Ugnikalnis, kuris dabar stūkso netoli sienos su Kinija, 946 m. išsiveržė surengdamas apokaliptinį ugnies ir lavos šou. Mokslininkų teigimu, tai buvo vienas iš penkių didžiausių ugnikalnių išsiveržimų žmonijos istorijoje.
Per stipresnį sprogimą nei Krakatau 1883 m., šis ugnikalnis išmetė tiek dulkių ir pelenų, kad Londonas būtų palaidotas 60 m sluoksniu. Dėl išsiveržimo net laikinai pasikeitė klimatas regione. Ugnikalnio išmestų uolienų net buvo rasta Grenlandijos krantuose – kitame pasaulio gale.
Po sprogimo liko įspūdinga kaldera su stačiais šlaitais, kurie leidžiasi žemyn iki Chonji ežero krateryje. Per mėlynus ežero vandenis jau eina Kinijos siena.
Ugnikalnis yra labai svarbus Šiaurės Korėjos vadovams – šie jį naudoja savo legendoms ir propagandai iliustruoti. Jo vaizdas dažnai atsiduria šalies sukūrėjo Kim Il Sungo ir jo sūnaus Kim Jong Ilo portretuose, yra atsidūręs ant banknotų. Pektusanas vaizduojamas visur – nuo autobusų stotelių iki propagandinių plakatų.
2 750 m aukščio ugnikalnis vadinamas korėjiečių tautos gimtine – esą ant jo gimė tautos protėvis, senosios Korėjos karalystės įkūrėjas. Ant jo esą gimė ir Kim Jong Ilas – dabartinio diktatoriaus Kim Jong Uno tėvas.
Pasakojama, kad 1936 m. jis pasaulį išvydo slaptoje sukilėlių stovykloje, iš kurios jie priešinosi Japonijos okupacijai. Kiti duomenys, tiesa, rodo, kad Kim Jong Ilas gimė metais vėliau Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Ugnikalniui šalyje yra suteikta tokia mitinė reikšmė, kad kasmet į keliauja dešimtys tūkstančių žmonių, kurie tokią kelionę vadina piligrimine, rašo AFP.
1986 m. Kim Il Sungas įsakė atstatyti apleistus stovyklavietės pastatus, ir dabar į šias vietas per metus užkopia apie 100 tūkst. žmonių. Jie dažnai vilki sukilėlių uniformas, nešasi raudonas vėliavas, o pasiekę ugnikalnį – „šventą kalną“ – dainuoja patriotines dainas.
„Visiems reikia dvasinio ramsčio, – aiškino 30-metis studentas Ri Yong Myongas. – Korėjos žmonės ne turtą ar garbę, o Pektusano kalną, kuris yra šventas kalnas ir mūsų didžių lyderių kalnas, laiko savo dvasiniu ramsčiu.“
Eiliniai korėjiečiai visuomet reiškia savo paramą valdžiai, kai kalba su užsieniečiais, tačiau Vakarų pareigūnas, gerai pažįstantis pusiasalio kultūrinę ir politinę situaciją, AFP teigė, kad dauguma tuo šventai tiki.
Jis aiškino, kad šalies propaganda ir pasakojimai yra taip persismelkę į kasdienį gyvenimą, kad eiliniam žmogui dažnai net nekyla mintis jais abejoti. Situaciją jis palygino su viduramžių Europa ir bažnyčios bei jos doktrinos vaidmeniu toje visuomenėje.
