Į aukso vidurį besiritantis ruduo ir artėjanti visų šventųjų diena bei Helovinas pamėtėjo man mintį kelionei po vietas, kuriose… vaidenasi. Nebuvo paprasta atrasti jų tiek, kad išeitų gan patogus maršrutas, tačiau mums pavyko. Per vienos dienos kelionę, susukę apie penkis šimtus kilometrų, aplankėme ir apžiūrėjome penkias skirtingas vietas – koplyčią, pilį, du dvarus ir bažnyčios griuvėsius. Toliau – kiekvienos šios vietos istorija.
1. Bernotiškių (Šalkavos) koplyčia
Aukštų medžių plačių lajų paslėpta ir dėl to nežinant sunkiai pastebima apleista Bernotiškių koplyčia rymo vieniša Ukmergės rajono laukuose, netoli to paties pavadinimo kaimo. Vietos koordinatės – 55.301551, 24.803308 – sustabdė mus tiesiog viduryje plataus žvyrkelio, kuriuo, nusukę nuo magistralės, riedėjome kelis šimtus metrų. Prie kelio matėme mažą sodybėlę su namuku uždarytomis langinėmis. Tvarkinga žolė aplink liudijo, kad žmonės čia būna. O kur koplyčia?
Ir tada, šalia sodybėlės, toliau nuo kelio, šmėstelėjo, panašu, didesnio ir tikrai ne gyvenimui skirto pastato, šonas. Mūsų žvilgsniai susikoncentravo, kojos nunešė artyn objekto. Ten buvo mūsų ieškoma koplyčia. Vieniša, pasislėpusi, apleista, užkaltomis, užsandarintomis angomis, kad niekas neįeitų į vidų. Apjuosta jau stipriai apgriuvusia mūrine tvora. Keista buvo, kad įėjimas į koplyčią – ne nuo kelio, o iš priešingos pusės. Ji, matyt, vis dar laukė lankytojų, tačiau niekas čia iš laukų, kurie vėrėsi prieš buvusius įėjimo į kiemą vartus ir koplyčios duris, jau seniai nebeateina.
Kodėl šioje vietoje stovi sena koplyčia? Ji pastatyta maždaug XIX a. pabaigoje. O šalia jos iki Lietuvoje įsigalint sovietmečiui buvo dvaras, turėjęs Šalkavos pavadinimą. Jį valdę Kačinskai karo metu buvo ištremti į Sibirą, dvaras – sugriautas. Aktyvius žmonių gyvenimo laikus dabar mena tik išlikusi koplyčia.
Keistas jausmas apima matant griūvančius, paslaptimis apsigobusius pastatus. Dėl šio paslaptingumo ir koplyčios grožio čia ir atkeliavome. Tiesa, informacijos, jog šioje vietoje vaidentųsi, aš neradau, tačiau apšilimui prieš objektus su tikromis vaiduoklių istorijomis ši vieta mums buvo pats tas. Naktį prie koplyčios eiti reikėtų daugiau drąsos.
Apžiūrėję koplyčią patraukėme į netoli esančią ir meilės išdavikės legendą turinčią Siesikų pilį.
2. Žiauri Siesikų pilies legenda
Netoli Siesikų miestelio, to paties pavadinimo ežero pakrantėje, stovi sena, keturis šimtus metų skaičiuojanti Siesikų pilis. Išsamiai apie ją skaitykite įraše SIESIKŲ PILIS – RENESANSO DVASIA IR PIEŠINIAI ANT SIENŲ, o čia papasakosiu vaiduokliškąją jos istoriją.
– Sakykite, o čia vaidenasi? – paklausėme mus į vidų įleidusio, pilį remontuojančio ir prižiūrinčio vyriškio. – Girdėjome, kad pilyje yra vaiduoklių.
– Kokie dar vaiduokliai! Pasakos čia, – prunkštelėjo pilies prižiūrėtojas. – Devynioliktame amžiuje, romantizmo laikais sukurta istorija, kurias tuomet visi labai mėgo. Ir, žinoma, tradiciškai, kaipgi istorija be meilės ir neištikimybės. Vyro arba moters. Šiuo atveju – moters…
… Kadaise vieno iš kunigaikščių Daumantų, gyvenusio Siesikų pilyje, žmona Halška Daumantienė pamilo svetimšalį riterį Astiką. Nakties mėnesienoje kunigaikštienė skubėdavo į pasimatymą su mylimuoju, tačiau apie žmonos neištikimybę sužinojo kunigaikštis Daumantas. Įskaudintas ir įžeistas jis liepė neištikimą žmoną užmūryti pilies bokšte, o meilužį sukapoti į gabalus. Sako, mėnulio prieblandoje ir dabar beveik kasnakt kunigaikštienė nusileidžia iš vaiduokliško bokšto ir eina prie ežero, kur jos laukia mylimasis. Kartais žmonės neva mato juodu besiirstančius valtele…
Domėdamasi šios pilies istorija, radau įdomios informacijos, kad remonto metu antrame pilies aukšte esančioje pagrindinėje menėje po žalių dažų sluoksniu buvo rasti paslėpti paslaptingi sienų piešiniai. Viename pavaizduotas nuogas vyras didele nosimi ir auksiniais plaukais. Šalia – nukirsta ranka ir kirvis. Kitame – antrankiais surakinta klūpinti iki pusės nuoga gražuolė. Yra versija, kad jais papasakota ne itin garbinga giminės istorija. O gal taip buvo iliustruota legenda?
