Pristatome devynis įdomius objektus ir vietas, kuriuos rasite Kretingos krašte.
1. Orvidų sodyba
Ši sodyba-muziejus puikiai žinoma visiems, kam patinka originalūs dalykai. Kretingos rajone, Gargždelės kaime, netoli Salantų esančios sodybos-muziejaus įkūrėjas – skulptorius Kazimieras (Vilius) Orvidas, vėliau tapęs broliu Gabrieliumi, yra sakęs, jog čia atvykusieji gali rasti tai, ko ieško – priklausomai nuo lūkesčių, norų ir „sugedimo“ laipsnio.
Tie, kuriems patinka menas, sodyboje randa meno kūrinių, gamtos mylėtojai mėgaujasi grynu oru ir augmenija. Kai kurie lankytojai iš Orvidų sodybos išvažiuoja pajutę dvasinę ramybę. O daliai turistų ši vieta gali pasirodyti tiesiog kaip dar viena pamatyta įdomybė, kurioje galima nusifotografuoti, pavyzdžiui, prie tanko.
Lankytojai Orvidų sodyboje-muziejuje, kuri yra Gargždelės kaime, netoli Salantų miestelio, dešinėje greitkelio Plungė–Skuodas pusėje, laukiami nuo birželio trečiadieniais–sekmadieniais, 10–19 val.
2. Minijos upė
Vietiniams kaip penki rankos pirštai pažįstama upė mėgstama ir baidarininkų. To reikėtų nepamiršti, jei tikitės, kad būsite vieni, kurie čia plauks. Patyrę baidarių mėgėjai sako, kad Minija – nenuobodi upė. Ji vingiuoja, daro kilpas, netrūksta ir akmenuoto dugno, didesnių akmenų, tad plaukimas Minija neprimins lengvo pasivaikščiojimo.
Bene įspūdingiausia lankytina vieta – Dyburių atodanga. Jos aukštis – 33 m, plotis – 30 m. Viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdinga Minijos slėnio panorama. Į šiaurės vakarus nuo atodangos prasideda Minijos gamtinis rezervatas, apimantis Dyburių kilpą, o į vakarus plyti Minijos kraštovaizdžio draustinis. Ties Dyburiais Minija daro didelę kilpą, kuri toliau vingiuoja apie 4 km. Nuolydis čia didelis, todėl labai stipri ir Minijos upės srovė. Didžiaisiais Minijos skardžiais grožėtis galima ne tik plaukiant baidare, bet ir, pavyzdžiui, plaukiant valtimi ir žvejojant.
3. Bulvei skirtas paminklas
Jau daugiau nei dešimt metų šis paminklas stovi Nasrėnuose, bet vis dar yra tokių, kurie nustemba išgirdę, jog kažkur Lietuvoje taip pagerbta bulvė.
„O kodėl ne?“ – nustebtų nasrėniškiai. Juk apie lietuvius dažnai sakoma, kad jie yra bulviniai, neįsivaizduojantys nė vienos dienos be bulvių ar bulvinių patiekalų. Neretai ji vadinama antrąja lietuvių duona.
Vietos gyventojai turi atsakymą ir į klausimą, kodėl paminklas bulvei atsirado ne kur kitur, bet Žemaitijoje. Vyskupo Motiejaus Valančiaus užrašytais duomenimis, 2006 metais sukako 200 metų, kai Žemaitijoje pradėtos auginti bulvės. Ta proga Nasrėnuose, M.Valančiaus gimtoje sodyboje, ir pastatyta besišypsanti bulvė, užsiritusi ant apvalios statinaitės ir su garbės vainiku.
Vyskupo M.Valančiaus užrašuose nurodyta, kad pirmasis penkias „kartopeles“, t.y. bulves, gautas Klaipėdoje, 1806 metais pasisodino nasrėniškis ūkininkas Pilypas Drazdauskis. Netrukus šios daržovės jau augo ir pas kaimynus bei išplito po visą Žemaitiją.
3. Imbarės piliakalnis
Kiekvienas piliakalnis slepia savitą istoriją. Šis, esantis maždaug 1,5 km į vakarus nuo Imbarės kaimo, Salantų rajone, apie 0,5 km nuo kelio Kretinga–Salantai, Salanto upės krante, ne išimtis.
