1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Stumbrai–Kivyliai (22 km)

10 diena

Rugpjūčio 25 d.

Stumbrai–Kivyliai (22 km)

Jau dešimt dienų gyvename keturiese, vis prisijungia naujų žmonių, bet pabūna dieną ar kelias ir išvyksta, o mes liekame. Norime to ar ne, tampame komanda. Keliaudami kartu, veikti po vieną negalime, antraip mums nepavyks pasiekti kelionės tikslo. Eidami per audrą turime būti tikri, kad galime vienas kitu tikėti.

Pasitikėjimas neatsiranda iš karto, tačiau kelionė – puiki vieta pamatyti, kaip atrodo žmogus, neturintis kur pasislėpti. Kuo greičiau tampame nuogi vieni prieš kitus, tuo mažiau nesutarimų kelyje kyla. Apnuoginę savo mintis leidžiame kitiems suprasti procesus, kurie patiems atrodo aiškūs savaime.

Komandoje būtina kalbėti, nors iš šalies gali pasirodyti, jog kartais bendraujame nenaudodami žodžių: atnešame tuo metu reikalingus daiktus, kartu pakylame atlikti tą patį darbą... Mes tiesiog imame jausti vieni kitus. Pamažu daromės artimi. Kaip šeima.

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: 10 diena, Stumbrai – Kivyliai

+43

Su kai kuriais žygeiviais stiprus ryšys atsiranda iš karto, kitus prisijaukinti užtrunka. Bėgant laikui atvirumo nepavyksta išvengti, visos mintys ir emocijos ima matytis vos užsukę. Gražu, kai ateina akimirka, kuomet neberūpi, koks pasirodysi žmogui, kuris šalia. Tada galima paprasčiausiai būti, o tai yra didžiulė galia, leidžianti pamatyti, kiek daug turi savyje.

Šįryt Giedrius pareiškė, kad nenori būti ,,šefas“, kuris užsilipęs ant pakylos duoda nurodymus, ką kas turi daryti, arba pats atlieka visus darbus ir nebeturi laiko pasirūpinti savimi, pailsėti. Ne taip vyksta žygis.

Komanda kartu priima sprendimus ir rūpinasi, jog kelionė būtų sėkminga. Gali būti sunku tai daryti žmogui, bijančiam suklysti, nedrįstančiam prisiimti atsakomybės už veiksmus, kurie jau padaryti. Visgi klaidos yra neišvengiamos kuriant istoriją, kuri dar niekada nebuvo užrašyta. Einame kartu, todėl dalinamės ir sėkme, ir nesėkme. Vieno komandos nario žingsnis patraukia kitus į priekį, o vienas stabtelėjęs sustabdo visą komandą. Turime eiti drauge. Koja kojon.

Dėkojame už priėmimą Stumbrų žirgyne. Apsupti pievų ir miškų keletą valandų gyvenome taip, tarsi niekur nebereikėtų skubėti.