Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Gal emocijos, besisvečiuojant Vileikiuose, būtų kur kas menkesnės, jei ne ratu krūmynais apaugusiame, tačiau nušienautame kieme sutiktas vienintelis dabartinis rūmų gyventojas...
Pamačiusi griežto žvilgsnio vyriškį, šiek tiek pasimetusi paklausiau, ar galiu pavaikštinėti aplink.
„Vaikščiok kiek širdis geidžia“, – tučtuojau išpoškino „dvarininkas“.
Viešnagės pabaigoje jam likau labai dėkinga už unikalią galimybę pasidairyti po kiekvieną dominančią rūmų bei rūsio kertelę.
Ponas Rimas papasakojo, kad anksčiau į Vileikių dvarą atvažiuodavo net ekskursantų pilni autobusai. Dabar čia svečiai lankosi rečiau, o ir tie patys godžiai kėsinasi išsiardyti dailiausią autentišką krosnį, kiti gi – mielai ieškotų lobių...
„Po II-ojo pasaulinio karo, kuomet buvo pradėti kurti kolūkiai, Vileikių dvaro rūmai tapo vištide. Mat, ūkiniuose pastatuose vištos jau nebetilpo. Jos rūmuose ganėsi tiesiog ant grindų. Laikui bėgant, kolūkyje atsirado nemažai darbininkų, kuriems reikėjo gyvenamo ploto. Tada vištas iškeldino, senas grindis perklojo naujomis ir į rūmus perkėlė žmones. Vėliau gyventojai išsikėlė, kiti išmirė, kol likau tik aš vienas“, – papasakojo mano „gidas“.
Svečiuodamasi sužinojau ir apie brukavotus kelius, kurių jau seniai nematyti, apie skyles lubose ir baimę dėl galinčio įgriūti stogo, apie prieš keliolika metų iš tolimos šalies atvykusią dvarininkų palikuonę, kuri nusivylė dvaro pastatų būkle, tad, pardavusi žemes bei miškus, išvyko ir daugiau niekada nebepasirodė.
O štai kažkada čia gyvenusios ir į kitą kraštą persikėlusios moters katinas nežinia kiek kilometrų sukorė, kol galiausiai parėjo atgal... Kažkodėl rainuotojo mėgstamiausia vieta visuose rūmuose yra po grindimis esantis įspūdingas skliautinis rūsys. Taip, toks, kokį galime pamatyti katedrose, pilyse ar didžiausiuose šalies dvaruose...
Aplinkinių vietovių gyventojus visad stebino Vileikių dvaro rūmų dviaukštis prieangis-veranda. Šioje pastato dalyje itin daug medinių puošybos elementų, tačiau pastarųjų irimas ir byrėjimas prieš kurį laiką pradėjo kelti pavojų. Buvo nuspręsta pačią įspūdingiausią rūmų dalį paslėpti po juodos plėvelės apsiaustu.
Nors šiandieninis gyvenimas Vileikių dvare jau seniai nekvepia prabanga, ponui Rimui tai yra geriausia kasdienybė, kurios jis nekeistų į nieką kitą.
Kai kuriuos Lietuvos dvarus tebesaugo senieji gyventojai. Jie saugo taip, kaip moka, kaip gali. Kai nelieka žmonių, akimirksniu nelieka nei krosnių, nei grindinių, nei žydinčių jurginų...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
