Viduržemio ir Egėjo jūrų skalaujamose Turkijos pakrantėse yra daugybė kurortų. Vieni turistų jau atrasti, kiti, ypač tie, kurie išsidėstę Balikesiro provincijoje šalies Vakaruose, dar laukia savo šlovės valandos. Tuose neatrastuosiuose poilsiu mėgaujasi beveik išskirtinai vien tik turkai.
Štai Edremito rajono miesteliuose prie jūros nerasite angliškų užrašų, o ir viešbučių registratūrose susikalbėti bus keblu. Tačiau aptarnaujantis personalas ras būdų perlipti kalbos barjerą – išklausys jus internetinio „Google Translate“ vertėjo pagalba. Ir problemos kaip nebūta.
„Kažkada Markas Antonijus Kleopatrai padovanojo šias žemes, supylė pliažus iš Egipto smėlio. Sunku Egėjo jūrą laikyti jūra, kai sėdėdamas paplūdimyje priešais matai ne įprastą horizontą, o kitą krantą. Egėjo jūros pakrantės labai vingiuotos, nusėtos žvejų, nes ši jūra – žuvingesnė“, – šyptelėjo šių eilučių autorę, kaip ir kitus Turkijos medicininio turizmo asociacijos organizuojamos tarptautinės konferencijos dalyvius, po Balikesiro provinciją lydėjęs gidas Ufukas Paturas.
Edremito rajonas pasiekiamas tiek iš Stambulo, į kurį skrenda lėktuvai iš Lietuvos, tiek ir iš Izmiro. Kelionė Turkijos greitkeliu papildomai truks apie 2–3 valandas. Pats Edremitas taip pat turi oro vartus.
22 mėlynos vėliavos paplūdimiai
Balikesiro provincijos pakrantė tęsiasi 291 kilometrą. Net 22-iems provincijos paplūdimiams yra suteikta aukščiausią įvertinimą garantuojanti mėlyna vėliava. Apsilankę Edremito rajono Güre miestelio pliaže, jame išvydome besideginančius tik turkus – atskirai moteris ir vyrus. Tarp laivelių nardė antys, minimos netgi šio krašto legendose.
Paklaustas, kodėl turkai savoms atostogoms renkasi Balikesiro provinciją, Antalijoje gyvenantis U.Paturas pateikė keletą šio regiono išskirtinumų.
„Čia ne taip karšta kaip Antalijoje. Klimatas daug palankesnis garbaus amžiaus žmonėms. Kai karšta, jiems tikrai jau ne poilsis būna galvoje. Ne vieną kurortinį miestelį prie Egėjo jūros turintis Edremito rajonas – arčiau mūsų megapolių: Stambulo, Ankaros, Izmiro, tad vietiniams paprasčiau atvykti. Automobiliu – vos kelios valandos kelio. Iš šiaip turkai mėgsta atostogauti „arčiau gamtos“. Jūra, aišku, taip pat gamtos dalis, bet čia ta gamta įvairesnė. Be to, ramu“, – paaiškino gidas.
Sezono pikas Turkijos vakaruose tęsiasi nuo birželio iki rugsėjo mėnesio, o štai Antalijoje jis trunka kur kas ilgiau – apie 7 mėnesius. Apsilankius Goneno mieste nuostabą sukėlė tai, kad rugsėjo pabaigoje viešbutyje jau buvo įjungtas centrinis šildymas. Nors lauke kepino saulė, o termometrai rodė 25 laipsnius šilumos, vietiniams turkams, vakarais, matyt, jau buvo per šalta. Užtat kambariuose tvyrojo saunos atmosfera. Bepigu, kai šildymas – geoterminis.
„Retai temperatūra čia nukrenta iki -5 šalčio. Edremito rajone -5 – tai kaip Rusijoje -40. Vaikai neina į mokyklą ir panašiai“, – informavo gidas.
Tikrasis auksas – alyvuogės
„Kas tokio yra Balikesire, ko nėra niekur kitur Turkijoje? Kokybiškos alyvuogės. Čia jos minkštesnės, nes klimatas kitoks. Būtent iš šio regiono ir kilo alyvuogės“, – įdomų faktą pateikė Ufukas ir pasiūlė apsilankyti viename alyvuoges apdorojančiame fabrikėlyje.
Apsilankymo metu jo savininkė įspėjo, niekuomet nenaudoti maisto gamybai iš Turkijos importuoto alyvuogių aliejaus, ant kurio etiketės – užrašas „riviera“.
