Vytautas Kandrotas, gim. 1975 m., yra keliautojas, fotografas, leidėjas, VŠĮ „Terra Publica“ steigėjas, pažintinių knygų autorius ir kelionių vadovų sudarytojas. Vytautas jau 12 metų sistemingai keliauja po lankytinas Lietuvos vietoves ir jas fotografuoja, konsultuoja savivaldybes ir turizmo verslo įstaigas, sudarinėja kelionių maršrutus ir rašo straipsnius žiniasklaidoje.
15min rubrika VASAROJAM LIETUVOJ! pristato V.Kandroto kelionių ciklą, kurį lydi nuostabios autoriaus nuotraukos. Malonių įspūdžių!
Nedidelis Gražutės ežeras ir vos kelių sodybų kaimas už 10 km į pietvakarius nuo Zarasų davė pavadinimą vienam didžiausių Lietuvos regioninių parkų. Gražutės regioninis parkas užima 31 933 ha ploto ir yra trečias pagal dydį tarp regioninių parkų (po Labanoro ir Varnių regioninių parkų). Tad čia atstumai didesni, yra kur pasižvalgyti, o vandens telkinių gausa galbūt sugundys praleisti čia ir ilgesnį laiką.
Antalieptės marios
Nemažą dalį parko teritorijos užima Antalieptės marios (1152 ha). Antrasis pagal dydį Lietuvos tvenkinys po Kauno marių, suformuotas 1959 m., vykdant šalies elektrifikaciją ir užtvenkus Šventosios upę ties Antaliepte. Antalieptės marių dugnas sudėtingas – pakilęs vanduo pasiglemžė net 26 ežerus. Tvenkinyje gausu duburių, įlankų, sąsmaukų, pusiasalių ir salų. Tiek neturi nė vienos kitos marios!
Antalieptės hidroelektrinė – Lietuvoje antra pagal galingumą po Kauno hidroelektrinės, tačiau elektros ji pagamina 20 kartų mažiau. Įdomu tai, kad Antalieptėje nuo 1855 metų veikė vandens malūnas, kuriame jau 1924 metais sumontuotas elektros generatorius ėmė tiekti elektrą miesteliui ir gretimiems kaimams. Pastačius užtvanką ir galingesnę elektrinę, senasis malūnas liko be darbo. Romaninio stiliaus pastatą galima pamatyti ant Šventosios kranto, Malūno gatvėje, vos už 100 m nuo Antalieptės kultūros namų. Su Antalieptės elektrifikavimo istorija supažindina 2017 metais atkurtas energetikos muziejus, kurio eksponatai į buvusio vienuolyno špitolės pastatą perkelti iš Tiltiškių vandens malūno. Bet apie viską iš eilės. Tad kelionę ir pradėsiu Antalieptėje, į kurią patogu užvažiuoti keliaujant A6 magistraliniu keliu iš Utenos.
Antalieptė – Lieptų kaimas
Šiandien Antalieptė – jauki, kiek „snaudžianti“ gyvenvietė, per kurios centrą šniokščia elektrinės turbinas įveikusi Šventosios upė. Kaip ir daugelis provincijos miestelių, Antalieptė stokoja turistų dėmesio, mažėja ir vietos gyventojų. Aukso laikus miestelis išgyveno XVIII amžiuje, kuomet 1700-aisiais metais čia apsigyveno vienuoliai basieji karmelitai ir įsteigė vienuolyną. 1732–1760 metais pastatyta didinga barokinė Antalieptės bažnyčia, vėliau patyrusi įvairių negandų ir remontų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę šventovė buvo avarinės būklės ir dvidešimt metų stovėjo paramstyta iš vidaus, kol 2015 metais remontas buvo baigtas, ir dabar galima be baimės pasigėrėti jos klasicistiniu interjeru. Po bažnyčia išlikęs didelis trijų navų rūsys su dvylika kriptų, skirtų fundatorių ir vienuolių palaikams. Vienuolynui nepasisekė labiau – jau 1832 metais, po Pirmojo sukilimo jis buvo uždarytas. Senieji pastatai sunyko, o išlikę tarpukariu buvo pritaikyti žemės ūkio mokyklos veiklai, vėliau – našlaičių prieglaudai. Pastatas ėjo iš rankų į rankas, kol buvo grąžintas bažnyčiai. 2017 metais čia įsikūrė VšĮ „Inovatorių slėnis“, vykdanti socialinius projektus. Kai paskutinį kartą lankiausi Antalieptėje, miestelyje vyko dailės pleneras, o vienuolyno pastatas kukliai pozavo keliolikai pradedančių dailininkų, pievoje pasistačiusių savo molbertus.
