Sietuvos kūlgrinda – vienintelis grįstas pelkių kelias Lietuvoje, kuris pritaikytas lankytojams. Žurnalistus lydėjęs kultūrologas Lins („lietuviškai būtų „Li-nas“ – du skiemenys, daug šnekėt, didelė nesąmonė“) Šedvils tikina, kad čia negalima atvažiuoti tik pasižiūrėti į ją.
„Turi ne žiūrėt – turi brist, prisiliest prie istorijos, ir prie istorijos aš visada liepiu prisiliest basa koja“, – išmovęs visus iš batų aiškina humoro jausmo nestokojantis kultūrologas.
Slaptas viduramžių kelias
Kūliais (žemaitiškai taip vadinami akmenys) grįsti keliai kadaise gelbėjo žemaičių gyvybes – šiais slaptais keliais per pelkes būdavo galima saugiai perbristi iš vienos vietos į kitą, tuo tarpu tako nepažinodamas priešais prasmegdavo liūne.
Lins ir įspėja, kad ten bus šiokia tokia smarvė – supuvę kryžiuočiai smirda. „Nors čia tik vaikams taip sakau, – iškart priduria. – Iš tikro ne kryžiuočiai. Atvažiuoja lietuvių autobusas, 45-47 žmonės, vis du-trys nubyra.
„Kvaps yr palaikoms gryn tų lietuvių turistų. Eini ne akmenais, o kaukolėm“, – rimtu veidu dėsto žemaitis. Dar ir priduria, kad purvo nereikia bijoti – jis gydomasis. Jeigu akinius nešiojat, tai dėkit jį tiesiai ant akių – nebereikės akinių.
„Kvaps yr palaikoms gryn tų lietuvių turistų. Eini ne akmenais, o kaukolėm“, – rimtu veidu dėsto žemaitis.
Juokai juokais, bet dabar pramoga virtęs slaptas žemaičių kelias kadaise buvo gyvybiškai svarbus. Jam suręsti reikėdavo ir daug laiko bei pastangų. Į 6-8 metrų gylio pelkę būdavo verčiami kelmai, akmenys, jie iš šonų tvirtindami mediniais apdegintais (kad nesupūtų) poliais. Kai reikėdavo saugiai pasitraukti iš vienos vietos į kitą, pirmasis einantis žmogus prie kūlgrindos pradžios įsmeigdavo riboženklį, o paskutinis jį ištraukdavo.
Rugsėjį žurnalistams braidžiojant po ją, tiesa, dumblo buvo gerokai mažiau nei būna įprastai – šios vasaros sausra pelkes gerokai nusekino. Bet kad ir kiek jo būtų, su batais čia niekaip nepaeisi – teks juos palikti ir eiti basomis. „Įkiši koją, o ištrauksi ją be bato. Pelkė nuima juos“, – patikina Lins, kai praeinam vienišą take gulinti batuką.
Tik prezidentė dar neįkišta
Kada geriausia pajusti šimtus metų istorijos po savo kojomis? „Jeigu yra bepročių, mes galim ir žiemos metu pravest“, – šypsosi Lins. Bet paprastai sezonas tęsiasi nuo gegužės pabaigos iki spalio vidurio, o pats geriausias metas tikriausiai yra rugpjūčio mėnuo. Kandantys vabzdžiai jau būna apsiraminę, o vanduo – šiltas.
Gegužę ir birželį čia, gido žodžiais tariant, daug bimbalų ir vaikų. „Pusė vaikų pasidaro žemaičiai, pusė – kryžiuočiai, aš tada jau įlendu į krūmus“, – dėsto jis.
Pastaraisiais metais čia išpopuliarėję mergvakarių ir bernvakarių šventimai, giminės susiėjimai, net įmonės išvykos. „Eina visi – ir maži vaikai, ir dideli. Nuo mokinukų iki Kubiliaus, kai buvo premjeras, – pasakoja Lins. – Tik prezidentės dar neįkišau.“
Eiti kūlgrinda galima ir savarankiškai, tik Lins prašo prieš tai paskambinti į Varnių regioninio parko lankytojų centrą ir pasikonsultuoti. Jie patars, ar verta tuo metu eiti, pasakys, kur pasiimti strypą, kuriuo pirmasis žmogus turi ieškoti po dumblo sluoksniu esančio kelio, nupasakos, kur rasti „džiakuzi“ – prūdą, kuriame po pelkės galima nusiprausti.
Eina visi – nuo mokinukų iki Kubiliaus, kai buvo premjeras, – pasakoja Lins. – Tik prezidentės dar neįkišau.
