Alpinisto Nirmalo Purjos gegužės 23 d. padaryta nuotrauka, kokios spūstys susiformavo ant aukščiausio planetos kalno, apskriejo pasaulį. Tokia milžiniška eilė – ne tik nepatogumas, bet gali būti ir mirtina. Per pastarąją savaitę kopdami į šį galiūną žuvo mažiausiai 8 žmonės.
Šią savaitę į kitą Himalajų viršūnę – Lobuche East (6 119 m) – kartu su Vaidu Šulcu įkopęs alpinistas Tadas Jeršovas 15min pasakojo, kad net jie nuo savo viršūnės matė šimtus ar net tūkstančius palapinių, kurias pasistatę kopėjai į Everestą.
Kodėl susidaro spūstys?
T.Jeršovas aiškino, kad tokios spūstys ant Everesto nėra naujiena. Jos greitai susidaro esant geriems orams, nes visi kopėjai tuomet bando pasiekti viršūnę.
Norėdami kopti į tokio aukščio kalną, alpinistai iš pradžių privalo kelias savaites aklimatizuotis, nes kitaip organizmas tiesiog neatlaikytų deguonies stygiaus. Nuo 7,6 tūkst. m kopiant į Everestą prasideda vadinamoji „mirties zona“.
„Kai organizmas pripranta prie aukščio, tuomet visi laukia gero oro langų. Visi žino prognozes, planuoja. Kai prasideda geras oras, visa ta masė persikrausto iš bazinės stovyklos į kitą, tuomet į dar kitą“, – pasakojo T.Jeršovas.
Jo žiniomis, šiemet iš Nepalo pusės kopti į Everestą išduota apie 370 leidimų. Kiekvienas kopiantysis dar turi ir asmeninį šerpą, tad tai reiškia, kad apie 700 žmonių laukė gero oro, kad galėtų pasiekti svajonę – kalno viršūnę.
„Tam, kad nepatektum į tokias eiles, reikėtų kažkurią stovyklą prašokti ir iškart keliauti į kitą. Bet tai jau ne tik logistikos, bet dar daugiau – sveikatos – klausimas. Paprastai lipant į 8 km viršūnes nesilaikoma rekomendacijų, kad, pavyzdžiui, per dieną reikėtų pakilti 300 m. Stovyklos būna įkurtos kas kilometrą, tad tam, kad prašoktum vieną, reikia būti kažkokios antgamtiškos fizinės formos“, – aiškino T.Jeršovas.
Tos eilės, anot lietuvio, susiformuoja ne tik viršūnėje, bet jau tįsta nuo pat stovyklų. „Būnant jose planuoji, tai būna loterija. Jeigu dauguma išeina 8 val., tada gal tu išeini 7 val. Arba po visų – kokią 11. Bet tada jau gali būti ir karšta, ir kelias apgadintas. Ekspedicijose tiesiog visą laiką akis išplėtęs žiūri, kas vyksta, ir pagal tai planuoji kopimą“, – apie alpinizmą pasakojo T.Jeršovas.
Kuo tai pavojinga? Viršūnės karštinės grėsmė
Pašnekovas pats praėjusiais metais buvo patekęs į kelių valandų eilę kopdamas į kitą Himalajų viršūnę - Manaslu (8167 m). „Paskutinius 30 metrų aš pralaukiau dvi su puse valandos. Pradėjo šalti kojos, rankos. Buvo tokių, kuriems baigėsi deguonis, jie susmuko, kiti juos pradėjo gaivinti“, – prisiminė alpinistas.
Pastarųjų savaičių alpinistų žūtys rodo, kad pavojingiau yra antroji ekspedicijos dalis – nusileidimas nuo viršūnės, o ne pakilimas į ją. Dauguma žuvusiųjų paskutinį atodūsį išleido būtent grįždami. Anot T.Jeršovo, tokia ir pasaulinė statistika – apie 80 proc. nelaimingų atsitikimų kalnuose įvyksta leidžiantis. Iš dalies tai lemia jėgų neapskaičiavimas, išsekimas.
„Ir aš pats esu susidūręs su reiškiniu, kuriam yra terminas „summit fever“ – „viršūnės karštinė“. Kai žmonės turi mažai jėgų, bet vis tiek tą viršūnę nori pasiekti bet kokia kaina – nes gal ir yra sumokėję visus savo pinigus, pasiruošimui skyrę daug laiko. Pasiekia, ir tada sako – jau nebeturiu jėgų leistis, ką man daryti“, – patirtimi iš ankstesnių ekspedicijų dalijosi T.Jeršovas.
„Jie mąsto – pasieksiu viršūnę, o tada kaip nors jau nusileisiu. Bet to „kaip nors“ 7-8 km aukštyje nebūna. Turi būti viskas suplanuota, viską turi daryti tiksliai. Manau, kad tikrai dalis šiemet negrįžo dėl viršūnės karštinės. Tai yra tikras dalykas – norima viršūnę pasiekti bet kokia kaina, o ta kaina kartais gali būti labai didelė“, – svarstė alpinistas.
