Tačiau, pasirodo, kad sakydama „viską žinau, viską jau mačiau“, stipriai klydau. Iš tiesų Kadagių slėnis – net ir lankomas ne pirmą (ir ne trečią) kartą gali maloniai nustebinti. Tereikia į jį atvažiuoti ne automobiliu, o, pavyzdžiui, atplaukti laivu.
Tokią galimybę nesunku surasti – nuo gegužės 13-osios į Kadagių slėnį iš Kauno marių prieplaukos kiekvieną šeštadienį kursuos laivas „Nemunas“. Visa kelionė trunka 4 val. 30 min: 1 val. 30 min keliaujama į priekį, 1 val. 30 val. praleidžiama Kadagių slėnyje ir tiek pat laiko užtrunka grįžimas atgal.
Kartu su grupe plaukia Kauno marių regioninio parko gidas, kuris – kaip tikras plaukiamos teritorijos šeimininkas – pateikia išsamų pasakojimą apie matomas vietas. Reikėtų pridurti, kad ne mažiau už gidą apie praplaukiamas vietas žino ir laivo „Nemunas“ kapitonas Rimantas Mažukna, vis paraginantis pasidairyti ir mestelintis vis naują istorinį faktą.
O pasakoti galima net ne keturias valandas, juk šios kelionės metu praplaukiamos visos Kauno marios, kurios yra didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje.
Istorijos pamoka apie po vandeniu palaidotus kaimus
Šios kelionės metu ne kartą girdėjome, jog dabar plaukiame virš vieno ar kito kaimo. Sausi faktai, kuriuos perskaitytumėte knygose, greičiausiai nesukeltų didelių emocijų. Tačiau esant ant vandens ir klausantis dėl Kauno hidroelektrinės statybų po vandeniu palaidotų keliasdešimties kaimų istorijų, kyla dviprasmiški jausmai.
„Pas mus Kauno marių regioninio parko direkcijos Lankytojų centre rodomas filmukas, kuriame Kauno hidroelektrinės atidarymo proga kalbą rėžia Sniečkus (Antanas Sniečkus – Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos komunistų partijos vadovas, – aut. past.). Jis aiškina, kad iki hidroelektrinės statybų lietuviai gyveno su žibalinėmis lempomis, o kartu su elektrine į šalį atėjo šviesa. Visa tai pateikta su tam laikui būdingu patosu, šviesos atėjimą vaizduoja atvažiuojantis traukinys...“, – pasakojo pirmojo reiso į Kadagių slėnį keleivius lydėjusi Kauno marių regioninio parko direkcijos vadovė Nijolė Eidukaitienė.
Iš tiesų tuo metu naujoji hidroelektrinė gamino 20 proc. visos šaliai reikalingos elektros. Vis dėlto moralinė jos atsiradimo kaina buvo kur kas didesnė ir, ko gero, neatperkama. Juk dėl „Kauno marių“ projekto iš savo nuolatinių vietų išsikelti turėjo daugybė žmonių. Ir ne tik išsikelti – po vandeniu liko ne tik jų namai, laukai, sodai, bet ir kapinės, net tokie bendruomeniniai objektai kaip bažnyčios.
Tiesa, išsaugoti kai ką pavyko. N.Eidukaitienė pasakojo, jog tuometinis Rumšiškių parapijos klebonas buvęs itin sumanus ir valdžios palankumą mokantis pelnyti žmogus. Jo pastangų dėka pavyko perkelti dalį Rumšiškių bažnyčios rąstų į naująją vietą. Negana to, ant bažnyčios kolonų atsirado pagoniškų ženklų – žalčiai. „Tai vis sumanaus žemaičio klebono išmonė“, – sakė gidė.
Jei ką domina pliki faktai, tai po vandeniu 1959 m. užtvenkus Nemuną ir galutinai suformavus Kauno marias buvo užlietos 45 gyvenvietės – kaimai, pavienės sodybos ir jau minėtas Rumšiškių miestelis. Apie lietuviškąją Atlantidą išsamiai pasakojama 2014 m. išleistoje rašytojo Stanislovo Abromavičiaus 312 puslapių knygoje „Sugrįžimas į nuskendusį slėnį“. Knygoje pateikiama ir daug istorinių nuotraukų.
Krantuose – daugybė gamtos stebuklų
Kai jau atrodo, jog svarbiausi faktai apie Kauno marių atsiradimą išpasakoti, gidė pasiūlo pasidairyti į krantus, kurie nuo vandens lyg ant delno atveria svarbiausius Kauno marių regioninio parko lobius – gamtos objektus ir lankytinas vietas.
„Turime ir kultūros bei istorijos objektų – Pažaislio vienuolyno ansamblį bei Rumšiškėse esantį Lietuvos liaudies buities muziejų, kuriame iš karto gali apsilankyti visuose Lietuvos regionuose. Tačiau kur kas daugiau gamtos objektų. Nemažą dalį dabar ir matote – nuo vandens net mums, parko direkcijos darbuotojams, jie atrodo visai kitaip“, – neslėpė N.Eidukaitienė.
Iš tiesų iš laivo visai kitaip atrodo daugeliui vietinių puikiai žinomos maudynių vietos – Pažaislio pusiasalis, Jakštonys, Grabuciškės, Girionys. Taip pat poilsiaviečių vietos – Laumėnai, Drakono, Samylų, Gastilionių. Jose parko lankytojai gali iškylauti – yra įrengtos laužavietės. Svarbu žinoti, kad palapines statytis galima tik vienoje vietoje – Duobakalnio poilsiavietėje. Visur kitur tai darydami pažeisite saugomų teritorijų tvarką ir galite būti nubausti.
Informacijos pateikiama tiek, kad, kaip juokavo viena iš keleivių, po kelionės bus galima patiems vesti ekskursijas arba dalyvauti protmūšiuose ir skinti laimėjimus.
Kita vertus, niekas netrukdo faktų klausytis puse ausies – sėdint lauke laivo priekyje ar gale ir mėgaujantis taip išsiilgta saule bei šiluma. Arba tiesiog „išsijungti“ užsidėjus ausines. Ši kelionė – malonumas, o ne prievarta.
Vis dėlto rekomenduojame bent akies krašteliu žvilgtelėti į praplaukiamas vietas, pavyzdžiui, aukščiausią vietą regioniniame parke – Dovainonių atodangą, kitaip dar žinomą kaip Mergakalnis.
Padavimas byloja, kad kadaise nuo šio kalno mėtydavo nepaklusnias ir dorą pamynusias jaunas merginas... Padavimai padavimais, bet aplankyti šią vietą verta ir praplaukiant, ir sausumoje. Nuo vandens galima apžiūrėti paskutinio apledėjimo suklostytas nuogulas, papėdėje matyti smiltainių klodai, o viršuje – tarytum nosys – kyšo moreniniai stulpai (išlikę vertikalūs molio dariniai iš tiesų primenantys skulptūriškas nosis). Viena tokia matyti ir prie Kadagių slėnio, kur švartuojasi atplaukęs laivas „Nemunas“.
Kaip atrodo vyriški ir moteriški kadagiai?
Nors per 1,5 val. kelionę pirmyn išgirsite daugybę įdomių faktų ir istorijų apie Kauno marių regioninio parko teritorijos objektus ir vietoves, svarbiausias šios kelionės objektas neabejotinai bus Kadagių slėnis. Parko direkcijos darbuotojus iki šiol stebina fenomenali šios vietos trauka, kurią sukėlė pernai metais gautas gražiausio pažintinio tako Lietuvoje titulas.
„Tikriausiai žinote, kad kadagiai auga tik ten, kur oras švarus. Miestuose jų retai kur pamatysi. O čia jie pradėjo augti natūraliai. Tiesa, buvo metas, kai miškininkai buvo padarę jiems žalos – prisodinę čia alyvų, kurios pradėjo naikinti kadagyną. Galiausiai nuspręsta jas išnaikinti, išsaugant kadagius“, – pasakojo N.Eidukaitienė, lyg tarp kitko užduodama klausimą: „Ar žinote, kad kadagiai būna vyriški ir moteriški?“.
Ir čia pat paaiškindama, kaip juos atskirti: vyriškų augalų viršūnė (laja) yra siauresnė, moteriškų – labiau išsišakojusi.
Daugiametis visžalis augalas gali augti kelis šimtus metų, o kartais – ir daugiau nei tūkstantį.
Žmonės jau seniai atrado gydomąjį kadagio poveikį – vaistiniu augalu jį laikė ir naudojo jau senovės graikai, romėnai ir egiptiečiai.
„Per parą 1 ha kadagyno išgarina apie 30 kg fitoncidų, kurie gerai valo orą nuo įvairiausių teršalų, pasižymi dezinfekuojamuoju poveikiu, užmuša daugelį mikrobų. Dėl to į kadagyną rekomenduojama važiuoti kvėpavimo ligomis sergantiems žmonėms“, – pasakojo gidė.
Tiesa, žydėjimo metu balandžio-gegužės mėnesiais kadagyno reikėtų vengti alergiškiems žmonėms, nes jų žiedadulkės gali sukelti alergiją.
Nors kadagynas Arlaviškėse buvo seniai, visuomenei žinomas jis tapo tik 2010 m., kai slėnio viršutinėje dalyje, ant skardžio krašto buvo įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas. Jo ilgis – 1,3 km. Tačiau lentomis išklota tik dalis jo. Vėliau eina įprastas miško takelis, supamas prieš 50 metų pasodinto miško želdinių juostos.
Šios kelionės atradimas man asmeniškai buvo lygiagrečiai lentomis iškloto tako, vos už kelių metrų, esantis miško keliukas, kuriame atsiveria visai kitoks šios vietos vaizdas. Pavyzdžiui, galima išvysti 2010 m. praūžusios audros padarinius – lyg specialiai viršūnėse nupjautus medžius.
Taip pat ir išvartas, kurias miškininkai paliko dūlėti – ir dėl to, kad tai – puiki terpė miško gyvūnijai bei augmenijai, ir dėl finansinių priežasčių. Iš slėnyje esančio miško tankumyno išgabenti išverstus medžius kainuoja nemažai.
Sparčiu žingsniu grupę po Kadagių slėnį vedanti gidė spėja papasakoti ir apie tai, kokių gyvūnų ir retų augalų galima rasti šioje vietoje. Paklausinėja miestiečius ir žydinčių gėlių pavadinimų. Net nespėji apsižiūrėti, kaip valanda prabėga ir metas sukti atgal į laivą.
Dovana grįžtantiems į jį – nemokamas varlių koncertas, kurį jos dovanoja prieplaukoje.
Grįžtant atgal – pasakojimų ir faktų mažiau, todėl daugiau laiko susigulėti mintims ar tiesiog pasimėgauti vėju, šiurenančiu plaukus. Nors visiškai atsipalaiduoti neišeina – po šaltokos savaitės atšilęs oras į Kauno marias sutraukė daugybę žvejų – jų praplaukiant matėme mažiausiai keliolika.
O prie Kauno jachtklubo ir Pažaislio Kauno marios tapo baltų burių „jūra“ – geru oru mėgavosi ir buriuotojai.
Paskutiniai akordai – Kauno marių paplūdimiuose saulės vonias gaudantys poilsiautojai, mergvakarius švenčiančios kompanijos (ši vieta tarp tokias progas švenčiančių kauniečių ypač populiari). Vos spėji susimojuoti su tais, kurie tau moja nuo kranto, jau laikas atsisveikinti su laivo kapitonu, kuris sako iki pasimatymo ir kviečia plaukti ir į Rumšiškes, Birštoną.
Plaukimą į Kadagių slėnį 15min žurnalistei dovanojo www.nemunoturas.lt. Straipsnio turinio tai įtakos neturėjo.
