„Kaskart grįždamas namo jaučiau, kad rakinu ne tas duris, kurias turėčiau. Komforto zona pasiglemžė mane. Priaugau ne tik nereikalingų kilogramų, bet ir daugybę ydingų savybių. Galvojau, kad problema slypi kituose, bet vieną dieną supratau, kad problema yra mano galvoje.
Vieną vasarą pasiekiau dugną. Norėjau pabėgti nuo savęs ir aplinkos, tačiau bėgant atradau save. Dabar tvirtai žinau, ko noriu gyvenime ir tai susiję su kelionėmis. Per jas sužinai, kad Portugalijoje nėra šildymo, o Maltos pagrindinis patiekalas – duona“, – būseną, privertusią viską mesti ir išvykti, kur širdis veda, apibūdino Artūras.
Užsienis jam nebuvo kažkas naujo – keliaudavo su šeima ar plaukimo komanda. Džiugino nauja aplinka, žmonės, kalbantys nesuprantama kalba, o ir sumuštiniai lėktuve, kaip juokauja pašnekovas, visad būdavo gardesni. Tačiau niekad iki tol Artūras nebuvo kažkur išvykęs vienas.
Sutiko rusą, pornografinių filmų kūrėją
Pirmoji kardinalių pokyčių stotelė – Londonas. Ten Artūras iškeliavo užsidirbti.
„Išvažiavau užsidirbti pinigų ne tam, kad grįžus po 365 dienų nusipirkčiau BMW ir nulėkčiau su mažule į Palangą saulėlydžio lydėt. Mano tikslas buvo apkeliauti 3 skirtingus žemynus, pagyventi juose bent po mėnesį. Rinkti Vietname ryžius su vietiniais, Afrikoje išmokti plaukti su lenta, Kuboje pagyventi be interneto. Troškau tapti savo gyvenimo rockstar'u, lipt kasdien iš komforto zonos ir tiesiog džiaugtis gyvenimu“, – šyptelėjo Artūras.
Londone jis dirbo plaukimo treneriu ir laisvu metu keliavo. Per pastaruosius 1,5 metų Artūras aplankė 26 šalis. Didžiausią įspūdį paliko Brazilija ir Kolumbija.
„Tik para, kai esu grįžęs į Lietuvą, bet jau dabar turiu įsigijęs bilietus į Braziliją. Skrisiu metų pabaigoje“, – patikino vaikinas.
Per pastaruosius 1,5 metų Artūras aplankė 26 šalis.
Kuo gi taip sužavėjo ši Lotynų Amerikos šalis? Savo vaibu (atmosfera – liet. k.). Kontrastingoje Brazilijoje niekas nieko nevaidina. Tai vieta, kur prabanga dera su skurdu.
„Jei patinki merginai – ji tai pasakys, nežais. Nėra jokių rėmų, standartų. O Europoje visi karjeristai, viską lemia pas mus statusas. Brazilijoje niekam nesvarbu, kiek tu uždirbai. Gali prie jūros gerti vyną su turtinga mergina arba panele iš favelų. Šimtai žmonių miega gatvėse.
Kartą sutikau rusą, kuriam 25-eri metai. Jis vieną dieną pabandė LSD ir suprato, kad nori būti pornografinių filmų aktoriumi. Jo tėvas mirė ir paliko jam apie 100 tūkst. dolerių vertės butą. Jis pardavė tą butą ir investavo viską į filmų kūrybą. Nufilmavo 5 filmus ir dabar laukia, ar pavyks prasimušti. Kai aš jį sutikau, jis dirbo hostelyje už nakvynę ir maistą, nes, kaip sakiau, viską investavo į pornografijos industriją. Tuose filmuose jis pats ir yra pagrindinis aktorius“, – dar vieną kelionių privalumą – pažintis su išskirtinėmis asmenybėmis – atskleidė Artūras.
Prisiminė jis bare sutikęs ir vieną amerikietį, kurio veidas buvo padengtas tatuiruotėmis. Šis teigė vieną dieną nusprendęs, kad nori gero gyvenimo. Davė sau 90 dienų jį susikurti. Visas jas pardavinėjo kokainą dideliais kiekiais, o po tų 90 dienų sustojo ir niekada to nebedarė.
