Atkurti ir sutvirtinti tokius šlaitus yra gana brangu. Su šia problema dažnai susiduria piliakalnius tvarkančios avivaldybės, regioniniai parkai, miškų urėdijos.
Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos 2019 metais užfiksavo smarkiai nuo sniego motociklų nukentėjusį Bėčionių piliakalnį Šalčininkų rajone, o motociklais buvo padaryta didelė žala Kudinų (Kalnų) piliakalniui Radviliškio rajone. 2020 metų pavasarį keturračiais buvo išvažinėtas Sukinių piliakalnis Ukmergės rajone. Ir tai tik keli žinomi pastaruoju metu nukentėję kultūros paveldo objektai, apie kuriuos buvo gauti visuomenės pranešimai. Atokesnėse vietose esantiems piliakalniams padaryta žala dažnai pastebima ne iškart.
Kokią žalą piliakalniams padaro keturračiai, motociklai, sniego rogės, komentuoja archeologas Gintautas Zabiela ir daugiau kaip 60-ties piliakalnių tvarkymo projektuose dalyvavęs architektas Aurimas Vengris.
A.Vengris: „Reali grėsmė archeologiniam paveldui“
Jau daugiau kaip 14 metų piliakalnių tvarkymo projektuose dirbantis kraštovaizdžio architektas pabrėžia, kad piliakalnių vertingoji savybė yra jų kultūrinis sluoksnis. Todėl bet koks grunto pažeidimas, jo teigimu, yra kultūrinio sluoksnio pažeidimas. „Pasivažinėjimas keturračiais ar sniego motociklais (ypač besniegėmis žiemomis) kelia realią grėsmę archeologinio paveldo vertingajai savybei. Teko matyti ir kalnų dviračiais, netgi automobiliais smarkiai sugadintų piliakalnių šlaitų, – pasakojo A. Vengris. – Galingais džipais per piliakalnių teritorijas kartais pervažiuoja žvejai ar medžiotojai. Važiuoja, kol važiuoja, paskui bando apsisukinėti, užklimsta, išrausia duobes, išdrasko velėną. Tokiu atveju net sunkiai nusakomas ir nustatomas žalos dydis. Ypač, kai tokiomis priemonėmis lakstoma periodiškai ir dažnai.
Pavyzdžiui, ant Gandingos piliakalnio Plungės rajone teko matyti smarkiai suniokotą šlaitą: važiuota į labai statų šlaitą, ties viršūne sustota, apsisukta, tada nuvažiuota žemyn. Visiškai nesuvokiamas neatsakingas poelgis. Tokie gruntai tampa nestabilūs, ypač jei gruntas priesmėlio ar su žvyru. Kartais užtenka vien pėsčiomis užlipti, ir jau matai pasekmes – sukeli eroziją. Tai, įsivaizduokite, kas nutinka, kai tokiu šlaitu rausiasi galintos transporto priemonės ratai. Išdraskytoje velėnoje tekantis vanduo pridaro išgraužų, ima formuotis erozijos. Tai sukelia rimtų problemų – tokie šlaitai gali slinkti. Jei giliau būna neišėjęs pašalas, sumirkęs viršutinis grunto sluoksnis čiuožia žemyn.“