Lankantis Antalieptėje, tiesiog būtina pereiti kabančiu tiltu per Šventąją, o dar geriau – užsisakyti teatralizuotą ekskursiją, kurios metu pateksite į teminį Lieptų kaimą. O perėję per lieptą užrištomis akimis pakliūsite į pagoniškus laikus, kai žmonės su gamta ir dievais taikiai sugyveno. Kita edukacinė programa nuves per kraštovaizdžio draustinį – Šavašos pažintiniu taku (1,5 km). Jis tituluojamas pirmuoju geologiniu taku Lietuvoje, o pati Šavaša primena kalnų upelį. Kiekvieną kilometrą upės vanduo krenta po 10–11 metrų, išgrauždamas itin vaizdingą slėnį. Šias ekskursijas organizuoja, pasakiškai gardžių zuikio blynų ir kaimiškoje krosnyje iškeptų lieptainių kviečia Antalieptės kaimo bendruomenė. Tik svarbu iš anksto susitarti.
Gražutės regioninio parko lankytojų centras
Iš Antalieptės traukiu į Salaką, kuriame veikia Gražutės RP lankytojų centras. Centrinėje miestelio aikštėje esančiame pastate (Laisvoji a. 14, Salakas) galima susipažinti su tolimesniais mūsų kelionės traukos taškais.
Lankytojų centras priglaudė mokytojos V. Žilinskienės 40 metų kauptą „Jūrų muziejaus“ kolekciją, kurioje per 4000 eksponatų. Daug įdomių objektų galima pamatyti Salako miestelyje, pro juos į Luodžio ežero pakrantę veda pažintinis takas, o benuotakis Švento ežeras – didžiausias natūralus „barometras“ Lietuvoje, unikalus daugiamečiais vandens lygio svyravimais, o vasarą džiuginantis smėlėtomis nerijomis.
Nepaisant Antalieptės marių užlietų ežerų, Gražutės regioniniame parke tyvuliuoja per 70 vandens telkinių, o jų atabraduose ir pakrantėse stebima didžiulė biologinė įvairovė. Čia aptikta vienintelė pražangiažiedės plunksnalapės radavietė Lietuvoje, medžiuose ūbauja žvirblinės pelėdos, o miškingoje parko teritorijoje šeimininkauja briedžiai.
Salako pažintinis takas
Salake galima palikti automobilį ir pasivaikščioti žiediniu pažintiniu taku (5 km). Iš gražiai sutvarkyto miestelio centro su čiurlenančiu fontanu netrunku atsidurti senosiose miestelio ir totorių kapinėse. Iš miestelio Sakalo gatve takas veda prie Luodžio ežero ir kurį laiką vingiuoja ežero pakrante.
Prie pat atabrado įrengtas lentinis takas atveda į neaukštą bokštelį, kuriame praverstų žiūronai. Iš regyklos galima apžvelgti Luodžio ežero panoramą, stebėti paukščius. Jei netingėsite ant pečių atsinešti kuprinę su lauknešėliu ir rankšluosčiu, poilsiavietėje galite surengti iškylą, o Salako pliaže – išsimaudyti gaiviame Luodžio vandenyje. Aš taip ir padarau, nes pasivaikščiojus iš priešpiečiams ragautų Antalieptės blynų liko tik prisiminimai, o karštą popietę kakta ritasi prakaito lašai. Pailsėjus paežerėje lengviau įveikti likusią tako dalį – ji veda Ežero gatve pro dar vieną gamtos paminklą – Salako ozą – į miestelį, kur iš tolo boluoja Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios bokštas.
Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia
Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia – tai unikali istorizmo laikotarpio šventovė, 1906–1911 metais pastatyta vietos akmenskaldžių iš lauko riedulių. Įspūdingas akmenų dydis – iš jų nutašytų blokų ilgis 80 cm, o kai kurių – net 140 cm. Daugiau nei 1,5 metro sienų storis tvirtai laiko bažnyčios bokštą, kurio aukštis – net 78 m. Šventoriuje nustebina akmeninė koplytėlė, pastatyta iš 117 girnapusių, surinktų iš parapijiečių.
Bažnyčia neužrakinta, tad pasinaudoju proga pasidairyti ir po bažnyčios vidų. Tinkuotas šventovės sienas ir kryžminius skliautus puošia ornamentinė tapyba. Durų ir langų viršutinės dalys suapvalintos, langai papuošti spalvotu stiklu, o kai kurie – su vitražais. Virš bažnyčios portalo įkomponuotas didelis apvalus langas – rožė. Salako bažnyčia – vienas iš retų viduramžių stilistikos statinių Lietuvoje.
Radijo aparatų muziejus Tiltiškėse
Pažintiniame take užtrunku ilgiau, nei planavau. Jau pats laikas į Tiltiškių vandens malūną, kur kelionės pabaigoje manęs jau laukia senovinių radijo imtuvų kolekcija ir įdomus pašnekovas. Tiltiškių malūne anksčiau veikė energetikos muziejus, bet ekspozicija buvo išgabenta, o masyvus akmeninis pastatas liko be šeimininko. Malūną nusižiūrėjo Dalius Bučenka. Čia jis įkurdino savo turtingą radijo imtuvų kolekciją.