„Užsidirbo tiek, kad įsigijo du namus JAV. Nuomoja juos ir keliauja po pasaulį“, – šyptelėjo Artūras.
Vakarėlis tarp 3 mln. švenčiančiųjų
Atvykęs į Braziliją jis pirmąjį mėnesį nemokamai glaudėsi pas vietinį, kuris buvo įsikūręs viename brangiausių Rio de Žaneiro rajonų.
„Tas bičiukas anksčiau turėjo hostelį ir kai Brazilijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas, nuomojo lovą jame po kelis šimtus dolerių per naktį. Taip per tuos kelis vasaros mėnesius užsidirbo 300 tūkst. dolerių ir nusipirko apartamentus viename prabangiausių rajonų“, – papasakojo Artūras.
Čilėje su nakvyne jam pasisekė mažiau. Pasinaudojęs „Couchsurfing“ programa, suteikiančią nemokamą nakvynę pas vietinius, jis nakčiai apsigyveno pas vieną čilietį. Miegojo Artūras ant sofos, o pats šeimininkas – lovoje priešais.
„Atsibundu ir gaunu iš jo žinutę: „Labas, biče, ar tu nieko prieš, kad aš tenkinsiu save? Dariau tai, kol tu miegojai ir nenoriu sustoti. Jei tu prieš, aš visiškai suprasiu“. Susirinkau daiktus ir išsinešdinau iš jo namų kuo greičiau“, – nusijuokė Artūras.
Puikiu bičiuliu tapo Brazilijoje sutiktas australas. Jo senelis – vienas turtingiausių Australijos žmonių, kurio turtas siekia 3,6 milijardo dolerių.
„Bet šeima jam nieko neduoda, viską pats turi savo jėgomis pasiekti“, – paaiškino Artūras.
Brazilijoje vaikinui teko sudalyvauti ne tik bene žymiausiame pasaulyje karnavale, bet ir kartu su 3 mln. brazilų paplūdimyje atšvęsti Naujųjų metų sutiktuves. Visi buvo apsirengę baltai, o kas troško sėkmės gyvenime, privalėjo peršokti 8 bangas.
„ Rio de Žaneire kiekvienas vakaras – vakarėlis. Gėrimai pigūs, žmonės atsipalaidavę. Įsivaizduojate, ką reikštų švęsti su visa Lietuva viename pliaže?“, – retoriškai paklausė Artūras.
Brazilija be apiplėšimo – ne Brazilija
Būta Brazilijoje ir ne tokių linksmų nuotykių, nors ir juos Artūras pasakoja su didžiuliu entuziazmu.
„Žinojau, kad Brazilijoje mane apvogs. 1,5 mėnesio saugojausi, stebėjau kiekvieną žmogų, specialiai du mobiliuosius telefonus vežiausi, ir kai tik atsipalaidavau, du bičai apiplėšė. 12 valandą dienos. Ėjau mažyte gatvele, buvau įlindęs į telefoną, kai staiga kažkas pastūmė į sieną. Palei veidą sušmėžavo peilis. Nebeliko ką daryti, tik atiduoti viską, ką turėjau – banko korteles, mobilųjį telefoną“, – prisiminė pašnekovas.
Po šio incidento jis nuvažiavo pas draugę, gyvenusią arčiausiai, užblokavo korteles ir mobilųjį, nuvyko abu į policiją. Po 5-10 minučių šalia jau buvo susirinkę dešimtys nukentėjusių turistų. Kasdienybė Brazilijoje. Jis bandė skambinti savo senuoju telefono numeriu – kurį laiką aparatas dar nebuvo išjungtas. Netrukus sulaukė vagių žinučių – šie apgaule, apsimetę „Apple“ atstovais, prašė atblokuoti telefoną. Planas neišdegė.
Tiesa, tai buvo ne pirmas Artūro susidūrimas su plėšikais. Pirmąjį kartą jam tai teko patirti Dominikos Respublikoje.