Pasak A.Vengrio, tokių šlaitų sutvirtinimo darbai yra labai brangūs, kadangi transporto priemonėmis darbuotis čia negalima, medžiagos turi būti gabenamos rankomis. Tai sudėtingas ir imlus darbas, keliskart brangesnis nei įprasti tvarkymo darbai. „Tvarkyti stengiamasi kuo natūralesnėmis priemonėmis – ant atsiradusių griovių, erozijų supilama skaldos, žvirgždo, paskui derlingo dirvožemio, prikalama velėna, jei reikia, sutvirtinama geotinklais. Anksčiau dėdavome pintą plastifikuotą metalo tinklą, ant kurio paskui susiformuoja velėna, – pasakojo A. Vengris. – Tai yra pagrindiniai vandens srautų, erozijų stabdymo būdai. Kai velėna suželia, vanduo, tekėdamas šlaitu, išsisklaido, veja neleidžia jam graužtis.“
Kaip pasakojo architektas, pasitaiko, kad daug žalos piliakalniams padaro ir gamta. Kadangi daug piliakalnių stovi šalia upių ar upelių, jų vagos nuplauna dalį piliakalnio. „Pavyzdžiui, tokia erozija jau seniai formuojasi Paplienijos piliakalnyje prie Žarėnų. Dažniausiai taip nutinka, nes upeliai natūraliai keičia vagą, vingiuoja taip, kaip jam paprasčiau, ir nuplauna tai, kas pasitaiko kelyje, – pasakojo A.Vengris. – Dažnai prisideda ir žmogus – padaro dirbtinų užtvarų, užtvankų. Pavyzdžiui, daugiau kaip pusė Merkinės piliakalnio kadaise nuplovė ant Stangės upelio stovėjusio vandens malūno užtvanka. Joje vanduo buvo reguliuojamas – tai pakeliamas, tai nuleidžiamas. Šlaitams tai labai pavojinga. Kenksmingos ir vis dar pasitaikančios hidroelektrinės.
Pavyzdžiui, vienas iš penkių Gandingos piliakalnio archeologinį kompleksą sudarančių piliakalnių – Ožkupris, stovintis ant Babrungo upės kranto, – yra beveik visas nuplautas aukščiau stovinčios sifoninės hidroelektrinės. Tokios elektrinės, kai vanduo paleidžiamas staigiai, – tai sovietinių laikų palikimas, naudotas kalnų upėse. Tokia hidroelektrinė buvo įrengta ir Lietuvoje. Ji dabar privati, tebeveikianti. Tai didžiausias blogis reljefui, krantams, netoliese stovintiems piliakalniams.“
Atitolinti upės vagą nuo piliakalnių šlaitų, A.Vengrio teigimu, labai brangu. „Kaip tik artimiausiu metu bus tvarkomas Padievaičio piliakalnis Šilalės rajone, kurio didelę dalį nuardė Jūros upė, tebeardo ir dabar. Norint stabdyti upės poveikį papėdės gruntui, pakrantėje kraunami akmenys. Tačiau tokios priemonės labai brangios – grunto ir akmenų tenka privežti tūkstančius tonų“, – pasakojo A.Vengris.
Jo pastebėjimu, vis dėlto daugiausia žalos piliakalniams yra padaryta ne gamtos, o žmogaus. „Beveik ant kiekvieno piliakalnio ar jo papėdėje galima pastebėti buvusių karo laikų apkasų pėdsakų, kai kur žvyro pasikasta statybos darbams, kai kur sovietmečiu žvyras buvo kasamas ir ekskavatoriais, taip pat galima pastebėti buvusių bulviarausių žymių (anksčiau buvo ariama vos ne į patį šlaitą). Didžiausi tokie pakenkimai padaryti sovietmečiu, kai archeologinis palikimas nelabai buvo vertinamas. Tačiau stebina ir dabarties žmonių požiūris – kiek galima labiau išnaudoti piliakalnius savo pramogai“, – sakė A.Vengris.