Tokiose spūstyse, anot T.Jeršovo, reikia planuotis – žiūrėti, kiek turi jėgų ir deguonies, ar jų pakaks ne tik laukimui į viršūnę, bet ir spūstims nusileidžiant. Didelės spūstys susiformuoja dviejuose paskutiniuose perėjimuose link jos – „Hillary step“ iš Nepalo pusės ir „Second step“ iš Tibeto. Čia alpinistai pakliūna į vadinamą „butelio kakliuką“, kai yra tik siauras perėjimas, į spūstis alpinistai patenka tiek kopdami į viršūnę, tiek nusileisdami nuo jos.
Pati Everesto viršūnė yra pakankamai didelė, ten gali tilpti nemažai žmonių, tad užkopusieji gali kiek ramiau praleisti daugiau laiko. Kitaip buvo T.Jeršovui minėtoje Manaslu viršūnėje.
„Joje atsistoti gali daugiausiai 5-6 žmonės. Man atrodo, kad aš ant jos išbuvau tik tris minutes, o eilėje pralaukiau dvi su puse valandos. Laukti kelias valandas eilėje 8 km aukštyje yra kažkas vau, todėl kai kas nors pradeda trauktis keliolika plakatų viršūnėje ir darytis asmenukes visais įmanomais kampais, prasideda burbesys“, – pasakojo T.Jeršovas.
Alpinistams pritrūksta ir pasirengimo
„Tokia nesąmonė, aišku, kažkiek – kopi, kopi, o tada dvi su puse valandos lauki. Bet visi nori pasiekti tikrąją viršūnę.“, – kalbėjo lietuvis alpinistas.
O kopia tikrai įvairūs žmonės. Tiek Everestas, tiek kiti 8 km aukščio kalnai jau seniai nebėra tik užkietėjusių alpinistų tikslas. „Pernai Manaslu buvo tokių, kurie pamato kai kurią techniką, ir nežino, ką su ja daryti. Tada galvoji – žmogau, ką tu čia veiki ant kalno“, – kalbėjo T.Jeršovas.
Legendomis apipintas Everestas ypač masina įvairaus pasirengimo keliautojus, ir metams bėgant jiems atsiranda vis daugiau galimybių pasiekti šią viršūnę.
„Anksčiau ekspedicijas organizuodavo vien tik vakarietiškos kompanijos, ir kopėjams būdavo griežti kriterijai – tarkim, prieš kopdamas į 8 km kalną turi būti įkopęs į 7 km. Arba kad Everestas tikrai negali būti pirmasis „aštuntukas“. Bet dabar daug atsiradusių ir nepaliečių kompanijų, kurios žiūri į didelius pinigus, kuriuos gauna iš komercinių turistų, ir neturi griežtų reikalavimų“, – aiškino lietuvis.
Kopimas į Everestą atsieina brangiai – teks pakloti mažiausiai 40 tūkst. Eur. „Yra ir labai brangios ekspedicijos, kurios gali kainuoti ir virš 100 tūkst. Eur. Tuomet aklimatizacija vyksta tavo namuose – aplink tavo lovą pastato palapinę, kurioje sukuriamos sąlygos tarsi kalnuose, išretintas oras“, – pasakojo T.Jeršovas. Tuomet kopėjams nereikia leisti kelių savaičių aklimatizuojantis Himalajuose – gali atskridę į Nepalą iškart kopti. Skrendama, beje, į Luklą – vienu pavojingiausių laikomą oro uostą.
Ar galima apriboti srautą?
Jeigu alpinistų srautai ant Everesto tampa net mirtinai pavojingai – ar nevertėtų imtis jų riboti? „Buvo bandymų kažką daryti, bet pagal ką atskirsi – kas eina pirmas, o kas antras, kai antras gali jau ir nebepatekti į gero oro langą?“, – svarstė T.Jeršovas.
Anot jo, susiruošę kopti į viršūnę geriau rizikuoja laukti kelias valandas eilėje nei likti stovykloje ir tikėtis kito gero oro lango, kuris gali būti tik po savaitės. „Niekas nenori aukotis – jūs eikite, o aš palauksiu. Ne, visi nori eiti jau pirmą dieną, nes kitų dienų gali ir nebūti greitai“, – aiškino alpinistas.
„Jeigu geras oras, yra sveikatos, turi deguonies – priimi tai kaip dalį žaidimo. Nelabai ką ir daugiau sugalvosi“, – sakė lietuvis.
Everesto viršūnė kol kas dar tik T.Jeršovo ateities vizijose, bet jis yra pirmasis lietuvis, įveikęs Everesto maratoną, o šį rudenį vadovaus septynių kopėjų lietuvių ekspedicijai į Manaslu viršūnę.
