1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Papilys–Pandėlys (22,6 km)

23 diena

Rugsėjo 7 d.

Papilys–Pandėlys (22,6 km)

Ateiname į Pandėlį. Nakvosime parapijos namuose. Klebono nėra, bet Nerijus nuvažiavo anksčiau ir paėmė namų raktus. Įeiname į vidų. Kairėje šarvojimo salė – šįkart tikra, ne tokia, kaip mažų kaimelių bendruomenių namai, atliekantys visas reikalingas funkcijas. Dešinėje kažkas panašaus į valgomąjį. Šalia virtuvė.

Mums į antrą aukštą – ten miegamieji. Išsirenkame kambarius. Privačius! Su lovomis!!! Nesvarbu, kad vienos lovos priekinės kojos nulūžę ir turiu pasidėti storesnę pagalvę, kad miegodama nenuslysčiau į lovūgalį. Lova yra lova. Nėra ko skūstis. Koridoriaus gale įrengti dušai. Gyvendami namuose nekreipėme į juos dėmesio, bet kelyje ta maža būdelė su kranu ir žarna prilygsta stebuklui. O jei dar šilto vandens yra!

Išsimaudau, griūnu į lovą ir mintyse paskelbiu, jog niekur neisiu. Skambina Giedrius. Nekeliu. Gal pagalvos, kad miegu ir paliks mane ramybėje..? Po penkių minučių telefonas suskamba antrą kartą. Šįkart atsiliepiu: – Klausau. – Ateik rašyti rezultatus, bus greičiau. (Uždengiu mikrofoną ir išleidžiu garsą grrrrr) – Ateinu.

Nusileidžiu laiptais žemyn. Išeinu pro duris. Apeinu aplink pastatą. Žiūriu: stovi palapinė, keli suaugusieji ir būrelis vaikų. Mergaitės skaičiuoja surūšiuotas šiukšles, berniukai susėdę ant šaligatvio aptarinėja kažkokį žaidimą – palaiko iš šalies. Su tokiu palaikymu greitai baigiame darbą, užrašau paskutinį skaičiuką ir kiemo pakraščiais vėl sliūkinu į savo kambarį.

Pasukusi už kampo dar spėju išgirsti, kad bibliotekininkė Roma, suorganizavusi vaikų atvykimą į mūsų žygį, kviečia visus pasivaišinti naminiais kibinais. Man šiuo metu kibinai nerūpi. Įsmunku į kambarį, susisuku į antklodę, net galvą užsikloju ir užmiegu. Prabundu. Iškišu galvą. Tiesiai man prieš nosį tupi Giedrius. Apsidairau – įsitikinu, ar nesapnuoju...

Girdžiu žodžius: pramiegojai susitikimą su klebonu. Pramiegojau, tai pramiegojau, koks man dabar skirtumas. – Klebonas sakė, kad vienos moters mama pasimirė ir ją reikės atvežti į šarvojimo salę. Jis klausia: ar mes neprieštaraujam. – Prašau... leisk man miegoti, darykit ką norit. Giedrius supranta, kad esu pavargusi. Daugiau šį vakarą mano kambaryje niekas nesirodo.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ nuotraukų galerija, Papilys – Pandėlys

+44

Apie 19 val. išgirstu choru kartojamus žodžius. Iš pradžių nesusigaudau, kas dedasi, bet geriau įsiklausiusi imu suprasti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje..." Pasirodo, jog gretimoje salėje vyksta parapijiečių susitikimas. Tik dabar pastebiu, kad ant mano kambario stalo stovi Marijos skulptūrėlė. Prisimenu gretimoje patalpoje kabantį kryžių ir paveikslą su užrašu: „Jėzau, pasitikiu tavimi".

Spėju pasvarstyti, kokiose netikėtose vietose apsistosime bei ką dar sutiksime šio žygio metu, ir vėl užmiegu. Iki ryto ramu. Dėkojame Pandėlio parapijai už suteiktą nakvynę, o skopiškiečiams už pagalbą rūšiuojant ir bendrą vakarienę! Klebonas labai nustebo pamatęs tokį būrį žmonių, kai žadėjome būti šešiese.