Senoviniai, medžiu inkrustuoti aparatai sužiba malūno erdvėse, kuriose išlikę originalios girnos, keltuvas ir kiti įrengimai. Atskira patalpa skirta pasiklausyti muzikos iš vinilo plokštelių. Svetingas muziejaus šeimininkas ne tik paleidžia kultinio Liuksemburgo radijo stoties įrašą, bet ir pats paima į rankas gitarą, ir akmeninėse malūno menėse suskamba legendinių „Hiperbolės“, „Rondo“ grupių dainų akordai. Pasijunti, kaip senų vaikystės draugų vakarėlyje. Tad čia kelią randa ne tik automobilininkai, bet užsuka ir dviratininkai, išsilaipina pro malūną plaukiantys baidarininkai. Iš anksto susitarus, čia galima paragauti ir paruoštų sraigių iš netoliese esančios įmonės, ir vietinių aukštaitiškų patiekalų. Malūne taip pat galima užsisakyti ilgesnę vakaronę su gyva muzika, pasimėgauti pirties ir kaskada tekančio vandens malonumais.
Kiti nepaminėti objektai
Degučių pažintinis takas patiks tiems, kas pristigo laiko užsukti į lankytojų centrą ar nesiryžo leistis į ilgesnę, 5 km Salako pažintinio tako trasą. Kilpinis, „8“ formos, 2 km ilgio takas prasideda ir baigiasi Samanio ežero pakrantėje, o tolimiausiame taške atsiremia į Antalieptės marias. Čia pastatytose informacinėse lentose galima išsamiai susipažinti su regioninio parko išskirtinėmis vertybėmis. Taku galima važiuoti dviračiais, o vaikams ir senjorams galima pasirinkti apeiti tik pirmąjį žiedą (apie 1 km).
Nors Antalieptėje vienuolynas neveikia, su atsiskyrėlišku gyvenimo būdu galima susipažinti Baltriškių kaime nuo 2001 metų įsikūrusia Tiberiados bendruomene. Vienuoliai iš Belgijos laikosi evangeliško gyvenimo būdo, dalijasi mintimis apie katalikišką gyvenimo būdą, o meldžiasi medinėje, liaudies architektūros formų Šv. Kazimiero bažnytėlėje. Jai šiemet kaip tik sukanka 100 metų.
Plikas, tik žole apaugęs Verslavos piliakalnis prieš gerą dešimtmetį nustebindavo lankytojus. Tuomet dar buvome neįpratę matyti „nuskusto“ Gedimino kalno ir kitų piliakalnių. Piliakalnis gana aukštas – 15–24 m šlaitais, viršuje yra 45 x 25 m aikštelė. Piliakalnis gerai ištyrinėtas, pietinėje pusėje atrasta gyvenvietė, rasta ietigalių, peilių molinių verpstukų, kaulinių adiklių, brūkšniuotos keramikos. Iš viso regioninio parko teritorijoje stūkso 15 piliakalnių.
Ką veikti?
- Šventosios upės aukštupį įveikti baidarėmis, trasos tinkamos pradedantiesiems. 45 km ilgio upės atkarpoje nuo Salako iki Antalieptės galima rasti įvairaus sudėtingumo trasos fragmentų, tačiau plaukiant per Luodžio, Asavo, Ūparto ežerus teks nemažai pairkluoti, nė nekalbant apie pačias Antalieptės marias. Tad paprastai baidarininkai maršrutą baigia ties Tiltiškių malūnu.
- Gražutės regioniniame parke įrengta ir pažymėta apie 100 km dviračių trasų, dauguma jų mišria danga, tad pravers universalus, didesnio pravažumo dviratis. Dviračius nuomoja parko Lankytojų centras. Ekskursijas dviračiais su gidu organizuoja (nebūtina vežtis savo) „Inovatorių slėnis“ Antalieptėje bei MB ,,Miško takeliais" (visoje parko teritorijoje).
- Daugiau nei 70 ežerų neleis nuobodžiauti žvejams mėgėjams. Belieka tik įsigyti žvejo bilietą ir leidimą žvejoti išnuomotuose telkiniuose. Gražutės regioninis parkas dalyvauja Žvejybos rojaus projekte, dauguma vandens telkinių yra įžuvinti. Žvejybos rojuje galima ne tik žvejoti, bet ir paragauti šio krašto kulinarinio paveldo – žuvies sūrio. Įdomu tai, jog žvejai, Luodžio ežere žvejojantys „Pagavai-paleisk“ principu, gali pagauti kurią nors iš 2014-ais metais paleistų sužymėtų lydekaičių. Žvejys, pagavęs tokią paženklintą lydeką, turėtų įsidėmėti žuvies kodą, pamatuoti jos ilgį, svorį, ir, užfiksavęs žuvies paleidimo momentą, surinktus duomenis perduoti Gražutės regioninio parko direkcijai. Surinkta informacija naudojama moksliniams žuvų tyrimams.
- Gražutės regioniniam parke plėtojamas tradicijų turizmas. Be jau minėtos Lieptų kaimo edukacinės programos, galima aplankyti Senolių kaimą Vajasiškyje, Šlyninkos vandens malūną, o Degučiuose – užsukti pas tautodailininkus G. ir R. Kairius – senojo šaukščiaus, kubilininkystės, stalystės ir žaislininkystės amatų puoselėtojus. Visoms edukacinėms programoms būtina išankstinė registracija.
Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po Lietuvos saugomas teritorijas“.