X–XIII a. Imbarė buvo stambi Kuršių pilis, galia konkuravusi su Apuolės pilimi. Spėjama, kad ji buvo apleista po XIII a. kuršių sukilimo.
XVII–XVIII a. čia stovėjo dvaras, vėliau perkeltas ant greta esančios Dvarlaukio kalvos.
Kaip skelbia Kretingos krašto enciklopedija, kasinėjimų metu Imbarės piliakalnyje rasta net I tūkstm. pr. Kr. datuojamų ilgųjų antžeminių stulpinės konstrukcijos pastatų. Taip pat titnaginių ir metalinių darbo įrankių, ginklų, papuošalų, apdegusių grūdų. Aikštelėje išliko ir XVI–XVIII a. pastatų liekanų.
4. Kartenos piliakalnis
Dar vienas šio krašto piliakalnis – Kartenos, kurį vietiniai žino ir kaip Pilies, Švedų, Lūžties kalnu. Jis stūkso prieš Kartenos miestelį. Tad užlipę į piliakalnį galėsite pasigėrėti ne tik Minijos vingiais ir slėniais, bet ir Kartena.
Šis piliakalnis – dar vienas kuršių buvimo šiose žemėse ženklas. Kretingosturizmas.info rašo, jog VIII–XIII a. ant jo stovėjusi medinė pilis buvo svarbus kuršių Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras. Legenda mena, kad ant kalno stovėjusi žemaičių karaliaus pilis. Sykį ją pulti atvykusios švedų ir rusų kariuomenės susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas slėnyje įsiplieskusį mūšį žemaičių vadas sušukęs pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenā!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko, esą, vietovė vadinama Kartena.
Jei jau būsite tose vietose, užsukite ir į Kartenos miestelį, kuriame galėsite pasigrožėti vietinėmis kapinaitėmis ir ten esančia koplyčia, iki šių dienų išlikusia (tiesa, renovuota) smukle ir kitais statiniais.
5. Kartenos Lurdas ir Laumės kūlis
Tikriausiai visi esame girdėję apie Prancūzijos pietuose esantį miestą ir komuną Lurdą, garsėjantį stebuklais.
Savo „Lurdą“ turi ir žemaičiai. Salantų regioniniame parke, Abakų kaime, 1922 m. įrengė Kazimieras Navirauskas. Jį sudaro koplyčia, grota, šaltinis ir Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Akmenų mūro grotoje stovi žmogaus ūgio Švč. Lurdo Marijos skulptūra. Vieta laikoma šventa, puoselėjama ir prižiūrima. Sakoma, kad šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių.
Vietinių lūpose iki šiol gyva istorija, kad šią vietą kaimelio vienišius K.Navirauskas įrengė atsidėkodamas Dievui už tai, kad gyvas ir sveikas grįžo iš Pirmojo pasaulinio karo fronto. Jo idėją palaikęs Kartenos parapijos klebonas nukeliavo į Prancūzijos Lurdą iš kur parvežė Švč. Lurdo Marijos, o iš Švėkšnos bažnyčios šventoriaus – Kristaus su kryžiumi skulptūrą.
Sovietmečiu Lurdas buvo apleistas. Atgimimo laikais atnaujintas. Prieš 11 metų Kartenos bendruomenės pastangomis restauruota koplyčia, kurioje kabo dailininkės Reginos Songailaitės-Balčikonienės nutapyti angelų paveikslai bei stovi XVIII a. pab. darytas meniškas vėlyvojo baroko altorius, parvežtas iš senosios Budrių bažnyčios.
Kaip ir dažnai tokiose vietose, greta galima rasti ir pagonybę menantį objektą – Laumės kūlį. Jį ir Lurdą jungia nutiesti apžvalgos takai.
6. Kalnalio apžvalgos bokštas
Jei galvojate, kad 15 metrų nėra aukštai, užlipkite į Kalnalio apžvalgos bokštą. Jis yra Salantų regioniniame parke, Kretingos rajone, Kalnalio kaimo teritorijoje. Garantuojame: atsivėręs vaizdas bus įspūdingas. Galbūt net pavyks pamatyti Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios bokštus.