„Ėjome su vienu bičiuku iš Venesuelos. Liko, nemeluosiu, kokie 10 metrų iki namų. Mačiau jau juos. Priėjo prie mūsų 4 policininkai. Jauni, mano amžiaus. Liepė atiduoti viską, ką turime kišenėse, kitaip važiuosime į areštinę. 70 dolerių gal turėjau, atidaviau. Tikrai nesinorėjo sužinoti, koks būtų scenarijus, jei būčiau neatidavęs“, – istorijomis toliau stebino pašnekovas.
Įsimylėjo merginą, kuri myli merginas
Paklaustas, o kaip gi brazilės merginos, Artūras nusijuokė: jis nemoka portugališkai, jos angliškai, tad situacijų būta kurioziškų. Tinderiniai pasimatymai vykdavo google vertėjo pagalba. O štai susipažinęs Kolumbijoje su viena mergina, jis su ja po restoranus vaikščiojo keletą savaičių, galantiškai mokėdavo už pietus ir vakarienes, kol vieną dieną ji nepakvietė jo į savus namus pažiūrėti filmo.
„Maniau, ok, viskas eina teisinga linkme. Pabandžiau ją apkabinti, kai staiga atšoko ir paklausė, ką darau. „Aš turiu merginą“, – pasakė. Taip ir baigėsi mano istorija apie tai, kaip įsimylėjau rusę lesbietę. Vėliau mačiau jos panelę. Nemelavo“, – prisiminęs nusijuokė Artūras.
Kolumbija klaipėdiečiui padarė ne ką mažesnį įspūdį. Joje jis žengė žymiojo narkotikų prekeivio Pablo Escobaro, kurio fanas prisipažino esąs, pėdomis – lankėsi vietose, kur šis buvo kalinamas, kur gimė, augo ir mirė.
„Aš turiu merginą“, – pasakė. Taip ir baigėsi mano istorija apie tai, kaip įsimylėjau rusę lesbietę.
Išskirtiniai nuotykiai Artūro laukė ir Čilėje. Kartą bevaikščiodamas jis filmavo sostinės dangoraižius, kai staiga kilo protestų banga. Pradėjo važiuoti policijos automobiliai, į kuriuos iš kaukėtų protestuotojų skriejo akmenys. Pareigūnai į tai atsakė ašarinėmis dujomis. Viena „bomba“ nukrito šalia Artūro – jis negalėjo pakvėpuoti kokias 40 sekundžių.
„Tuomet šalyje vyko vienas didžiausių protestų istorijoje. Neramumai šalyje tęsiasi nuo praėjusių metų spalio. Draugas siūlė užsidėti kaukę, akinius, pirštines ir prisijungti prie protestuojančio jaunimo. Atsisakiau“, – kaip papuolė į maišto sūkurį, papasakojo Artūras.
Haityje sveikatos draudimai negalioja
O štai Haityje jam teko susipažinti su dar kitokia realybe – bene skurdžiausiu kraštu žemėje.
„Nors buvau apiplėštas Dominikos Respublikoje ir Brazilijoje, Čilėje pakliuvau į ginkluotą maištą, nesaugiausiai jaučiausi nuo žemės drebėjimo niekaip neatsigaunančiame Haityje. Be elektros, vandens žmonės gyvena iki šiol. 3 dienas praleidau ten, miegojau ant žemės. Skurdžiausia pasaulyje vieta. Nėra nė kvapo prabangos. Žmonės pikti ant valdžios, vyrauja perversmo nuotaikos.
Daugiausiai laiko praleidau su skurde gyvenančiais vaikais. Štai Rosita – tikriausiai gražiausia mergaitė, kokią teko matyti. Jos mama nelabai norėjo kalbėti apie savo negailestingą likimą, tik pasakė, kad jos šeimai pasisekė, nes namai liko stovėti. Žemės drebėjimas paveikė apie 3 mln. gyventojų, nusinešė 300 tūkst. gyvybių, o įvažiavus į Haitį nustoja galioti sveikatos draudimas. Lieki atsakingas už save“, – dėstė Artūras.
