Ką reiškia žodis „kengūra“?
Kuomet anglų kolonistai nuvyko į Australiją, jie pamatė keistą gyvūną – šokinėjantį aukštai ir greitai. Pasitelkę kūno kalbą, europiečiai bandė paklausti aborigėnų, kas tai per gyvūnas. Jie atsakė šia fraze: „Kan Ghu Ru“. Anglai šį žodį priėmė ir iki šiol vartoja kaip „kengūra“. O aborigėnai viso labo norėjo pasakyti, jog jie nesupranta, ko pastarieji iš jų norintys. „Kan ghu ru“ vietinių kalba reiškia frazę „nesuprantu tavęs“.
 |
| Wikimedia Commons nuotr./Pasaulio gyvūnai: aukštai šokinėjančios, vaikus sterblėje auginančios kengūros |
Kiek ir kur jų gyvenama?
Gamtoje egzistuoja mažiausiai 69 kengūrų rūšys (mažiausios iš jų dažnai vadinamos kitu vardu – valabė). Įvairių rūšių gyvūnų svoris svyruoja nuo 500 g iki 90 kg. Labiausiai paplitusi kengūrų rūšis – Raudonoji kengūra. Ji gali į aukštį pašokti daugiau nei žmogus, o jos svoris dažniausiai siekia apie 90 kg. Tai didžiausias sterblę turintis gyvūnas pasaulyje.
 |
| Wikimedia Commons nuotr./Pasaulio gyvūnai: aukštai šokinėjančios, vaikus sterblėje auginančios kengūros |
Daugiausiai kengūrų gyvena Australijoje, apie 57 milijonus. Tačiau ne visos rūšys gyvena Australijoje, čia randama apie 60 skirtingų jų rūšių, kurios skiriasi savo dydžiu, spalva ir gyvenimo būdu. Labiausiai paplitusi yra Didžioji Pilkoji kengūra. O didžiausia yra Raudonoji kengūra, mažiausia gi yra Rusvoji kengūrinė žiurkė. Bėda ta, jog 70% visų nelaimingų įvykių kelyje sukelia būtent jos. Vis dėlto, Australijoje gyvenančios kengūros, laikomos šalies simboliu. Be to, kengūros dar paplitusios ir Naujojoje Gvinėjoje bei Tasmanijoje.
Australija ar Austrija?
Turistai dažnai painioja Australiją su Austrija, todėl austrai sugalvojo net specialų šūkį: „Austrijoje kengūrų nėra“. Šiais žodžiais žymimi suvenyrai ir gatvių ženklai. Anot mokslininkų, kengūros pirmiausiai atsirado Kinijoje, tačiau per Ameriką jos migravo į Australiją ir Antarktidą.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Kengūra - vienas įspūdingiausių sterblinių gyvūnų |
Kaip jos atrodo?
Gyvūno priekinės galūnės penkiapirštės, trumpos, su aštriais nagais, o užpakalinės – labai stiprios ir ilgos. Kengūros turi metro ilgio uodegas, kurias naudoja pusiausvyros išlaikymui. Be kita ko, gyvūnas nesugeba pašokti į viršų, jeigu jos uodega neliečia žemės, kuri yra ilga ir raumeninga. Jų priekinės kojos yra trumpos su penkiais pirštais, kuriais kengūros suima daiktus. Pėdos pirštai kone suaugę, stipriausias - ketvirtasis pirštas. Kengūros nevaikšto, jos šokinėja ypatingai aukštai – beveik du metrus į aukštį. Kengūras daugiausiai galima pamatyti atvirose Australijos lygumose. Kaip ir echidnos, jos savo jauniklius nešioja sterblėje.
Senovės kengūros buvo apie tris kartus didesnės už šių laikų kengūras, šiek tiek skiriasi ir jų išvaizda. Beveik 2 metrų ūgio ir beveik 227 kilogramų svorio gyvūnas turėjo koalos snukį ir kengūros kūną.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Kengūra - vienas įspūdingiausių sterblinių gyvūn |
Ką jos valgo?
