Keliaujant po Mažąją Lietuvą svarbu žinoti bent dalį šių žemių istorijos, kuri ir paaiškina atsiradusius skirtumus nuo Didžiosios Lietuvos.
Šiandieninė Mažoji Lietuva yra pasidalinta trijų valstybių – dalis priklauso Lietuvai, dalis – Kaliningrado sričiai ir dalis – Lenkijai. Po karų su kryžiuočiais šis kraštas buvo likęs atokus ir vokiečiams nelabai įdomus. Jie į jį vargiai kišosi, patys čia nesiveržė gyventi, tad susiklostė taip, kad į šias vietas kėlėsi lietuviai, ir lietuvių kalba čia buvo dominuojanti. Patys vokiečiai šioms vietoms davė vardą, kuris prigijo – „Klein Litaw“ („Mažoji Lietuva“).
Lietuvių kalba buvo ne tik dominuojanti, bet ir centrinės valdžios puoselėjama ir skatinama. Kai 1525 m. Prūsija tapo pirmąja liuteroniška valstybe, lietuvių kalbai buvo skirta dar daugiau dėmesio. Liuteronai pasisako už tai, kad maldos ir pamaldos visuomet vyktų sava kalba – todėl nenuostabu, kad būtent čia, Mažojoje Lietuvoje, buvo pradėtos spausdinti lietuviškos knygos.
Kalba buvo lietuvių, bet tvarka – prūsiška. Buvo įvestos griežtos taisyklės, kaip statyti namus, tvarkyti sodybas, laukus ar kelius. Keliose vietose dar galima matyti laukuose esančias erškėtrožių gyvatvores – jomis buvo žymimos žemės valdos. Kelius čia supdavo medžių alėjos – kad medžių šaknys sutvirtintų šlapią žemę ir gruntą bei apsaugotų kelius, o vainikai suteiktų pavėsį karštą dieną.
Prūsijoje negalėjo būti ir nedirbamos žemės – juk reikėjo mokėti mokesčius. Dėl to labai greitai buvo iškirsti miškai, neliko medienos kaip statybinės medžiagos. Mažoji Lietuva virto plytų kraštu.
XVIII a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, prasidėjo kataklizmai. Mažasis ledynmetis, nederlius, karai, badas, ligos, maras. Išmirė ištisi kaimai. Tačiau valstybei reikia žmonių, kurie dirbtų žemę ir mokėtų mokesčius – todėl Prūsijos valdovas pakvietė visus čia kraustytis. Visų pirma – tuos, kurie yra persekiojami dėl religijos. Pėsčiomis ir vežimais į Prūsiją patraukė tūkstančiai pabėgėlių.
Įvairių šaltinių duomenimis, Prūsijos valdovas Mažojoje Lietuvoje nurodė apgyvendinti 17-23 tūkst. žmonių. Dėl tokio skaičiaus atvykėlių ir jiems suteikiamų lengvatų tarp jų bei vietinių žmonių atsirado nemenka įtampa.
Kraštas buvo nuniokotas po maro, žmonėms patiems stigo maisto, o jie dar turėjo išmaitinti atvykėlius. Pabėgėliams buvo suteikiamos ir pirmumo sąlygos būstui, keleriems metams jie buvo atleisti nuo mokesčių. Vėliau jiems uždrausta ir palikti šias žemes – tad pabėgėliai, vadinami zalcburgiečiais, čia pamažu įsitvirtino.
Kartu su pabėgėliais į Mažąją Lietuvą atkeliavo ir pietizmas – liuteronybės atšaka, kuri pabrėžia asketizmą ir dorovę. Spalvingus Mažosios Lietuvos apdarus palaipsniui ėmė keisti juoda spalva, kuri tapo gero tono požymiu. Kuklūs apdarai, jokių linksmybių – tik malda ir giesmė. Lietuvius jos ir pavergė.
Į savo maldas ir giesmes zalcburgiečiai sudėdavo visą savo širdyje nešiojamą nostalgiją gimtajam kraštui ir žinojimą, kad niekada nebegalės grįžti į gimtinę. Lietuviai, matydami tą išskirtinį ir jaudinantį pamaldumą, pamažu pradėjo pereiti į pietizmo pusę.
Bet ilgainiui kunigai vis prasčiau pradėjo kalbėti lietuvių kalba, lietuviai dėl to imdavo protestuoti net bažnyčioje – demonstratyviai išeidavo, kai pasigirsdavo vokiečių kalba. Taip Mažojoje Lietuvoje susiformavo išskirtinis reiškinys – surinkimai. Lietuviai maldininkai rinkdavosi kuriame nors name pamaldoms savo kalba.
Centrinė valdžia iš pradžių į tai nekreipė daug dėmesio, tačiau kai lietuviai beveik nustojo eiti į bažnyčią (o tai reiškia – mažiau pajamų jai), prasidėjo draudimai – surinkimų, ir lietuvių kalbos mokyklose.
Tačiau lietuviams čia į pagalbą atėjo būrys kitataučių, kurie neturėjo nieko bendro su lietuvybe, tačiau šventai palaikė jų teisę naudoti savo kalbą. Su jų pagalba buvo išsireikalauta lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas, ir surinkimų leidimo.
Po Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos įtampos kildavo dėl kitų priežasčių. Mažoji Lietuva buvo liuteroniškas kraštas su pietizmo atspalviu – netruko išryškėti religiniams skirtumams. Pradėjo byrėti ir visa prūsų kurta sistema. Griežta tvarka, kai net pelkės buvo išdirbamos ir apgyvendinamos, pradėjo aižėti.
