Aš, dviratis ir žvyrkelis: pirmoji 180 km kelionė po Lietuvą

Keliauti dviračiu po Lietuvą planavau seniai. Tačiau planuojant ir vis nesusiruošiant prabėgo ne viena vasara. Tai keliaujančių kartu nėra, tai oras blogas, tai atstumas didelis, neįveiksiu – priežasčių, kodėl nevažiuoju, rasdavau nesunkiai.
Trakuose
Trakuose

Galiausiai nutariau pabandyti įveikti trumpesnį maršrutą. Bandomasis žygis buvo 55 km per 3 val. Vilniuje, nuo Jeruzalės pro Antakalnį iki Nemenčinės, tada pro Ažulaukę link Molėtų plento ir namo.

Po šios kelionės galėjau daryti išvadas, ar pajėgsiu dviračiu įveikti dvigubai ilgesnį žygį į Birštoną. Važiuodamas pagal savo ir dviračio galimybes bandžiau palaikyti pastovų greitį – apie 20 km/val.

Net ir ten, kur buvo dviračių takas, dažniausiai važiavau važiuojamąja kelio dalimi, nes ji lygesnė ir reikalauja mažiau fizinių pastangų. Kol atvažiavau iki „Armėno“ Molėtų plente – jaučiausi puikiai. Padėjo žinojimas, kad iki namų liko tik 10 km, o kelias pažįstamas. 

Tačiau neįvertinau oro sąlygų: grįžtant namo pūtė vėjas iš priekio. Stengiausi važiuoti tuo pačiu greičiu – apie 20 km/val., bet netrukus supratau, kad suklydau – jėgos seko ir netrukus „perdegiau“.

Likus 3 km iki namų turėjau sustoti ir atgauti kvapą, nes širdis taip „kalė“, jog galvojau: „Kad tik neiššoktų“.

Ši kelionė davė svarbią pamoką: fizinis pasiruošimas svarbu, tačiau saikingas jėgų naudojimas – taip pat būtinas. Geriau neskubėti, bet įveikti visą suplanuotą atstumą. Didžiausias draugas kelyje – vanduo, maistas – vaisiai, riešutai ir sausainiai. 

Aš pasiryžau: dviračiu į Birštoną

Po pirmojo bandymo vasarą ilgai nesiryžau įgyvendinti svarbiausio tikslo – nuvažiuoti dviračiu iš Vilniaus į Birštoną. Tačiau rudenį pagalvojau, kad atėjo metas: nebūčiau pakėlęs vėl tos graužaties, kad ir šiemet nesiryžau.

Sinoptikai prognozavo gerą orą. Pasikroviau telefoną, pasiėmiau atsarginį, įsidėjau atsarginę dviračio padangą, vandens vaisių,  sausainių ir išvažiavau.

Maršrutą buvau iš anksto apgalvojęs. Nusprendžiau vengti pagrindinio kelio E28. Šalutiniuose keliuose tikėjausi ramesnio važiavimo, mažesnio eismo ir daugiau saugumo. Visa tai ir gavau. Bet buvo ir „dovanų“, dėl kurių kitą kartą tais pačiais keliais nevažiuočiau.

Pirmoji stotelė Trakuose

Už Gariūnų sutikau draugą, su kuriuo važiavome iki Trakų – iš lėto, pasikalbėdami ir grožėdamiesi gamta. Trakuose ankstyvi pietūs: kibinai ir alus. Dėl abiejų vėliau važiuodamas galvojau, ar buvo verta. 

Nuo Trakų likau vienas – draugas pasuko atgal į Vilnių, o aš pajudėjau tolyn į Semeliškes. Kur gamta leido, važiavau apie 20 km/val., o kur galėjau – ir iki 40 km/val. 

Apžiūrėjęs miestelį, kuris pasirodė labai gražus, pasukau link Aukštadvario.  Čia manęs laukė lemtingas posūkis. 

Semeliškės – Aukštadvaris (kelias 221) yra labai gražus, kalvotas ir vingiuotas keliukas. Minti – tikras rojus. Gamta pasakiška, kvapai nuostabūs. Nors buvo ruduo, kvepėjo dar vasara.

Buvau jau įveikęs apie 64 km. Sustojau pailsėti. Apie 7 km nuo Semeliškių mano iš anksto numatytas maršrutas suko iš asfaltuoto kelio į žvyrkelį. Nusprendžiau laikytis išankstinio plano – vėliau dėl to labai gailėjausi. 

Apie 20  kilometrų buvo vien žvyrkeliai, mašinų išmaltos „tarkos“, miško keliukai, ūkininkai bulvių laukuose, pikti kaimo šunys, smėlynai, per kuriuos net negalėjau važiuoti – teko varytis dviratį.

Per tuos žvyrkelius ir miško keliukus netekęs nuotaikos ir pavargęs vieną posūkį praleidau ir padariau 5 km lankstą. Tuose žvyrkeliuose palikau visą savo dienos energiją.

