Tokią statistiką paskelbė Baltarusijos valstybės sienų komitetas, rašo Ratanews.ru.
Tarp pirmųjų turistų daugiausia buvo vokiečių ir lenkų – po 82 žmones. Iš Italijos – 48, Lietuvos – 32, Prancūzijos – 21, Didžiosios Britanijos – 20 žmonių. Likę – turistai iš kitų šalių. Iš viso į Baltarusiją be vizos šiuo metu gali atvykti 80-ies valstybių piliečiai.
Tarp pirmųjų lietuvių, be vizos atvykusių į Minską, buvo ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Daugelyje pasaulio valstybių, tarp jų – ir Kazachstane bei kitose NVS šalyse, lankęsis žurnalistas Baltarusijoje viešėjo pirmą kartą.
15min jis sakė, jog pirmasis įspūdis dvejopas.
„Esu apkeliavęs daugiau nei 60 valstybių, daugelyje buvau po kelis kartus. O Baltarusijoje iki šiol nesilankiau. Todėl atsiradus galimybei čia atskristi be vizos, suderinau smalsumą ir darbo reikalus ir atvažiavau. Juokauju, kad Minsko oro uoste buvau pirmasis lietuvis, kuris tądien be vizos perėjo sieną“, – pasakojo pašnekovas.
Anot jo, tiems, kurie nėra gyvenę sovietinėje Lietuvoje, Minskas greičiausiai pasirodys kaip egzotiškas miestas. Tačiau kitiems, kurie savo kailiu patyrė, kas yra Sovietų Sąjunga, Baltarusijos sostinės kasdienybė primins praėjusius laikus.
„Ta sovietinė simbolika, kuri buvo būdinga ir Lietuvoje, yra Minsko kasdienybė. Ji visur – pradedant gatvių pavadinimais, baigiant prezidentūros leidžiamo laikraščio „Sovietskaja Belarus“ (Sovietinė Baltarusija) pavadinimu ir turiniu. Ant jo viršelio – prezidentas (Aliaksandas Lukašenka – aut. past.). Todėl tas įspūdis dvejopas: ir egzotika, ir truputį liūdna“, – kalbėjo D.Radzevičius.
Pasak jo, sovietinė tvarka bado akis ir vaikštant po miestą, pavyzdžiui, turistams nerekomenduojama fotografuoti valstybinių pastatų – KGB rūmų, prokuratūros.
Neapleidžia jausmas, kad Baltarusijos respublika – ta pati sovietinė Baltarusija, – sakė LŽS pirmininkas.
Vaikštinėdamas po Minską kartu su gidu jis praleido visą sekmadienį.
„Turėjau nuostabų gidą, kuris labai myli savo miestą. Kartu su juo aplankėme daug vietų, tarp jų – ir biblioteką, kurios 23-iajame aukšte įrengta kavinė. Iš jos atsiveria viso Minsko panorama. Buvome ir prie griuvėsiais virtusių „Gazprom“ rūmų. Minsko senamiestis – mažutis, ypač lyginant su Vilniaus senamiesčiu. Jis geriausiai primena, koks tragiškas Minsko likimas – per Antrąjį pasaulinį kartą miestas buvo sugriautas. O šiuolaikinė jo architektūra – beveidžiai pastatai, sustatyti bet kaip“, – įspūdžiais dalijosi D.Radzevičius.
Prie slogaus įspūdžio prisideda ir apniukęs oras. „Mane lydėjęs gidas juokavo: „Mes puikiai žinome, kad Minske tik 40 dienų per metus būna saulėtos. Visą likusį laiką mūsų dangus pilkas ir niūrus. Todėl daugelis baltarusių pasišildyti ir ieškodami ryškių spalvų važiuoja į Vilnių, į jūsų akropolius“.
Lietuviui gidas atskleidė ir tai, kad Vilniaus oro uostą baltarusiai vadina „Minskas 3“, nes iš jo daugelis kaimyninės šalies turistų skrenda į Europą, naudodamiesi pigių skrydžių bendrovių paslaugomis. Šių įmonių Baltarusijos oro uostuose kol kas nėra.
Savo gidą D.Radzevičius susirado padedamas kolegų, tačiau savo paslaugas vaikinas siūlo ir „TripAdvisor“. Šis portalas Baltarusijoje, anot pašnekovo, gana gerai išplėtotas.
„Tie, kas keliaus į Minską, gali juo pasinaudoti. Taip pat ir įvairiomis kelionių programėlėmis, padėsiančiomis nepasiklysti, rasti užsisakytą nakvynės vietą. Skirtingai nei kitose Rytų šalyse, pvz., Uzbekijoje, Baltarusijoje tokios programėlės puikiai veikia. Kaip ir Wi-Fi viešbučiuose“, – kalbėjo Minske keletą dienų praleidęs lietuvis.
Trijų žvaigždučių viešbutyje Minsko centre gyvenęs pašnekovas sakė, jog apgyvendinimo paslaugoms priekaištų neturi. Tačiau tie, kas tikisi, jog Baltarusijoje, kaip ir Ukrainoje, galės pasijusti turtuoliais, klysta.
„Viskas tikrai nėra pigu. Pavyzdžiui, restoranų tinklo, panašaus į mūsų „Čili“, „Fortas“, kavinėje burokėlių sriuba kainuoja 3–4 Eur. Yra dienos sriuba – ji truputį pigesnė. Bet nedaug. Iš esmės maisto kainos panašios kaip Vilniuje“, – pasakojo D.Radzevičius.
Šiuo metu Baltarusijos rublio ir euro santykis yra 1 Eur – 2 Baltarusijos rubliai.
Vieną iš viešnagės dienų LŽS pirmininkas bendravo su vietos žurnalistais, taip pat turėjo progą pabendrauti su Svetlana Aleksijevič – baltarusių rašytoja ir žurnaliste, kuri prieš porą metų pelnė Nobelio literatūros premiją už polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą.
Nepaisant ne itin sužavėjusio Minsko, D.Radzevičius į Baltarusiją dar ketina vykti. Tik šįkart rinksis jos teritorijoje esančias pilis. Ne viena jų turi tiesioginių sąsajų su Lietuvos istorija. Be to, pastaraisiais metais dalis jų buvo atnaujintos ir atvertos turistams.
Be vizų – ne tik į Minską
Šiuo metu be vizų nuo 1 iki 5 dienų užsieniečiai gali viešėti Minske, Gardine ir Belovežo girioje.
Baltarusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Dmitrijus Mironchikas teigė, jog įvertinus turistų susidomėjimą beviziu režimu ir kitas aplinkybes (pavyzdžiui, ekonomines), bus sprendžiama, ar verta užsieniečių viešnagę be vizų Baltarusijoje pratęsti iki savaitės ar 12 dienų. Toks laikotarpis esą yra optimalus turistams, norintiems ne tik aplankyti turistinius šalies objektus, bet ir atvykstantiems kurortinių procedūrų.
