– Kokios Turkijos vietos, jūsų nuomone, įdomiausios keliautojui?
– Įspūdingiausia, be abejo, Kapadokija, nes ji unikali. Keliavau po visą pasaulį, tad galiu paliudyti – šios kelionės niekuomet nepamiršite.
Antrojoje vietoje – Mardinas, gyvenamas nuo priešistorinių laikų, trečiasis – sultonų miestas Amasija.
Dabar patogu keliauti po visą Turkiją – turime 55 oro uostus, per kuriuos galima lengvai pasiekti net atokiausias vietas. Visoje Turkijoje yra ką pažiūrėti, pavyzdžiui, Nemruto statulas. Stambule irgi yra ne tik Topkapis.
Aš stengiuosi pasiūlyti savo namus keliautojams. Kartą net priėmiau 50 studentų.
Man nepatinka turistai, kurie į Stambulą atplaukia kruiziniais laivais ir nepamato nieko. Kad suprastumėte kultūrą, nevažinėkite autobusais su grupe, o bendraukite su vietiniais žmonėmis. Jie labai draugiški ir svetingi. Beje, couchsurfing sistema tam labai padeda. Ir aš stengiuosi pasiūlyti savo namus keliautojams. Kartą net priėmiau 50 studentų.
– Kuo patraukli Turkija?
– Turkų kultūra sena. Ją pažinti galima tik keliaujant vienam neturistinėmis vietomis. Jei apsistosite viešbutyje Antalijoje, galbūt sutiksite malonių žmonių, tačiau jei nukeliausite į kaimą, pamatysite realybę.
– Betgi keliauti vienam nedrąsu! Pavojinga!
– Nemanau. Neseniai buvau Čilėje, Atakamos dykumoje. Keliaudamas vienas patiriu daugiau nuotykių ir parsivežu daugiau prisiminimų. Žinoma, galima susidurti su keblumais, tačiau gyvenimas dėl to įdomesnis. Vienas keliavau į Afganistaną, Libiją, Armėniją, kai ji ruošėsi karui, ir nieko blogo nenutiko. Jei su žmonėmis elgiesi gerai, jei su jais kalbiesi, jie irgi taip pat elgiasi su tavimi.
– Kaip susikalbėti, jei nemoki kalbos?
– Sovietmečiu keliavau į Irkutską. Ten niekas nemokėjo angliškai, be to, žmonės bijojo net pasižiūrėti į užsienietį. Buvo sunku, nes negalėjau surasti viešbučio, bet tik šitaip išmokau susidoroti su visomis problemomis.
– Kaip išsisukate iš keblių situacijų?
– Labai svarbu patirtis. Jos įgysi tik keliaudamas. Dabar keliauti daug lengviau, nei tuomet, kai aš pradėjau. Pavyzdžiui, yra internetas, kur gali rasti daug informacijos.
Svarbiausia – norėti keliauti. Antra svarbi sąlyga – sveikata, po to, laikas ir pinigai.
– Pinigai tik ketvirtojoje vietoje?
– Taip. Žmonės lošdami per naktį išleidžia 2000 eurų, aš tiek – tolimiausioms kelionėms. Vilniuje apsistojau „Airbnb“ bute miesto centre, už naktį moku 8 eurus. Niekada neinu į brangius restoranus, perku maistą parduotuvėse, valgau bananus, vakar prasimaitinau už 4 eurus. Iš anksto suplanavus kelionę ir lėktuvo bilietus galima nusipirkti pigiai.
– Kodėl žmonės turėtų prisiimti tokius didelius iššūkius – keliauti vieni, taupyti, skurdžiai misti?
– Kai Edmundo Hilario, kuris pirmasis užkopė į Everestą, paklausė, kodėl taip rizikavo, jis atsakė: „Todėl, kad jis yra“. Panašiai atšovė ir Kristupas Kolumbas, kai jo klausė, kodėl antrą ir trečią kartą plaukė į Ameriką: „Todėl, kad ji ten“. Toks ir mano atsakymas, kai žmonės klausia, kodėl važiuoju į Angolą, Čadą, Burundį, Paragvajų, – ten juk nėra ką žiūrėti! Bet aš turiu pamatyti, nes visur yra kažkas įdomaus, kokia nors paslaptis, paslėptas lobis.
Žmonės iš prigimties smalsūs naujiems dalykams, nori pamatyti kitokį pasaulį, kas ten vyksta.
– Kas yra ypatingo Turkijoje, ko niekur kitur nepamatysi?
– Tai – vartai tarp Europos ir Azijos. Ne tik dėl Bosforo. Niekur pasaulyje nerasi tokios skirtingos kultūros – kiekvienas kaimas unikalus. Čia viena įdomiausių vietų pasaulyje pagal biologinę įvairovę, viena seniausių civilizacijų pasaulyje Giobekli Tepė – prasidėjusi prieš 12 000 metų. Deja, didžiuliai viešbučių kompleksai žudo gamtą. Vis dėlto, net būdamas Antalijoje gali patirti įdomių dalykų, pavyzdžiui, tą pačią dieną išmaudyti jūroje ir paslidinėti kalnuose.
Kalbuosi su žmonėmis. Tai daug įdomiau nei nueiti į muziejų ir iš jo išeiti.
– Daug kas sako, kad Turkijoje pavojinga.
– Turistui visur pavojinga, nes jis neišmano kultūros, nežino, kur eiti. Dideliuose miestuose visuomet esi auka, nes atsiras, kas norės tave apvogti, jei eini į barą, į taurę gali pripilti narkotikų, todėl turi saugotis. Bet taip gali nutikti visur. Beje, Londonas ar Paryžius daug pavojingesni nei Stambulas.
– Ką veikiate svečiose šalyse, jei nelankote muziejų, paminklų?
– Mačiau tūkstančius bažnyčių, mečečių – visos vienodos, ir bet kada į jas galiu pasižiūrėti internete. Vaikštau po šalutines gatves, valgau, kur turistai nevalgo, sustoju, jei pamatau ką ypatingo, pavyzdžiui, gatvėje žaidžiančią mergaitę, ar išgirstu muziką. Kalbuosi su žmonėmis. Tai daug įdomiau nei nueiti į muziejų ir iš jo išeiti.
– Jei nebūtumėte keliavęs, koks žmogus būtumėte?
– Nebūčiau gyvenęs.