Norint ir pasakojimų apie šią išskirtinę vietą, verta užsisakyti gido paslaugas, kurios nepriklausomai nuo grupės dydžio kainuoja 15 eurų už valandą. Kūlgrindai paprastai reikia dviejų valandų, bet Lins pasakoja, kad dažniausiai užsisakoma 5 valandų ekskursija – tuomet važiuojama ir į įspūdingus piliakalnius, apžvalgos bokštą.
Vienas gražiausių Lietuvos piliakalnių
Pabraidžiojus po pelkes, verta užsukti ir ant netoliese esančių vienų gražiausių Lietuvos piliakalnių – Varnių regioniniame parke stūkso įstabieji Šatrija bei Medvėgalis, šalia išsibarstę mažesni. „Esam antra Kernavė“, – tikina Lins.
Nuostabiai gražūs vaizdai atsiveria nuo legendomis apipinto Medvėgalio, kuris kadaise buvo pagrindinė žemaičių tvirtovė, gynusi šiuos kraštus nuo kryžiuočių. Čia stovi net du kalnai – Pilies ir Medvėgalio. Nuo pastarojo atsiveria platūs peizažai į miškais užklotas apylinkes, esant geram orui galima suskaičiuoti net 14 bažnyčių, pamatyti ir už 30 km esančią Šatriją.
Legenda pasakoja, kad vardą ši vieta gavo nuo dviejų drąsių merginų. Užpuolus kryžiuočiams, čia esantiems žmonėms reikėjo pasikviesti pagalbos iš Šatrijos piliakalnio, bet niekas negalėjo praeiti pro kryžiuočių stovyklą.
„Dvi mergins pasakė – „Mudvi galem“. Kažkokiu stebuklingu būdu joms pavyko paeiti. Merginos visad turi nesvietiškų galių – vyrus iškart nugalabija, o moterys praeina, – pasakoja Lins. – Jos nuėjo, pakvietė, atėjusi pagalba subaladojo kryžiuočius.“
Kita legenda pasakoja, kad čia neva užmūrytas gudų kunigaikščio Danilos pagalbininkas Medvedis, tad ir gimė Medvėgalio pavadinimas nuo „kur Medvedis galą gavo“. Jis esą pateko į uždraustą vietą – pas kalne esančias vaidilutes. Pora jų gudriai nukreipė jo dėmesį dainuodamos, tuo tarpu žemaičiai per tą laiką užmūrijo išėjimą iš kalno. „Jei nakties metu nakvosit čia palapinėj, 3.15 val. pridėję galvą prie žemės girdėsit kanopų tauškėjimą – Medvedis ieško išėjimo“, – pasakoja Lins.
Vienintelis ežeras su gintaru ir Kalėdų senio genai
Lins būtinai atsives visus ir į Varnių regioninio parko lankytojų centrą, kuriame – daug interaktyvių pramogų, patiksiančių bet kokio amžiaus keliautojams. „Noriu, kad pamatytumėt, kas per grožs čia yra“, – sako jis.
Čia Lins pamokins skaityti žemaitiškai ir atskleis kalbos subtilybes. „Nuvažiuoji į Vilnių, pamatai mergikę, sakai – nu tu baisia graži. Ta mergikė nežino – ar ji baisi, ar graži, nesupranta. Klausia – kaip tu gali baisiai mylėt? Turi mylėt gražiai. Mes bišk kitaip šnekam – baisiai gražūs, be prot protingi, o žaltys – pagiriamasis žodis“, – aiškina jis.
Apie Varnių apylinkių išskirtinumą Lins gali pasakoti valandų valandas. Pavyzdžiui, kad čia prieš 10 tūkst. metų gyveno pirmieji žmonės Rytų Pabaltijyje. „Čia buvo aptiktas U4U5 genas. Toks aptinkamas tik Laplandijoje, tai mes visad sakom vaikas – Kalėdų Senelis yra gimimo nuo Varnių“, – šmaikštauja jis.
Mes bišk kitaip šnekam – baisiai gražūs, be prot protingi, o žaltys – pagiriamasis žodis, – aiškina Lins.
Parke yra ir vienintelis ežeras Lietuvoje, kuris į krantą išmeta gintarą – jį čia iš Skandinavijos atstūmė ledynai.
Varnių apylinkės išraizgytos pėsčiųjų ir dviračių takais – kiekvienas gali pasirinkti norimą pagal turimą laiką, pageidavimus ir fizinę ištvermę.
Kultūrologas tikina, kad jeigu norit pamatyti visą apylinkių grožį, su juo „turėtumėt blūdyt dvi paras“. „Pats gražiausias Lietuvoje, – apie Varnių regioninį parką sako žemaitis. – Nepykit, kad giriu, pas mus žemaičius yra toks posakis – žemaitis eis ir negirs, tai perkūns nutrenks.“
Žurnalistų turą po Žemaitiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
