Kultūros lopšys, kurį garsina motokrosas
Kairiajame Nemuno krante esančiame pušyne, šalia kelio 140 Kaunas–Zapyškis–Šakiai įsikūręs Kačerginės miestelis daugeliui yra bent jau girdėtas.
Tarpukariu jį ypač mėgo Kauno ir visos Lietuvos inteligentai – mokslininkai, rašytojai, menininkai, politikai.
Kai kurie čia turėjo vasarnamius, į kuriuos kviesdavosi ir gimines bei draugus, kitiems užteko kelialapių į sanatorijas – grynas Kačerginės oras buvo vertinamas, kaip ypač tinkamas džiovininkams, t.y. visiems, sergantiems tuberkulioze ar astma.
Iki šiol Kačerginėje veikia vaikų sanatorija „Žibutė“, kurioje sveiksta kvėpavimo takų ligų kamuojami vaikai ir jaunuoliai.
Anuomet Kačerginėje gyveno ir kūrė garsūs Lietuvos rašytojai Jonas Biliūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Mašiotas – jų atminimą puoselėjantys kačerginiečiai įamžino itin originaliai.
Pavyzdžiui, V.Mykolaičio-Putino eilėraščius galite rasti ant vieno iš miestelio takų – juos, minėdami vieną iš poeto jubiliejų, užrašė Kačerginės bendruomenės nariai.
Daugelis dar puikiai pamena vaikystėje skaitytas Prano Mašioto knygeles „Sparnuočiai“, „Kiškis smaližius“ ir kitas. Jų autoriaus namai, kuriuos paveldėjo viena iš dviejų rašytojo dukrų – Baniutė Mašiotaitė-Kronienė, dabar gyvenanti JAV, paversti gyvu muziejumi.
Užsukę čia vaikai gali susipažinti su jų tėvams puikiai pažįstamais knygelių veikėjais ir pažaisti namo kieme įrengtame parke.
Ironiška, tačiau pastaraisiais metais labiau nei kultūra, Kačerginę garsina sportas. 1962 m. atidarytas Kačerginės automobilių ir motociklų sporto kompleksas „Nemuno žiedas“, kuriame nuolat vyksta ir tarptautinės motokroso varžybos.
Nepaisant to, kačerginiečiai daro viską, jog pasididžiavimo verti jų miestelio istorijos faktai nebūtų pamiršti. Pasak čia gyvenančios Astos, vietinė bendruomenė labai vieninga ir aktyvi – nuolat organizuoja renginius, į kuriuos suplūsta ne tik Kačerginės, bet ir aplinkinių vietovių gyventojai.
Kačerginėje esanti Šv. Onos koplyčia – taip pat išskirtinė, galbūt dėl to norinčių tuoktis, krikštyti vaikus ir paminėti kitus svarbiausius gyvenimo įvykius būtent joje netrūksta. Anksčiau čia vykdavo ir kultūriniai renginiai. Šiuo metu ji skirta vien religinėms apeigoms ir Šv. Mišioms.
1998 metais pastatyta koplyčia atrodo tarsi čia „išaugusi“ ir šiek tiek primena Nidos bažnyčią. Nieko keisto – abi jos įkurdintos unikalia gamta apdovanotose vietose.
Greta Šv. Onos koplyčios stovi paminklas Lietuvos partizanams (autorius Jonas Lukšė). 1994 metais pastatytas paminklinis akmuo šioje vietoje neatsirado atsitiktinai – Kauno rajono miškai glaudė ir saugojo daugybę partizaninių kovų dalyvių.
„Šiškų“ respublika, kur galima uogauti ir praustis šaltinio vandeniu
Pirmą kartą atvykusius Kačerginė nustebina ramybe. Net savaitgalį atrodo, jog miestelyje negyvena žmonės. Tačiau tai nesukelia nejaukumo – priešingai nepalieka mintis, jog ši vieta specialiai sukurta, kad žmonės sustotų, atsikvėptų ir pailsėtų.
Antras dėmesį patraukiantis dalykas – kankorėžiais išmargintos vėliavos, kurios plevėsuoja visur – Liepų parke, prie privačių namų.
„Tai – „šiškos“, – paaiškina Kačerginėje gyvenantis Linas. Kai džiugiai ištariu: „Taigi, tikrai! Kačerginėje pilna pušų, eglių ir kankorėžių!“, jis mane pataiso:
„Vėliavoje esančios „šiškos“ reiškia ne tik tai. Tarybų Sąjungos laikais taip buvo vadinami direktoriai, vadovai ir kiti aukštas pareigas užimantys asmenys, kurie Kačerginėje gyveno. Čia – „šiškų“ respublika“.
Kačerginiečiai ilgai galėjo didžiuotis ir unikalia privilegija: jie vieninteliai Kauno rajone nemokėjo už vandenį, kuris juos pasiekdavo tiesiai iš Kačerginėje tekančio šaltinio.
Šiuo metu natūralusis vanduo jau apmokestintas, tačiau gyventojai ir toliau gali jį naudoti buityje – praustis, virti valgyti, gerti ir t.t.
Visi kiti paragauti ir įsitikinti, koks jis skanus, gali nuėję prie paties šaltinio arba prie vienos iš miesto parduotuvių.
Nemokamas, šaltas ir švarus šaltinio vanduo – puikus dalykas karštą vasaros dieną, ypač tuomet, jei į Kačerginę atmynei dviračiu. Legendas mėgstantys vietiniai visiems atvykusiems puola pasakoti, jog Laimės šaltinio vandenį reikia ne tik gerti, bet ir juo praustis.
„Nusibraukei juo veidą vieną kartą – nusimetei 5 metus. Dar kartą – neliko jau 10 metų“, – porina vietiniai. Net jei pasakomis seniai nebetiki, puoli praustis – šaltutėlis vanduo gaivina geriau nei kuprinėje sušilęs mineralinis.