Kengūros yra augalėdės, stambios rūšys suėstą žolę atrajoja kaip elniniai. Vandens joms reikia visai nedaug, be jo gyvūnai gali išgyventi ištįsus mėnesius.
Ar giminingos žmogui?
Prieš keletą metų Europos mokslininkai pranešė, kad Australijos kengūros, kurios pagal genus yra panašios į žmones, galėjo atsirasti Kinijoje. Mokslininkai tvirtino, kad jiems pirmą kartą pavyko iššifruoti šių Australijos sterblinių gyvūnų genų kodą. Paaiškėjo, kad jis labai panašus į žmogaus genomą. Išsiaiškinta, kad bendras žmogaus ir kengūros protėvis gyveno prieš 150 milijonų metų, o nuo pelių, pavyzdžiui, žmonės „atsiskyrė“ vos prieš 70 milijonų metų. Pasak mokslininkų, kengūrose yra daugybė informacijos apie tai, kokie mes buvome prieš 150 milijonų metų.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Kengūra - vienas įspūdingiausių sterblinių gyvūnų |
Gyvenimo būdas
Kengrūros išvysto iki 60 km per valandą greitį, be to, jos gali peršokti 3 m aukščio barjerą. Dieną kengūra dažniausiai ilsisi pavėsyje, o minta ji dažniausiai vakarop ar net naktį, kai tampa kiek vėsiau. Per didelius karščius kengūra priešais save ištiesia priekines letenas ir tankiai jomis mojuodama vėdinasi. Ji taip pat laižo savo letenas, kad nebūtų per karšta.
 |
| Wikimedia Commons nuotr./Pasaulio gyvūnai: aukštai šokinėjančios, vaikus sterblėje auginančios kengūros |
Kengūrų mamos ir vaikai
Kengūrų patelės gimdo kasmet. Nėštumo laikotarpis siekia vos 33 dienas. Jauniklis gimsta labai mažas – 1-3 cm ilgio. Iki galo jaunikliai išnešiojami patelės sterblėje. Gimimo metu jauniklis dar visai neturi kailio, jo vidaus organai ne iki galo išsivystę, o akys užmerktos. Jauniklis mamos sterblėje gyvena gana ilgai – apie 6 mėnesius, kol nepasidengia kailiu, kuris padeda reguliuoti kūno temperatūrą. Net kai jauniklis gana didelis, jis toliau minta mamos pienu, ieškodamas spenelio kengūros sterblėje. Iš vidaus sterblė yra visiškai lygi, tačiau toje vietoje, kur ji prasideda yra daug tankaus ir minkšto kailio – jis saugo jauniklį nuo bet kokio išorės poveikio. Kengūriuko mama gali savo raumenimis visaip reguliuoti sterblę, net visiškai ją užvertį, kad plaukimo metu į ją nepatektų vandens. Sterblėje yra 4 speniai, iš kurių minta jauniklis. Kiekvienas spenių turi skirtingos rūšies pieną, reikalingą skirtingais jauniklio augimo laikotarpiais. Kengūrų mamos sugeba vienu metu gaminti dvi visiškai skirtingos sudėties pieno rūšis.
 |
| Wikimedia Commons nuotr./Pasaulio gyvūnai: aukštai šokinėjančios, vaikus sterblėje auginančios kengūros |
Savisauga
Kengūra turi dideles ausis, jų dėka ji pastebi grobuonį ar medžiotoją. Savo giminės ir bandos perspėjimui apie pavojų kengūra naudoja letenas, ji pradeda jomis daužyti žemę, keldama gana garsų ritmingą triukšmą. Be to, kengūros turi gražias tankias blakstienas, kurios apsaugo akis nuo dulkių ir musių. Vienos nuo kitų kengūros ginasi jėgos rodymu – jos pešasi tarpusavyje naudodamos aštrius nagus priekinėse letenose ir spardydamos priešininką galinėmis.
 |
| Wikimedia Commons nuotr./Pasaulio gyvūnai: aukštai šokinėjančios, vaikus sterblėje auginančios kengūros |
