1. Dryžiai padeda zebrams apsisaugoti nuo musių Cė – cė, kurios tiesiog nepastebi šių gyvūnų, mat joms zebrų dryžiai – tik besikeičiančios baltai juodos juostos, kurių valgyti nelabai įmanoma.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Pasaulio gyvūnai. Neprijaukinamas zebras |
2. Zebrai sugeba atskirti savo bandos brolius ir seses pagal dryžius, todėl jie niekuomet nepasimeta. Taip pat kaip ir maži zebriukai net iš labai toli atskiria savo mamas.
3. Šiuo metu pasaulyje gyvena trys zebrų rūšys: kalnų zebrai, dykumų zebrai ir savanų zebrai. Pastarieji skirstomi į tris porūšius, iš kurių vienas – Granto zebras – gyvena ir Lietuvos zoologijos sode. Granto zebras, palyginti su kitomis zebrų rūšimis, yra gana mažas ir grakštus gyvūnas. Laisvėje Granto zebrai gyvena Rytų Afrikoje, jų gyvenama erdvė apima Pietų Sudaną, Pietų Etiopiją, Ugandą, Tanzaniją, Keniją ir Zambiją. O štai kalnų zebrai labai mėgsta atsigaivinti dulkių voniose, kurias leidžia sau kone kas dieną.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Pasaulio gyvūnai. Neprijaukinamas zebras |
4. Suaugusių gyvūnų svoris vidutiniškai siekia 235 kg, aukštis ties ketera 230 cm, uodegos ilgis su plaukais 52 cm. Pačių zebrų kūno ilgis pasiekia apie 2-2,5 m. Vidutiniškai zebrai gyvena 25 metus, tačiau nelaisvėje gyvūnai išgyvena ir iki 35-40 metų. O štai bėgdami zebrai išvysto iki 80 km per valandą greitį.
5. Įdomu tai, jog senovės žmonės laikas nuo laiko bandė prisijaukinti zebrą ir padaryti jį naminiu gyvūliu, tačiau didesnės sėkmės taip ir nepasiekta. Zebrai taip ir liko neprijaukinamais gyvūnais.
6. Zebrai iš prigimties labai baikštūs, net zoologijos soduose prie jų sunku priartėti.
 |
| Zebriukas nenustygsta būdamas šalia mamos Nakuru nacionaliniame parke |
7. Jie gyvena bandomis. Didelės migruojančių gyvūnų bandos, kuriose gali būti iki 10 000 individų, susideda iš grupių. O grupę sudaro dominuojantis patinas ir keletas patelių (dažniausiai 5-6) su jaunikliais. Nors kiekviena gyvūnų grupė turi po patiną, tai neatbaido vienišų patinų nuo tikslo susiporuoti. Šios dvikovos tarp duominuojančio patino ir vienišiaus pasireiškia spardymusi į snukį ir krūtinės lastą, kandžiojimusi į priekinius kojų sąnarius bei kaklą, stumdymusi. Jos niekada nebūna mirtinos, silpnesnis patinas paprastai pasitraukia. Kai visa banda ilsisi, keletas „savanorių“ zebrų stovi sargyboje. Pavojaus atveju jie įspėja savo bandos draugus.
8. Zebrai turi labai išpuoselėtą šeimyninių saitų jausmą. Daugelis jų poras sukuria vieną kartą visam gyvenimui. Ir nepaisant to, jog bandoje gali būti iki tūkstančio galvų, visi gyvūnai gyvena susiskirstę į nedideles šeimas. Tarpusavyje jie nesimaišo.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Pasaulio gyvūnai. Neprijaukinamas zebras |
9. Maži zebrų jaunikliai gimsta ne su juodais dryžiais kaip suaugusių zebrų, o su šviesiai rudais. Po gimimo zebrų jaunikliai jau po pusvalandžio pradeda vaikščioti ir gerti mamos pieną. Be kita ko, zebrų pienas ne įprastinės baltos spalvos, o rožinės. Patelė su jaunikliu dažniausiai ganosi bandos viduryje. Ji savo zebriuką maitina apie 8-13 mėnesių. Jau 7-10 dieną po jauniklio atsivedimo patelės rujoja ir gali poruotis, bet kasmet jauniklius veda tik apie 15 % patelių, paprastai patelės palikuonių susilaukia tik kas 2-3 metus. Nėštumas gali trukti 361-390 dienų, bet dažniausiai 370 dienų. Zebro patelės paprastai atveda vieną zebriuką.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Pasaulio gyvūnai. Neprijaukinamas zebras |
10. Daugiausiai zebrai ėda žolės, bet kadangi jų gyvenamojoje aplinkoje augmenija labai skurdi, jie neatsisako ir žievės, pumpurų ir šakelių, vaisių ir šaknų. Vandens ir žolės trūkumas yra pagrindinė zebrų migracijos priežastis. Lietingi ir sausros periodai lemia zebrų migracijos kryptį ir laiką, rujos ir zebriukų atvedimo laikotarpį.
