Kadaise buvusi katedros dalis, o nuo 1939-ųjų varpinė atlieka neįprastą tokiam pastatui funkciją – yra tapusi žymekliu laivybai. Žmogaus sukurta mažytė salelė žmogaus sukurtame ežere yra tapusi traukos objektu turistams bei vietiniams. Retkarčiais varpinėje vis dar surengiamos ir stačiatikių ceremonijos, tačiau anksčiau svarbiu buvęs jos religinis vaidmuo jau seniai praeity.
Kai visa Šv.Nikolajaus katedra paniro po vandeniu, kyšoti liko tik varpinė. J.Stalinas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ėmėsi Sovietų Sąjungos modernizacijos, svarbią jo planų dalį sudarė užtvankų statymas. Viena tokia iškilo ir šiose vietose, Volgos upėje. Dėl užtvankos buvo užlieta apie 250 kv. kilometrų ploto. Po Ugličiaus hidroelektrinei reikalingu vandeniu atsidūrė du XV ir XVI a. vienuolynai. Vandens gylis užtvankoje varijuoja nuo 5 iki 23 metrų.
Varpinės vidus – tuštutėlis. Nusprendus čia įrengti užtvanką, visi joje buvę daiktai ir struktūros greitai pašalinti prieš vandeniui pakylant.
Visgi laikui bėgant bokštas tapo turistine vieta – buvo įrengti sutvirtinimai žemėmis, įrengta nedidelė prieplauka valtims. Šiltomis vasaros dienomis čia būna nemažai poilsiautojų, kurie ir be valties atplaukia. Pasiilsi ant mažulytės dirbtinės salelės prie varpinės sienų ir grįžta atgal.
Žiemomis, kai stipriai paspaudęs šaltukas užšaldo Ugličiaus tvenkinį, varpinę galima pasiekti ir pėsčiomis – nužygiuojant iki jos ledu.
Norintys pamatyti ką nors panašaus arčiau Lietuvos, turėtų pagalvoti apie kelionę į Italiją. Žinoma, nurimus pandemijai. Nedidelis Kuron Venostos miestelis Italijos šiaurėje stebina panašiu vaizdu – iš ežero kyšančia varpine. Reginys užburia ne tik turistus, bet patraukė net ir „Netflix“ dėmesį – čia buvo kurtas mistinis serialas.
