, lydėjusių neatpažintą, tačiau būrį žmonių surinkusią procesiją.
Kasdienis kurtinantis varpų skambesys turėtų į neviltį varyti katedros kaimynystėje surikiuotų sovietmečiu statytų blokinių daugiabučių gyventojus. Šiems įsikūrus naujuose daugiabučiuose katedros varpai tylėjo.
Religiją neigę sovietai Šv. Nikolajaus jūrininkų katedrą buvo pritaikę tūkstančiams sovietmečiu uždarame Karostos miestelyje įsikūrusių Raudonosios armijos karių.
Išvalyti griuvėsiai
Maldos namuose veikė sporto maniežas, kino salė ir kitos kariams būtinos pramogos. Rusijos stačiatikių bažnyčiai maldos namai grąžinti tik 1994 m., kuomet Latviją paliko paskutiniai sovietiniai daliniai.
Sovietmečiu norintiems patekti į Karostos karinį miestelį reikėjo gauti leidimą. Panašiai, kaip Šiaurės miestelyje Vilniuje. Įvažiuojant į Karostą Kalpakos tiltu vis dar galima išvysti abiejose šio pusėse pastatytus senus šlagbaumus, tiesa, pakeltus.
Latviją apleidus rusų ginkluotosioms pajėgoms, Liepojos ir Karostos gyventojų skaičius smarkiai susitraukė. Pavyzdžiui, iš nepriklausomybės aušroje mieste gyvenusių 114 tūkst. žmonių teliko 69 tūkst. Palyginti, 1914 m., kuomet iš Liepojos į Niujorką tiesioginiu reisu kursavo laivai, mieste gyveno 94 tūkst. žmonių.
Susitraukus miestui Karostoje daugiau nei du dešimtmečius plytėjo laukas, pilnas apleistų penkių aukštų daugiabučių. Tiesa, jų aptikti jau nebepavyks – asocialių asmenų pamėgti namai buvo nugriauti, o jų buvimo vietą mena pieva su užsilikusia automobilių stovėjimo aikštele.
Sovietmečiu Liepojos pakraštyje dažnai lankydavosi povandeniniai laivai. Vienas cilindro formos angaras, kuriame inžinieriai taisydavo sovietinę įrangą, vis dar išlikęs, tačiau pagal paskirtį nebėra naudojamas. Šiuo metu angaras – Liepojos uosto teritorijoje, saugomoje apsaugos darbuotojų, kamerų ir fotografuoti draudžiančių ženklų.
Jūros ardomo forto liekanos, imperinę Rusiją menantys pastatai ir virš iki kaulų smegenų pažįstamų daugiabučių fone iškilę aukso bokštai Karostai suteikia unikalaus savitumo, verto valandos kelio automobiliu iš Lietuvos pajūrio.
