Nors pati esu kilusi iš Suvalkijos, Zyplių dvarą ir „Kuchmistrų“ restoraną pirmą kartą aplankiau tik praėjusiais metais. Po pirmojo karantino ir po trijų mėnesių gyvenimo nenusivelkant pižamos sugalvojau „į žmones“ išlįsti būtent čia.
Sėdėjau prie elegantiško staliuko pievoje, ragavau silkių paštetą, rabarbarų vyną, klausiau neįtikėtinos įvairovės paukščių choro ir mąsčiau – kur šio dvaro paslaptis. Ne vienas dvaras Lietuvoje yra prikeltas iš griuvėsių, bet ne visur pavyksta sukurti tokią atmosferą.
Yra posakis „devynios auklės – vaikas be galvos“. Bet Zyplių dvaro atveju vaikas sotus, prižiūrėtas, besidžiaugiantis kultūra ir pramogomis. „Auklės“ – tai keturi savininkai: verslininkas Arūnas Tarnauskas, Lukšių kultūros centras, Zanavykų muziejus ir Lukšių seniūnija. Kartu dirbantys vienoje sodyboje jie pasirūpina visais lankytojų poreikiais – ir edukuoja, ir pasiūlo pramogų, renginių, ir gurmaniškai pamaitina, o dabar pradėjo kviesti ir ilgesnei viešnagei. Pirmojoje dvaro oficinoje įkurtas naujas modernus viešbutis.
Iš dvaro vaiduoklio – į išpuoselėtus rūmus
Dabar žvelgiant į išpuoselėtą ir prižiūrėtą dvaro sodybą sunku patikėti, kokių negandų ir vargo čia patirta.
Zyplių dvaro istorija pradedama pasakoti nuo 1806 m., kai dvarelis buvo paskirtas kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui už nuopelnus kare Napoleono armijos sudėtyje. Tiesa, jis buvo ne šioje vietoje, šiek tiek toliau – kur nelikę nei gyvenvietės, nei dvaro likučių.