Didžiausia medinė bažnyčia Europoje
60 tūkst. gyventojų dabar turintis Svidnicos miestas labiausiai didžiuojasi milžiniška medine Taikos bažnyčia. Ne šiaip sau didele – tai yra didžiausias Europoje medinis religinis pastatas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Visai netoli, Javore, yra dar viena medinė bažnyčia, kuri nedaug, bet nusileidžia Svidnicai dydžiu.
Gal nustebins tai, kad ši milžiniška bažnyčia katalikiškoje Lenkijoje yra evangelikų liuteronų. UNESCO ją įvardija kaip išskirtinį religinės tolerancijos katalikiškoje Habsburgų imperijoje pavyzdį.
Pati bažnyčios pastatymo istorija taip pat yra įdomi. Tokia milžiniška struktūra XVII a. pastatyta vos per 10 mėnesių, ir jai nebuvo panaudota nė vienos vinies. Tokios greitos statybos nebuvo rekordo siekimas, o būtina sąlyga.
Pagal Vestfalijos taikos sutartį, Silezijos protestantams buvo leista pasistatyti tris bažnyčias, ir dar buvo iškeltos trys esminės sąlygos: jos turėjo būti pastatytos greičiau nei per metus; jose negali būti varpinių; statyboms galima naudoti tik molį, smėlį ir medį.
Statytojai ėmėsi įgyvendinti iki tol nematytus sudėtingus architektūrinius ir techninius sprendimus, kad įgyvendintų griežtus reikalavimus. Pagal visas taisykles bažnyčios iškilo Svidnicoje, Javore ir Gloguve, tačiau pastaroji sudegė XVIII a. viduryje.
Bažnyčia veikia kaip maldos namai ir iki šiol, nors evangelikų liuteronų šiose vietose yra likę nedaug. Suskaičiuojama maždaug 500 jų, nors bažnyčioje galėtų tilpti iš viso net 7,5 tūkst. žmonių.
Kadangi maldos namai yra virtę turistine atrakcija, tikinčiųjų maldoms viename bažnyčios kampe šalia altoriaus įrengta atskira patalpa, į kurią turistai įžengti negali. Įspūdingas altorius, beje, irgi yra medinis, nors iš pirmo žvilgsnio to ir nepasakytum.
Svidnicos Taikos bažnyčios interjeras yra gausiai puoštas barokinėmis dekoracijomis, paveikslais ir freskomis. Ant sienų išrašytos Šventojo rašto eilutės, balkonai nudabinti vaizdais iš Biblijos ar kadaise čia gyvenusių kilmingųjų portretais. Jiems taip pat bažnyčioje buvo atskiri privatūs balkonai ir net atskiri įėjimai – vaikštant aplink bažnyčią matysite daug skirtingų durelių.
Atskiro paminėjimo verti vargonai, kurie bažnyčioje stovi nuo 1666 m. Svidnicoje kasmet taip pat rengiamas vargonų festivalis, pritraukiantis daugybę svečių į miestą.
Karo aviacijos legenda
Svidnicos vardas istorikams ir aviacijos mėgėjams siejasi ir su Pirmuoju pasauliniu karu. Būtent iš šio miesto kilęs „Raudonasis Baronas“ – legendinis vokiečių lakūnas Manfredas von Richthofenas. Vos per kelerius metus trukusią karinę tarnybą šis padangių asas numušė 80 priešo lėktuvų ir buvo įvertintas pačiais garbingiausiais apdovanojimais, rašo leidykla „Briedis“, kuri yra išleidusi jo autobiografiją.
„Raudonuoju baronu“ lakūnas vadinamas, nes 1917 m. savo lėktuvą nusidažė raudonai – tai buvo tarsi iššūkis priešams. Prūsijos lakūnas išsiskyrė ir drąsa, ir džentelmeniškumu. Pasakojama, kad jis griežtai laikydavosi nerašyto lakūnų kodekso (nepersekiodavo pamuštų lėktuvų, nešaudydavo į bandančius išsigelbėti beginklius pilotus), už ką jį gerbė net ir priešai.
M.von Richthofenas pats mokėjo gerai valdyti plunksną, todėl savo biografiją užrašė pats. Tiesa, ji nebaigta – lakūnas žuvo Prancūzijoje dar nesibaigus karui. Jam prancūzai, nors ir buvo priešai, surengė iškilmingas laidotuves, o vėliau palaikus atidavė Vokietijai.
Nors jo legenda jau gyva daugiau nei šimtą metų, apie „Raudonąjį baroną“ Svidnicoje kol kas yra ne tiek ir daug informacijos – tik jo lėktuvo vaizdai dabina suvenyrus. Anksčiau buvo galima aplankyti buvusios jo namus, kuriuose veikė memorialinis muziejus, tačiau po Antrojo pasaulinio karo sovietai jį uždarė.
Netrukus situacija turėtų pasikeisti – dar šiemet planuojama atidengti M.von Richthofeno lėktuvo „Fokker Dr.I“ repliką, kartu Rotušėje atidaryti lakūnui skirtą parodą. Nuo balandžio žadama pristatyti ir mobiliąją aplikaciją, kuri po Svidnicą vedžios „Raudonojo barono“ pėdsakais.
Centus kainuojanti panorama
Nors pagrindinis traukos objektas Svidnicoje yra bažnyčia, ir pats miestelis vertas poros valandų pasivaikščiojimo. Svidnicos pastatai stebėtinai gerai atlaikė XX a. karus, tad viduramžiais įkurto miesto gatvės pilnos įdomios architektūros.
Keliaujant nuo bažnyčios iki miesto centro akį tikrai patrauks tarp pagal blogiausias Rytų bloko tradicijas pastatytų daugiabučių įsispraudę seni pastatai. Nemažai jų atrodo pavargę – fasadai apsilupę, seniai matę darbininkų rankas. Bet nuo to tik dar įdomesni.
Tuo tarpu centrinėje miesto aikštėje Rynek pasitinka vaizdas tarsi iš atviruko. Pastatai čia restauruoti, fasadai atgaivinti naujais dažų sluoksniais. Verta pakilti į XVI a. pastatytos Rotušės bokštą, nuo kurio atsiveria plati panorama. Iš 38 metrų aukščio galima apžvelgti ne tik išdailintuosius pagrindinės aikštės namus, bet ir kiek komiškai atrodančius iškart už jų išrikiavusius blokinius daugiabučius, tą pačią Taikos bažnyčią, katedrą, o esant geram matomumui įžiūrėti net ir už 50 km esančio Vroclavo aukščiausią pastatą.
Įdomus vaizdas atsiveria ir pro Rotušės laikrodį – lipdami į bokštą atsiduriate už permatomo jo ciferblato.
Į apžvalgos aikštelę galima kilti laiptais arba liftu. Pakilimas nuo šių metų mokamas, tačiau kainuoja vos 2 zlotus (0,47 ct).
15min Lenkijoje lankėsi Žemutinės Silezijos turizmo organizacijos ir Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu. Straipsnio turiniui įtakos tai neturi