3. Paežerių dvare – liūdna mergelės meilės istorija
Vienas gražiausių dvarų Sūduvos krašte yra Paežerių dvaras, pastatytas aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje. Suremontuotas dvaro pastatas su vaizdu į ežero vandenis. Sutvarkytas parkas su senu, spėjama, mačiusiu dvaro statybas, ąžuolu. Dvarą rasti nesudėtinga, jis stūkso netoli Vilkaviškio, Paežeriuose, vietos koordinatės – 54.639511, 22.979048.
Iš to paties devynioliktojo amžiaus romantizmo laikų yra atėjusi liūdna istorija, neva nutikusi šiame dvare.
… Dvare tarnavo jauna graži mergaitė, kurios žavesys pavergė dvaro pono, jau subrendusio vyro, širdį. Meilės pinklės netruko ir mergaitei susukti galvos. Tarnaitė puolė į pono glėbį aklai: negalvodama, nemąstydama, nematydama, kol atėjo praregėjimas. Skaudaus jo būta: meile alsavo tik viena širdis – mergaitės… Susitaikyti su tikrove sudaužyta širdis neįstengė. Visi dvaro gyventojai matė, kaip akyse nyksta, rodos, neseniai iš laimės skraidžiusi jauna tarnaitė, o netrukus išvydo ir dar šiurpesnį vaizdą – nepakėlusios nelaimingos meilės kančių mergaitės lavoną. Ežero bangos, į kurias iš nevilties tarnaitė puolė kaip į mylimojo glėbį, išplukdė jau bedvasį kūną (kita legendos versija teigia, jog mergaitę pasikorusią rado).
Meilės kankinės tragiška mirtis sukrėtė ir poną. Jis, įamžindamas buvusios mylimosios atminimą, dvaro parke pastatė skulptūrą, vaizduojančią liūdinčią mergaitę – tiek tesugebėjo atsiliepti į tarnaitės meilės šauksmą… Deja, per siautusius karus skulptūra neišliko. Išliko tik ramybės nerandanti vieniša mergaitės siela, kuri iki šiol tebevaikšto po Paežerių dvarą, apraudodama savo nelaimingą meilę. Žmonės pasakoja: šmėsteli baltu (yra mačiusių ir juodu) ilgu rūbu pasipuošęs siluetas, sukelia lengvą vėjelį ir išnyksta tiesiog akyse…
Vaikščiodami po dvaro teritoriją, nieko įtartino nepamatėme, tačiau nežinia, kas šioje vietoje vyksta nakties tamsai užslinkus.
4. Šūklių dvaras
Kažkada tai buvo gyvybingas dvaras su dideliu parku aplink. Dabar tai – tyloje, ramybėje, medžių, žolių ir krūmų apsuptyje stūksantis apleistas pastatas. Aklas, nes langai užkalti, tuščias, nes durys užblokuotos, o iš įėjimo laiptų nieko nelikę.
Gerus penkiolika kilometrų dardėjome žvyrkeliais, kol pasiekėme Šūklių kaimelį ir jo pašonėje metams ir nepriežiūrai bandantį atsispirti dvarą – vietos koordinatės 54.710250, 22.888361. Neregio akimis žvelgiantis į apleistą parką dvaras pats atrodo lyg vaiduoklis, kurio tuščiuose kambariuose dabar siaučia tik vėjas. Kalbama, kad šiame dvare girdimi keisti, durų trankymą primenantys garsai ir vaikų balsai….
Dienos metu buvome, vieni vienutėliai aplink dvarą vaikščiojome. Niekas mūsų neišgąsdino. O jei būtų buvusi galimybė į dvaro vidų įeiti?…
Įdomu, jog prieš tai mūsų lankytas Paežerių dvaras ir šis, apleistasis, priklausė tai pačiai giminei, tiksliau – broliams. Taip pat pasakojama, kad Šūklių dvaras buvo pastatytas ant kryžiuočių laikus menančios pilies pamatų. Apie 1890 metus čia buvo įkurta vaikų prieglauda, darželis.
5. Bartninkų bažnyčios griuvėsiai
Paskutinis objektas ir paskutiniai griuvėsiai šiame mūsų maršrute. Bartninkų miestelio viduryje snaudžianti apgriuvusi bažnyčia – graži lankytina vieta. Visą jos istoriją skaitykite čia: BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIAI.
Apie vaiduoklius klajojančius šioje vietoje informacijos neradau, tačiau pabandykite griuvėsius aplankyti naktį. Negali žinoti, ką pamatysite ar sutiksite.