G.Zabiela: „Piliakalnių šlaituose labai plonas kultūrinis sluoksnis“
Archeologo G.Zabielos pastebėjimu, keturračiai piliakalniams ypač pavojingi. „Jie pasižymi tuo, kad išrausia žemės paviršių, padaro vagas, griovius. Tai ne tas pats, kaip pervažiuoti. Šios transporto priemonės piliakalniams yra labai pavojingos, ypač šlaituose, – teigė G.Zabiela. – Dingus žolinei dangai, formuojasi erozinis židinys. Užtenka palyti, o dabar dažnai pasitaiko ir liūčių, ir tokiuose šlaituose formuojasi išplovos. Tai grėsmingi procesai. Svarbiausia, kad piliakalnių šlaituose yra plonas kultūrinis sluoksnis, jis tiesiog paviršiuje. Pravažiavus keturračiams jis ne sužalojamas, o visai sunaikinamas.“
G.Zabielos nuomone, kai tik keturračiai nelegaliais pasivažinėjimais pradėjo žaloti kultūros paveldą, tą veiksmą reikėjo pradėti traktuoti kaip tyčinį kultūros paveldo žalojimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. „Į tokius pažeidimus reikia žiūrėti rimtai, – sakė archeologas. – Žalos nustatymas archeologiniame paveldo objekte skaičiuojamas paprastai – imama to objekto archeologinio ištyrimo kvadratinio metro kaina ir padauginama iš sužaloto ploto kvardatinių metrų. Norint stabdyti šių grėsmingų transporto priemonių siautėjimą, siūlyčiau elgtis taip, kaip gamtininkai gaudo brakonierius – įrengia stebėjimo kameras.
Na, o paskui atitinkamai reaguoti. Jei mes tik skaičiuosim žalą, o neturėsim subjekto, iš kurio tą žalą galėtume išieškoti, rezultatų nebus. Mano nuomone, keturračiai kultūros paveldo objektuose – vienas iš pagrindinių XXI amžiaus iššūkių. Apskritai jiems turėtų būti draudžiama įvažiuoti į piliakalnių teritorijas. Ir tai galima pasiekti susitarus su policija, tiesiog jų neleisti nė artyn piliakalnių.“
Archeologas kiekvienais metais mato vis naujų keturračių padarytos žalos piliakalniams atvejų. „Dažniausiai padarytą žalą žmonės pastebi atsitiktinai. Dabar pagal galiojančias nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisykles, piliakalnius, kaip ir kitus objektus, paveldosaugininkams priklauso aplankyti, apžiūrėti ir nustatyti jų būklę kas penkerius metus. Kurie piliakalniai labai apaugę augmenija, į juos keturračiai neįvažiuos, bet yra apie 200 piliakalnių, kurie yra padidintos rizikos zonoje. Į juos ir taikosi keturrračiai. Stebėjimo kameros prie jų labai praverstų“, – sakė G.Zabiela.
Kaip paveikti neatsakingus vairuotojus?
KPD atkreipia dėmesį į pastaruoju metu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos išplatintą kreipimąsi į keturračių ir kitų moto priemonių valdytojus.
Jų prašoma būti sąmoningais ir jautriais gamtai, ypač saugomoms teritorijoms. KPD ir VSTT, atsižvelgę į gaunamus piliečių nusiskundimus bei informaciją apie keturračių ir motociklų išvažinėtus piliakalnius, kultūros paveldo vietoves, upių ir upelių slėnius, pelkes, retų augalų pievas, kitas saugomas gamtines teritorijas, ieško bendradarbiavimo būdų ir naujų, efektyvesnių bekelėmis važinėjančių transporto priemonių užkardymo galimybių.
KPD specialistai, išanalizavę teisinę bazę, mano, kad būtų tikslinga teikti pasiūlymus dėl jų tobulinimo, atsakomybės už pažeidimų saugomose teritorijose ir kultūros paveldo objektuose didinimo, informacijos apie šių transporto priemonių daromą žalą viešinimo. KPD ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2018 metais pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo kultūros paveldo srityje.
KPD primena, kad sankcijos neatsakingiems vairuotojams taikomos pagal Administracinių nusižengimo protokolo 314 straipsnį „Kultūros paveldo apsaugos reikalavimų pažeidimas“, kuriame sakoma, kad tokio pobūdžio nusižengimai užtraukia baudą asmenims 150 iki 300 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 860 eurų. Pakartotinai padarytas nusižengimas užtraukia baudą asmenims nuo 300 iki 580 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 550 iki 1500 eurų.