Panašūs jausmai jį užplūdo lankantis ir Puerto Rike. Buvo praėjęs pusmetis nuo gamtos stichijos, tad lietuvį vežęs taksistas papasakojo, kaip tą pusmetį gyveno be elektros.
Paragvajuje liūdnų istorijų taip pat netrūko.
„Miegojau viešbutyje, nuo Brazilijos sienos nutolusiame porą kilometrų. Tuomet sužinojau, kas šalia manęs vyko naktį, kol aš miegojau. Vienas vyrukas Brazilijoje vairavo „Uber“. Kadangi trūko klientų, nuvažiavo padirbėti į Paragvajų. Įsisodino tris klientus, o ryte visi keturi rasti nužudyti griovyje. Paragvajaus taksistai svetimų „Uber“ nepripažįsta“, – šokiravo Artūras.
Tęsdamas kalbas apie taksistus, jis prisiminė istoriją, susijusią su skrydžiu į Buenos Aires.
„Turėjau skrydį į Buenos Aires. Maniau, skrendu iš Brazilijos pusės. Atvarau į oro uostą, valgau. Liko 1,5 val. Galvoju, reikia pažiūrėt, ar paskelbti jau mano vartai. Suvokiau, kad avialinijos tokios net neskrenda iš šio oro uosto. Liko kiek daugiau nei valanda. Pasiėmiau taksistą, su kuriuo už 70 dolerių lėkėm per muitinę apie 50 km į Argentinos pusėje veikiantį oro uostą. Lėkėme 150-170 km/val. greičiu. Tai štai taip aš sumaišiau oro uostus: Brazilijos pusėje vadinosi „Foz de Iguacu“, Argentinos – „Iguazu““, – šyptelėjo Artūras.
Ir staiga Peru užsidarė
Artūras planavo apkeliauti visas Lotynų Amerikos šalis. Jo kelionė turėjo tęstis iki šių metų spalio, tačiau visas kortas sumaišė kilusi pandemija. Iš pradžių į žinias apie virusą jis žiūrėjo skeptiškai, o ir kalbų apie jį Brazilijoje nebuvo – visi linksminosi kaip ir iki tol. Netrukus viskas tapo rimta.
Kovo 19 dieną Artūras turėjo įsigijęs bilietą iš Peru sostinės Limos į Kolumbiją. Iš ten turėjo skristi į Londoną, tačiau nuo kovo 13 dienos aviakompanijos ėmė atšaukti skrydžius. Per tris dienas jis įsigijo 5 skirtingus bilietus, išleido jiems apie 1,5 tūkst. dolerių, tačiau skrydžiai nyko akyse. Kovo 16 dieną Artūras nuo Limos oro uosto buvo nutolęs apie 300 kilometrų – gyveno dykumoje.
„Staiga sužinojau, kad netrukus Peru uždarys sienas. Turėjau 12 valandų išsinešdinti iš šalies. Mano hostelyje gyveno du vokiečiai, kurie 1,5 metų keliavo namelyje ant ratų. Jie nuvežė mane iki oro uosto Limoje. Mieste mačiau karius su automatais, jokio transporto – gyvenimas tarsi sustojęs. Žemei, matyt, prireikė pailsėti nuo mūsų. Oro uoste buriavosi milijonas žmonių. Skrydžio negavau. Teko užsisakyti viešbutį ir tikėtis, kad situacija pasikeis. Tačiau ji tik prastėjo.
Peru buvo įvesta komendanto valanda – nuo 20 valandos vakaro negali būti lauke. Viešbutyje išbuvau beveik 10 parų, išleidau apie 700 dolerių. Tuo metu Peru, turinčioje 32 mln. gyventojų, susirgimų skaičius buvo lygiai toks pat kaip Lietuvoje, tačiau šalis į virusą žvelgė rimtai – ant rankenų net dėjo maišelius“, – į kokią situaciją buvo pakliuvęs, paaiškino Artūras.
Kai atrodė, kad išvykimas iš Peru yra neįmanomas, atsirado galimybė. Į Limą kaip tik buvo atvykęs ispanų lėktuvas, kuris į Ispaniją turėjo pargabenti savo piliečius. Užsieniečiams 250 vietų lėktuve buvo likusios 10 vietų, o sąraše – 9500 asmenų. Artūrui, pažįstamų dėka, pavyko peršokti tą eilę.
