Tuo metu Astravo dvaras yra ne Baltarusijoje, bet čia, Lietuvoje. O jei tiksliau – Šiaurės Lietuvos mieste Biržuose.
Greta vaizdingo Širvėnos ežero esantis dvaras kadaise priklausė kunigaikščiams Radviloms. 1811 m. Dominykas Radvila pardavė Biržų žemes grafui Mykolui Tiškevičiui. Tačiau prireikė net 33 metų, kol pirkinys buvo įteisintas kaip Tiškevičių nuosavybė. Tiek laiko vyko teisminiai ginčai...
Per tą laiką buvo sugriauta Biržų tvirtovė ir greta jos buvę pastatai. Grafai Tiškevičiai nutarė, kad pilies nebeatstatinės, o savo rezidenciją įkurs kitoje ežero pusėje – Astrave.
Ten 1862 m. iškilo dviaukščiai rūmai su belvederiniu bokštu. Grafų užsakymu pastatyti namai iki šių dienų laikomi vienais gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų Lietuvoje.
Anuomet Astravo dvare buvo sukaupta didžiulis Tiškevičių ir Radvilų giminių istorijos archyvas, biblioteka, meno kūrinių. Tačiau XIX a. pab. – XX a. pr. didžioji dalis turto išvežta į Vilnių ir Paryžių.
Visą dvaro kompleksą sudarė arklidės, šunininko namelis, malūnas, ūkiniai pastatai ir užtvanka-tiltas. Prie įėjimo stovėjo du iš Sankt Peterburgo atvežti metaliniai liūtai – 1938-aisiais jie padovanoti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui ir netrukus tapo savotišku šio muziejaus sodelio simboliu.
Tuo metu prie Astravo dvaro dabar yra cementinės senųjų liūtų kopijos.
Buvusi grafų rezidencija, XX a. pr. pradėta naudoti gamybai – 1924 m. dvare įkurta pieninė, vėliau – pakulinių maišų, špagato fabrikas. Nuo 1930-ųjų čia veikia lininių audinių fabrikas „Siūlas“. Jo gaminius mėgsta ir natūralumą vertinantys lietuviai, ir išskirtinių gaminių pas mus ieškantys užsieniečiai.
Skirtingai nei Biržų pilis, patyrusi ne vieną apgriovimą, Astravo dvaras nuo savo statybų išliko beveik nepakitęs. Žinoma, laikas padarė savo – todėl 1956-1965 m. rūmai restauruoti, sutvarkytas parkas. 1987 m. atstatytas ir dvarą bei Biržus jungęs pėsčiųjų tiltas per Širvėnos ežerą. Jis – ilgiausias medinis pėsčiųjų tiltas Lietuvoje.