Kai prie Žydiškių pamačiau asfaltą, net džiaugsmo ašaros pasirodė. Pagaliau civilizacija! Pamojavau šalikelėje besiganančioms karvėms ir į kelią. O asfaltas staiga baigėsi. Pasirodo, jo tiek ir tebuvo, tik per kaimą.

Nuo šio momento jaučiausi visiškai įveiktas gamtos, nebesitikėjau nieko kelyje. Dardėjau „tarka“ dar apie 7 km pėsčio žmogaus greičiu.

Kai prie Žydiškių pamačiau asfaltą, net džiaugsmo ašaros pasirodė. Pagaliau civilizacija! Pamojavau šalikelėje besiganančioms karvėms ir į kelią. O asfaltas staiga baigėsi. Pasirodo, jo tiek ir tebuvo, tik per kaimą.

Bet man buvo gera. Kažkur prie Užuguosčio galutinai išsimušiau į asfaltuotą kelią.

Nors iš anksto suplanuotas maršrutas ėjo toliau kaimo keliu, kažkur pro Pieštuvėnus link Jiezno, bet čia jau aš buvau gudresnis.

Tą posūkį palydėjau ne labai maloniu rankos gestu ir myniau į Stakliškes, į pagrindinį kelią.

Nuo namų buvau nuvažiavęs jau 90 km, laukė dar 30 km, nes buvau suplanavęs, jog nakvosiu Birštone. 

Tačiau geru keliu, atrodė, net nereikėjo minti. Nuo Birštono iki Prienų – gražus ir naujas dviračių takas. Juo važinėjosi poilsiautojai. Jie ir mane privertė pasitemti, kažkaip negalėjau leisti nė vienam manes aplenkti. Ir visai nesvarbu, kad man už nugaros jau 100 km, o mano „varžovams“ – gal tik kokie 2-3 km.

Kai lankiausi, Prienuose vyko kažkokia šventė, centras buvo užtvertas. Teko apvažiuoti ir pasukti į kitą Nemuno pusę. Paskutiniai 10 km buvo sunkiausi. Riedėjau vos greičiau už einantį. Stojau gal 3 kartus. Bet apie 17.30 val. atsidūčiau prie Birštono, sodyboje, kur buvau užsisakęs nakvynę.

Per dieną buvau nuvažiavęs 125 km. Tai – ilgiausias maršrutas mano gyvenime. 

Kauno geležinkelio stotis
Kauno geležinkelio stotis

Labas, Kaunai!

Kitą rytą į kelią išsiruošiau tik apie vidurdienį. Atsisveikinęs su mane sodybos šeimininkais pajudėjau į Kauną. Ši diena pati savaime jau nebuvo įpareigojanti, o ir po vakarykštės jau buvau susidraugavęs su gamta, todėl kelias neatrodė baisus.

Pro Strielčius pasiekiau kelią Prienai – Kaunas. Važiuodamas pro Išlaužą su pavydu žiūrėjau į žvejus ir gailėjausi, kad pats neturiu meškerės. Šis kelias buvo nelabai malonus važiavimui dviračiu: duobėtas, judrus, daug automobilių.

Važiavau pačiu asfalto kraštu, maždaug tarp žvyro ir baltos juostos. Daug dairytis negalėjau. Tas plonytis „dviračių takas“ reikalavo susikaupimo.

Važiuodamas pro Garliavą, tą apdainuotą violetinę vargo žmonių sostinę, nieko išskirtinio nepastebėjau. Priemiestis kaip visi kiti. 

Pasiekęs Kauną leidau sau atsipūsti. Kadangi laiko iki vakaro buvo pakankamai, Kaune aplankiau draugą iš universiteto laikų. Labai smagu buvo pasimatyti po bene 10 metų.

Traukinyje
Traukinyje

Pasisvečiavęs Europos plentu pasiekiau Kauno geležinkelio stotį. Tarpinė antros dienos pabaiga. Spidometras rodė apie 170 km.

Grįžti į Vilnių dviračiu neketinau. Sėdau į traukinį ir kartu su kelionės „draugu“ dviračiu iškeliavome namo.

Vilnuje nuo geležinkelio stoties iki namų dviračiu numyniau dar apie 10 km. Gedimino prospekte vyko mugė. Didžiulis šurmulys.

Emocijas liejo ir krepšinio aistruoliai – tuo metu Lietuvos krepšininkai kovojo Pasaulio krepšinio čempionate. Aš buvau taip toli nuo viso to šurmulio. Per tas dvi dienas jaučiausi lyg kokį šarvą įgijęs. Miesto tarškalynė manes neveikė.

Laimingas grižau namo. Spidometras rodė 182 km. Jaučiausi savimi patenkintas. Kitais metais būtinai pakartosiu kelionę. Tik vengsiu žvyrkelių.  

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos