Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Daugybę kartų teko akimis nulydėti šį objektą, bet niekada neregėjau nei sustojusių automobilių, nei sliūkinėjančių smalsuolių. Panašu, kad apie Pilionių piliakalnį ir tai, kas slėpiningai jau daugelį metų stūkso ant jo, težino nedaugelis. O žinoti reikėtų, bet dar labiau vertėtų čia apsilankyti...
1934 m. ant Pilionių piliakalnio, dar Naujaupio vardu vadinamo, netoliese gyvenusių dvarininkų Girštautų sumanymu iškilo mauzoliejinė koplyčia. Pastato langai buvo puošti vitražais, rūsys – pritaikytas laidojimui. Kadaise vietiniai gyventojai Pilionių koplyčioje rengdavo šv. Elenos atlaidus. Tiek anuomet, tiek ir šiais laikais koplyčia atrodo tartum sumažinta bažnyčia.
Iš pažiūros, dvarininkai mauzoliejinei koplyčiai pasirinko nuostabų žemės lopinėlį, kita vertus, ją bestatant, buvo apgadintas piliakalnio kultūrinis sluoksnis. Jame rastos senovinės indų šukės, kaulai, pelenai.
Šiandien į koplyčią tebeveda statūs laiptai, nuo kurių atsiveria žavinga, plačiai užtvenktos upės, panorama.
Paminėtina tai, kad sovietmečiu koplyčia netgi buvo virtusi dirbtuvėmis. Po nepriklausomybės atkūrimo, dar mėginta šį objektą prikelti naujam gyvenimui, visgi, nesėkmingai.
Apie patį Pilionių piliakalnį sklando įvairūs pasakojimai. Vieni mano, kad būtent čia galėjo būti garsieji Pilėnai, kiti sako, kad greta vyko didelis mūšis su švedais (piliakalnis dar kartais vadinamas Švedkapiu), treti tiki, kad kalne paslėpti lobiai...
Nežinia, kas tiesa, o kas pramanai, tačiau man vandens skalaujamas „Aukso kalnelis“ ir jo koplyčia paliko neišdildomą įspūdį. Jeigu kas paklaustų, pasakyčiau – ten galima išgirsti, kaip gaudžia pavasariu.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
