Daugiau pasakojimų apie pažintinius takus rasite tinklaraštyje.
Karmazinų tako ilgis – 6 km. Jis vingiuoja netoli Dūkštų, Neries regioniniame parke, Velniakampio kraštovaizdžio draustinyje. Neries regioninio parko interneto svetainė rašoma, kad šis takas skirtas susipažinti su miškingu slėniu tekančia Nerimi, medynų įvairove, mitologine–istorine upės reikšme. Nusprendėme patikrinti, ar tikrai taip ir yra.
- Atstumas nuo Vilniaus ~22 km
- Tako ilgis ~ 6 km
- Take užtrukome ~ 2,5 val.
Kadangi esame ankstyvi paukščiai, pažintinio tako pradžioje atsidūrėme galvose dar neturėdami minčių apie suplanuotus po pasivaikščiojimo pietus. Tako pradžioje mus pasitiko nors ir nedidukė, bet automobilių stovėjimo aikštelė – valio, vadinasi jokių sunkumų su automobilio pastatymu nebus.
Prieš atvykdama čia, buvau susidariusi įspūdį, kad, jeigu jau pažintinis takas, tai bus lentomis išklotas kelias, kuriuo reikės eiti. Tačiau Karmazinų takas – ne toks.
Rasta pirmoji krypties rodyklė rodė į žemėje išvažinėtą, pramintą platų taką, vedantį kažkur į miško gilumą. Argi mes ko nors bijome? Ne! Tad patraukėme ten, kur rodyklė rodė, kad reikia eiti.
Tako pradžia ir pirmieji nuostabos šūksniai: „Oho!“
Karmazinų pažintinio pėsčiųjų tako pirmoji dalis nuteikė labai smagiai. Visų pirma – miškas, kuriuo jis vingiuoja, yra žavus. Didžiuliai, tikrai ne vieną šimtmetį skaičiuojantys ąžuolai, išlaisvinančią erdvę sukuriantys tuntai pušų, baltais kamienais besipuikuojantys beržai mus, žvaliai besidairančius, gan greitai atvedė iki Neries upės.
O čia takas tapo dar įdomesnis, atvėrė plačius ir gražius upės krantus. Kadangi taką lankėme medžiams dar pilnai nesulapojus, o upės krantams neapžėlus tankiomis ir aukštomis žolėmis, pasibuvimas visai šalia vandens, medžių lapų neužstotos erdvės, atsivėrusios užkopus į gana aukštą ir statų kalną, tikrai džiugino širdį ir nešė mintis kažkur toli toli.
Neris seniesiems Lietuvos gyventojams buvo ne šiaip upė, o riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Keliaudami taku radome daugybę informacinių stendų, kurie paįvairino mūsų kelionę suteikdami įdomios ir dažniausiai netikėtos informacijos. Ar žinojote, kad yra manančių, jog Neries (tiksliau, buvusio upės pavadinimo Vilija) pavadinimas kilęs nuo žodžio „vėlė“?
Spėjama, kad šalia gyvenę mūsų protėviai galėjo mirusiuosius laidoti paleidžiant kūnus žemyn upe. Dėl to Neris seniesiems Lietuvos gyventojams buvo ne šiaip upė, o riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.
Šalia miške išlikusio pilkapyno stovintis informacinis stendas supažindino su senovės lietuvių laidojimo papročiai. O vaikus labiausiai pralinksmino stendas apie gamtos inžinierių – bebrą. Šeimyna tik apgailestavo, kad gyvo inžinieriaus pakeliui sutikti visgi nepavyko.
Beje, ačiū Dūkštų girininkijos ir Neries regioninio parko darbuotojams už gerą darbą. Vaikščiojant taku nematėme nė vienos šiukšlės: visas takas, taip pat ir Neries pakrantės buvo išvalytos, sutvarkytos. Be to, nepritrūko ir suoliukų, kuriais mielai naudojomės norėdami ilgiau pasigrožėti vaizdu ar šiaip kojas pailsinti.
Įspūdžiai po pasivaikščiojimo Karmazinų pažintinio pėsčiųjų tako liko tik patys geriausi. Puikus oras, įveiktas vienas kitas kilometras, daugybė gražių vaizdų, grynas oras – ko daugiau norėti saulėtą savaitgalio dieną?