7. Salantai
Nedidukas miestelis vertas jūsų stabtelėjimo. Po trumpo užbėgimo į vietos parduotuvę nusipirkti vandens ir užkandžių, siūlome pamankštinti kojas ir neskubant apeiti Salantus. Jei turite dviračius, miestelį ištyrinėsite dar greičiau.
Vienas iš sustojimų galėtų būti prie Gaidžio koplyčios, kuri pastatyta ant Gaidžio kalno. Ši vieta domina tiek archeologus, istorikus, tiek besidominčius mitologija ir sakraliniais dalykais. Sakoma, kad pavadinimą vieta gavo dėl to, jog seniau vakarais iš čia sklisdavo šaižus, gaidžio giedojimą primenantis garsas. Jis nurimo tik pastačius koplyčią.
Dar viena legenda, kurią iki šiol pasakoja Salantų regioninio parko darbuotojai, byloja, kad senovėje čia gyveno vaidilutės, auginusios žalčius Alkos kalno šventyklai.
Dar vienas pasakojimas nurodo, kad ant Gaidžio kalno stovėjo pirmoji Salantų bažnyčia. Jos vietoje dabar stovi koplyčia, kurioje skulptorius Kazimieras (Vilius) Orvidas 1988 m. įrengė altorių su skulptūrine kompozicija „Ave Marija“. Be to, pasakojama, kad Gaidžio kalne yra didelis akmuo, kurį velnias nešęs Salantų bažnyčios durims užversti ir anksti rytą gaidžiui užgiedojus čia pametęs.
Kad ir kuria istorija pasirinksite tikėti, tai nesumažins šios vietos ypatingumo. Nusileidę nuo kalno apačioje rasite dar vieną įdomų objektą tyrinėjimams – tai pilkapiai, kuriuose mirusieji laidoti I tūkst. prieš Kr. II pusėje.
8. Kūlupėnų geležinkelio tiltas
Per Salanto upę einantis tiltas pastatytas 1931–1932 m. tiesiant geležinkelį Telšiai–Kretinga, kuris sujungė tuometinę laikinąją Lietuvos sostinę Kauną su vieninteliu jūrų uostu – Klaipėda.
Geležinkelį tiesė ir tiltą statė danai. Tačiau, istorija pasakoja, kad net ir skandinaviškas tikslumas neapsaugojo nuo netikėtų nelaimių – 1932 metais, pačioje statybų pabaigoje, dalis pylimo, ant kurio statytas tiltas, nuslinko, todėl tiltą teko taisyti, o jo atidarymas nukeltas į spalio mėnesį.
1998 metais į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų registrostatinių sąrašą įrašytas ir saugoma kultūros vertybe laikomas objektas iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo saugomas ginkluotų karių. Šis tiltas nemažai daliai vietos gyventojų kelia ir slogius prisiminimus: juo, pajudėję iš Kūlupėnų stoties, gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išgabenti tūkstančiai žmonių...
9. Alko alkakalnis
Alko alkakalnis, Alkos, Aukos, Šventimų kalnas – visi šie pavadinimai apibūdina vieną ir tą pačią vietą, esančią Kretingos rajone, Alko kaime (Imbarės seniūnija).
Net ir nesidomintiems istorija ir mitologija, greičiausiai aišku, jog ši vieta buvo svarbi lietuviams pagonybės laikais. Manoma, kad I–II tūkstantmetyje veikė pagonių šventykla, kuri buvusi atnaujinta XVI a. – XVII a. Tuo metu pagonys kovojo už išlikimą su krikščionybės skleidėjais.
Tarpukariu iš kalvos pietrytinio galo buvo kasamas žvyras naujam keliui tiesti. Pasakojama, kad žvyrduobėse žmonės rado žalvarinių papuošalų, akmeninių rutulių ir kitų radinių, žmogaus kaukolę. Darbus nutraukus, ant kalno buvo pastatytas stogastulpis.
Nuo 1972-ųjų alkakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu. 2005 m. alkakalnis, akmuo ir šaltinis pripažinti valstybės saugomomis kultūros vertybėmis.