Turkiškos alyvuogės – tikrasis Balikesiro provincijos auksas ir pačios geriausios lauktuvės. Jomis ir iš jų išspaustu aliejumi gardinami kone visi vietos virtuvės patiekalai. Pastarieji – itin tinkami sveiką mitybą propaguojantiems turistams: gausu daržovių bei žuvies patiekalų. Kartą pietums viename viešbutyje buvo pateikta net ir „mūsiškė“ baltoji mišrainė. Ne tokia ji ir mūsiškė, pasirodo.
Lankantis regione rugsėjo pabaigoje, pakelės prekybos kioskeliai buvo nukrauti moliūgais ir melionais. Pastarieji – itin pigūs (už tris nesumokėsite nė dviejų eurų) ir labai gardūs. Susidomėjus kioskelio palubėse kabančiomis vynuogėmis, pardavėjas nuskynęs kekę įteikė kelionei.
O nukeliavus į tolimesnį rajoną, viena kaimo bendruomenė pietus, gamintus tradiciniais kaimiškais rūbais pasipuošusių namų šeimininkių, mums suruošė tiesiog gatvėje. Neįprastoje „lėkštėje“ tilpo iš atskirų kibirėlių pilama sriuba, drebiama košė, mėsos troškinys ir desertas. Vietinių dosnumas verčia išspausti ne vieną šypseną. Bet grįžkime prie alyvuogių.
„Matėt alyvuogių medį, matėt visą rajoną“, – išrėžė gidas Ufukas, net nesupratęs klausimo, ar turkai jaučia konkurenciją su graikais dėl alyvuogių kokybės – Turkijoje jos yra geriausios ir taškas.
Kalbos apie alyvuoges tęsėsi lankant ir Gömeçio miestelį, kuriame – vos 14 tūkst. gyventojų, tačiau alyvmedžių jame, pasak miestelio mero Iremo Himamo, net 1,5 milijono.
„Alyvuogėmis besiverčiančių ūkininkų turime apie 1000, visoje Balikesiro provincijoje jų – gal 30 tūkst. Aš – vienas iš jų“, – prisipažino Vokietijoje kurį laiką gyvenęs I.Himamas.
Su juo susitikome vienoje šeimos vyninėje, veikiančioje 600 metrų aukštyje kalnuose. 15 metų vystomas alkoholinio gėrimo verslas musulmoniškame krašte atrodo gana neįprastai.
Didesnė deguonies dozė
Balikesiro provincija, kaip tikina vietiniai, – tai vieta, kur gaivus kalnų oras susimaišo su gydančiu jūriniu klimatu. Nepatikėsite, bet vien jau buvimas šiame regione gydo. Pakrantės kurortai apsupti Kazdagi nacionalinio parko, kuriame – žymusis Idos kalnas. Šiame regione deguonies tankumas – vienas didžiausių pasaulyje. Nusileidžiama tik Šveicarijos Alpių orui. Tad tai puiki vieta sergantiems astma, kitomis kvėpavimo takų ligomis.
Altinoluko miestas – tai deguonies rojus. Jame galima praleisti naktį, įsikūrus pušynais apsuptame mediniame namelyje. Regione organizuojamos medžioklės – fiksuojama didelė šernų populiacija.
Kalnuose nutiesti turistiniai takai žygeiviams. Organizuojami visureigių safariai, kurių metu pakylama į 1,4 km aukštį. Į save traukiant čiobrelių aromatą, parko reindžeris papasakoja apie 36 ruduosius lokius, kurie kartais nusileidžia į kaimus vogti iš vietinių gyventojų vaisių.
„Pykdami kaimiečiai juos nuodija. Už tai gresia 35 tūkst. lirų (apie 5 500 eurų – aut. past.) bauda. Neturi pinigų – sėsi metams į kalėjimą“, – laužyta anglų kalba papasakojo reindžeris, patikinęs, kad iš viso nacionaliniame parke – per 400 gyvūnų rūšių.
Išalkę galite užsukti į po atviru dangumi prieškalnėje veikiantį „Doyran subaşı“ restoraną. Pietausite šalia nedidelio uolomis krentančio krioklio.
Lyg Birštonas, tik prie jūros
Balikesiro provincija garsėja ir gydančiu vandeniu. Kurortai čia – lyg savotiškas turkiškas Birštonas ar Druskininkai, tik prie jūros. Regione priskaičiuojama 30 patvirtintų karštųjų versmių. Kai kurie terminio vandens šaltiniai yra pakrantėje, kai kurie miškingose teritorijose, treti – kalnuose. Tad siūloma turizmo įvairovė. Vienas vanduo tinkamas gėrimui, kitas – tik gydomosioms procedūroms.
Edremito viešbučių voniose galite patys sau surengti sveikatinimo procedūrą: iš specialiai įrengtų čiaupų bėga gydomasis terminis vanduo. Antalijoje terminių versmių, pasak gido Ufuko, nėra.
Į Turkiją per metus atvyksta daugiau kaip 42 milijonai turistų.
„Nėra rajono, kur nebūtų išgaunamas terminis vanduo. Jaučiamas didžiulis potencialas. Balikesiras gali tapti ateities terminio turizmo centru“, – pripažino šio miesto meras Yucelas Yilmazas.
Pasak Emino Cakmako, Turkijos medicininio turizmo asociacijos vadovo, į Turkiją per metus atvyksta daugiau kaip 42 milijonai turistų. Dar 890 tūkst. užsienio svečių atvyksta čia dėl gydymo. Turkiją žmonės renkasi ir dėl rimtų medicininių procedūrų, operacijų ir dėl čia esančių natūralių gydomųjų šaltinių – mineralinių ar terminių srovių.
„Jau 2–3 tūkst. metų mes turime natūralius terminių vandenų resursus. Balikesiras gali pritraukti pacientus, kuriems reikalingas sanatorinis gydymas terminiu vandeniu. Čia yra ta vieta, kur žmonės gali atvykti savaitei ar dviem pagerinti savo sveikatos po sunkių medicininių procedūrų. Gamtos, oro, jūros ir terminių vandenų derinys yra unikalus. Pagal terminių versmių kiekį Turkija pirmauja Europoje, pasaulyje yra antroje vietoje“, – pabrėžė E.Cakmakas.
Pasak jo, vietiniai turkai šį regioną jau yra atradę seniai. Užsieniečiams šį kraštą dar reikia atrasti.
„Bet jau turime turistų iš Vokietijos, kitų šalių. Pabuvę kartą, jie grįžta. Ir gyvena po mėnesį ar du“, – teigė Turkijos medicininio turizmo asociacijos vadovas.
Tobuliausia vieta sutikti saulėlydį
Bene turistiškiausias Balikesiro miestas – uostamiestis Aivalikas, turintis net 25 salas. Persikėlus į vieną iš jų, būtina restoranėlyje prie vandens paskanauti šviežiai pagautos dorados.
Vėliau gatvėje ledų pardavėjas jums surengs mažą spektaklį. Jei lankysitės Aivalike, pasivaikščiokite jaukiomis miesto gatvelėmis, kupinomis Osmanų imperijos metu išdygusių graikiškų akmeninių namukų, užsukite į seną graikų ortodoksų bažnyčią, šiandien paverstą muziejumi, aplankykite kokio menininko dirbtuves. Nenustebkite sutikę daugybę laukinių kačių ir šunų – čia jie maitinami ir prižiūrimi visos bendruomenės.
Graikija iš Aivaliko pasiekiama laivu, o graikiškoji Lesbo sala net matoma plika akimi.
„Atostogauja čia turkai, turistai iš Balkanų šalių, Vokietijos“, – teigė septynis mėlyna vėliava apdovanotus paplūdimius turinčio Aivaliko meras Mesutas Erginas.
Pavažiavę apie 8 km nuo miesto centro pakliūsite į „Velnio puotą“. Taip vadinama kalvos viršūnė, nuo kurios atsiveria įspūdinga didžiausio Turkijos nacionalinio parko panorama.
Legenda byloja, kad išvytas iš rojaus, velnias vieną pėdsaką paliko „Velnio puotoje“, kitą – Lesbo saloje. Pasakojama ir apie merginą, vardu Penelopė, kuri, pasislėpusi nuo žmonių, gyveno ant tos kalvos. Kai Aivaliką ėmė kamuoti badas, Penelopė buvo apkaltinta jo sukėlimu. Vietiniai gyventojai nusprendė nepažįstamąją užmušti, tačiau Penelopė jiems paruošė didžiules vaišes. Išalkę žmonės pamiršo linčo teismą ir puolė valgyti. Tuo metu velniu pravardžiuojama būtybė pabėgo.
Kalvos viršūnėje – ne tik aptvertas velnio pėdsakas, norų medis, kavinukės, bet ir tobula vieta pasimatymui. Čia galima pasidaryti nuostabiausią saulėlydžio nuotrauką ir iš naujo įsimylėti.
Atrasta 5 tūkst. antikinių miestų
Egėjo jūros pakrantė garsi ir antikinėmis legendomis. Teigiama, kad čia gimė pats Dzeusas. Kaip tikina vietiniai, Kazdagi kalnuose įvyko pirmasis istorijoje gražuolių konkursas, virtęs dešimtmetį trukusiu žymiuoju Trojos karu. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Troja – 3 tūkst. m. prieš mūsų erą egzistavęs senovės miestas dabartinės Turkijos šiaurės vakaruose. Šalia legendinės Trojos vyko Trojos karas, aprašytas Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“. Su Trojos karu susiję daug senovės graikų legendų. Pati žymiausia, be abejonės, yra Trojos arklio legenda.
Pasak gido Ufuko, Turkijoje priskaičiuojama apie 5 tūkst. antikinių miestų. Dar tiek pat jų – vis dar neatkastų, po žeme. Štai Balikesiro provincijoje esantį antikinį miestą Antadrosą atrado 2001 m. 2007 m. pradėti kasinėjimai – atkasta romėnų vila. Įsiminė pasakojimas apie vieną iš antikinių miestų, garsėjusių užrašu: „Šiame mieste uždrausta mirti.“
Netoli nuo Edremito – ir Bursa, buvusi Osmanų imperijos sostinė.
Į kambarius tiekia daugiau deguonies
Pasiteiravus, ar vietiniams brangu atostogauti prie Egėjo jūros, gidas U.Paturas patikino, kad kainos čia – vidutinės, jos nebaugina poilsiautojų. Štai ant jūros kranto pastatyme viename geriausių Edremito viešbučių – 5 žvaigždutes turinčiame „Venus“, liukso apartamentai parai su pusryčiais rugsėjo pabaigoje atsiėjo 850 lirų (135 eurus).
„Jei lygintume liepos ir balandžio ar rudens mėnesius Turkijoje, kainos gali skirtis net 40–50 proc. Balikesiro regiono kurortai – kaip sanatorijos, esančios prie jūros. Druskininkuose poilsiautojai gauna papildomų procedūrų, pvz., į kainą įskaičiuotas masažas. Čia suteikiamas tik apsilankymas terminiame baseine. Plius poilsis prie jūros. Tad jei sudėsime viską, neaišku, kur būtų pigiau“, – teigė Liana Sokolova–Andruškevič, Turkijos medicininio turizmo asociacijos atstovė Lietuvoje.
2015 m. „Venus“ viešbučio SPA buvo pripažintas geriausiu visoje šalyje. Jame įrengtas terminio vandens, kurio sudėtyje gausu sieros, druskos, radono, bikarbonato, fungicidų, natrio, kalio, kalcio, amonio, fluorido, chloro, sulfatų, salicilo bei boro rūgšties, baseinas.
„Yra labai daug ligų, kuriomis sergant, terminiai vandenys palengvina simptomus ir gydo – tai raumenų ir sąnarių skausmai, reumatas, odos ligos ir t.t. Mūsų viešbutis suprojektuotas taip, kad širdies ar plaučių ligomis sergantys žmonės taip pat galėtų mėgautis terminiu baseinu, – į terapijos kambarius tiekiame papildomą deguonį. Tad kol pacientai mirksta karštose mineralinių vandenų baseinuose, mineralų išskiriamos dujos neigiamai neveikia jų širdies ar plaučių. Maždaug 60 proc. mūsų viešbučio svečių yra vietiniai, kurie atvyksta iš šalia esančių didžiųjų miestų. Likę 40 proc. – britai, vokiečiai, olandai“, – teigė „Venus“ savininkas Ali Demirbagas.
Žmonių senėjimo tendencijos ima sąlygoti naują turizmo kryptį – pensinio amžiaus asmenų poilsį. Tad ir Turkijos turizmo atstovų žvilgsnis vis labiau krypsta į atostogas planuojančius Jungtinės Karalystės, Vokietijos bei Skandinavijos pensininkus.
Atvyksta susilaukti vaikų ar transplantuoti plaukus
Lietuviai vis labiau Turkiją atranda ir dėl įvairiausių medicininių procedūrų. Pasak Emino Cakmako, nevaisingumo gydymas Turkijoje – labai toli pažengęs.
„Turkija turi didelę patirtį dirbtinio apvaisinimo sferoje. Šioje šalyje įteisintos donorinės kiaušialąstės, donorinio embriono implantacijos. Net ir neištekėjusios moterys gali gauti dirbtinio apvaisinimo paslaugą. Šiaurės Kipre netgi galima pasirinkti būsimo naujagimio lytį, išimti DNR su genetinėmis ligomis.
Į Turkiją moterys važiuoja su įvairiomis komplikacijomis. Štai viena užsienietė po procedūrų Turkijoje pastojo ir sėkmingai pagimdė būdama net 54-erių metų. Paslaugos nėra pigios, nes daroma daug papildomų tyrimų. Nebus taip, kad atvažiavote, sumokėjote 2 tūkst. eurų ir viskas“, – teigė L.Sokolova-Andruškevič.
Turkija garsi ir savo plastinių operacijų specialistais. Praplikę vyrai į šią šalį vyksta dėl plaukų transplantacijos, moterys – pagražinti po įvairių nelaimių sužalotus kūnus, paslėpti randus.
15min žurnalistės kelionę į Turkijos Balikesiro provinciją surengė Turkijos medicininio turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