„Wow! 8 dienos nežinomybės, bemiegių naktų ir nervų. Tai buvo beveik neįmanoma! Kelios dienos „ant telefono“ su avialinijomis, kelių šalių ambasadomis. Kai atsirado galimybė, apsispręsti reikėjo per 5 minutes. Neįtikėtinai pasisekė“, – džiūgavo vaikinas.
Keliavo 60 valandų
6 valandą ryto visi 250 keleivių turėjo atvykti į Ispanijos ambasadą. Ten buvo suteikta maisto, vandens, apsauginių priemonių.
Susodinti į autobusus, jie visi, lydimi 5 policijos pareigūnų ekipažų, keliavo į karinį oro uostą. Miestas buvo išmiręs. Oro uoste keleivių laukė išstatytos palapinės, bagažas tikrintas šunų pagalba, vykdyta sveikatos patikra. Lėktuvas pakilo laiku. Skrydį lydėjo plojimai.
Staiga sužinojau, kad netrukus Peru uždarys sienas. Turėjau 12 valandų išsinešdinti iš šalies.
„Peru buvo užstrigę daugiau lietuvių. Kiek girdėjau, jų lėktuvai vėlavo išskristi 6 valandas – tiek reikėjo pralaukti autobuse. Tą pačią dieną, kai išskridau aš, iš Limos savus piliečius specialiaisiais reisais gabenosi ir kanadiečiai, Izraelis bei prancūzai“, – teigė Artūras.
Skrydis iš Limos į Madridą truko 13 valandų. Nusileidus Ispanijos sostinėje, pasitiko tuščias oro uostas, kuriame nakvynei įsikurdino būrys benamių. Lietuvis stebėjosi tokia netvarka pandemijos metu. Skrydžio į Londoną Artūrui teko laukti 13 valandų. Snūstelėjo jis ant paprasto staliuko.
Tačiau Anglijos sostinėje lietuvis galėjo ir neatsidurti – registruojantis į skrydį ėmė reikalauti dokumento, įrodančio, kad jis – nuolatinis Anglijos gyventojas. Gerai, kad Artūras jau buvo įsigijęs skrydį į Vilnių – tai padėjo įtikinti, kad Jungtinėje Karalystėje jis tikrai neliks.
„Kelios merginos verkė, nes jų taip ir neįleido į lėktuvą. Nusileidęs Londone išsinuomojau butą. Parą jame prabuvau. Į oro uostą vykti teko iš anksto, nes Londone sutrikęs viešasis transportas. Paaiškėjo, kad į Vilnių skrendančiame lėktuve buvo parduota daugiau bilietų nei yra vietų, nes ant mano bilieto buvo nurodyta vieta, kokios iš viso net nebuvo. Dar 4 žmonės susidūrė su ta pačia problema. Kelios moterys pareiškė atsisėsiančios į stiuardesių vietas – niekur iš lėktuvo nelips. Galiausiai buvome susodinti. Matyt, kažkas taip ir nepasirodė“, – toliau pasakojo pašnekovas.
Jis buvo girdėjęs, koks chaosas tvyro nusileidus Lietuvos oro uostuose, tačiau pats su tuo nesusidūrė, atvirkščiai, liko nustebintas lietuvių organizuotumu. Autobuse į Klaipėdą net buvo pateikta maisto bei vandens. Išalkusiam Artūrui tai buvo skaniausi pietūs.
Kelionė iš Limos į Klaipėdą truko apie 60 valandų.
„Būdamas saviizoliacijoje mokausi – žadu naujoms kelionėms uždirbti iš socialinių tinklų. Nuomonės formuotoju būti nenoriu – yra kitų uždarbio galimybių. Keliaudamas sutikau ne vieną žmogų, kuris uždirba iš socialinių tinklų ir keliauja. Dar šiemet laukia Brazilija. Planuose – ir Jamaika“, – prasitarė Artūras.