Mažoji Lietuva su savo tarme, tradicijomis, pasaulėžiūra ir įsitikinimais labai skyrėsi nuo likusios Lietuvos. Tad kai vokiečiai davė įsakymą trauktis, pasitraukė beveik visi gyventojai.
Kam cukraus gabalėlį kišti į pažastį?
Šilutės bendruomenė yra ta, kurioje bandoma atgaivinti senąją lietuvininkų kalbą, šišioniškių tarmę, kulinarinį Mažosios Lietuvos paveldą. Vilkyškiuose, Smalininkuose organizuojami jomarkai – tik šiam kraštui būdingos metų mugės.
Senosios šišioniškių tarmės jau nebeišgirsite net užklydę ir į atokius Mažosios Lietuvos kaimus. Vieni šalia kitų ilgus amžius gyvenę vokiečiai ir lietuviai sukūrė išskirtinę – lietuvininkų – kalbą. Ji dabar bemaž išnykusi.
Joje nėra dvibalsių „ie“ ar „uo“ – jas keičia „ė“ ir „o“ (tad „šuo be uodegos“ čia tikrai galėjo ir būti „šo be odegos“). Raidė „l“ pagal vokišką tradiciją čia visada minkšta (ne "alus", o "alius"), o vietininko nėra – tad miegate ne „lovoje“, o „į liovą“, dirbate ne „Šilutėje“, o „į Šiliutę“.
Bet net ir žinodami šias taisykles sunkiai susikalbėtumėte – šišioniškių tarmėje gausu žodžių, kurie net neprimena lietuvių kalbos. Tualetas vadinamas purtimangu, tetos ir dėdės – tantėmis ir unkuliais, armonika – dūda, svogūnas – cypole, o zosė čia reiškė padažą.
Gyvai šią tarmę išgirsti galima apsilankius Hugo Šojaus dvare. Šilutės muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė ja pasakoja ir apie lietuvininkų prietarų ypatumus. Pavyzdžiui, kaip atsiginti nuo kokios nors skaudulio – fizinio ar moralinio? Reikia tą vietą patrinti blizgančiu daiktu, tuomet vidurnaktį nueiti į mišką ir su kaire ranka per kairį petį jį išmesti ten, kur šakojasi keturi keliai. „Kas ras tą jūsų daiktą, tas pasiims ir jūsų skausmą. Dikčiom padeda“, – tikina I.Skablauskaitė.
Jeigu suaugęs žmogus šlapinasi į lovą, reikia eiti į bažnyčią, o šiam į ją įžengus garsiai sušukti – „Myžals eina“. Tuo tarpu vyrai, norintys atgaivinti širdyje meilę, moteriai turi duoti cukraus, kurį palaikė pažastyje. Moterys vyrams – arklio kanopų atplaišų užpiltinės.
Kaip balandį nubalo Šilutė
H.Šojaus dvare galima susipažinti ne tik su eilinių žmonių, bet ir su Mažosios Lietuvos aukštuomenės tradicijomis. Pavyzdžiui, kaip ponios „kalbėdavo“ savo vėduoklėmis. Lėtas vėdinimasis reiškė, kad pokalbis ir vyriškio draugija jai maloni. Greitas – „prašau, palikite mane“. Praskleista vėduoklė net ir meilužiui išduodavo, po kelių dienų iš namų išvyks ponios vyras.
Prieš kelerius metus Šilutėje duris atvėrė restauruotas buvęs Šilokarčemos dvaras. Puošnia to laikmečio suknia pasipuošusi dvaro ponia čia kambaryje po kambario dėlioja H.Šojaus laikų paveikslą.
Vienur – per visą sieną ištapyta freska iš jo kelionių, kuri buvo atrasta net po septyniais sluoksniais dažų. Kitame kambaryje – prabangios spintelės, kurios po karo buvo atsidūrusios pas partijos komiteto pirmininką. Paveikslai, iš kurių okupaciją išgyveno vos keli – beveik visi buvo supjaustyti, portretų akys – išbadytos.
Daug dvaro turtų buvo sunaikinta atėjus Raudonajai armijai. Šilutę pasiekusi ir dvare apsistojusi armija čia degino knygas, plėšė pagalves, o pūkus leido pavėjui. „Pirmieji atvykę gyventojai stebėjosi – visa Šilutė balandžio mėnesį buvo balta“, – pasakoja dvaro ponia. Iš tiesų kareiviai pagalves ardė tam, kad iš apvalkalų pasidarytų autkojus.
Konkurencija tarp lietuvininkų ir zalcburgiečių
Po apsilankymo dvare verta patraukti iki išskirtinės Šilutės bažnyčios. Pagal liuteronybės tradiciją maldos namuose nėra šventųjų paveikslų, freskų. Tačiau čia įėjus nustebina didelė freska, kurioje pavaizduota šimtai šiam kraštui nusipelniusių žmonių. Tiesa, tik vokiečiai.
Po Mažosios Lietuvos prijungimo čia likę gyventi vokiečiai pasiskundė Vokietijai, kad jiems neleidžiama baigti statyti bažnyčios. Vokietijoje buvo žaibiškai suaukota pinigų, o maldos namai pabaigti. Buvo pakviesti garsūs dailininkai iš Vokietijos, kad kaip padėką žmonėms ištapytų pačių žymiausių liuteronų portretus. Tik atidarius bažnyčią į ją užėję lietuviai pamatė, kad joje – ne vieno garsaus lietuvininko.
Netoliese esančiuose Pagėgiuose tokia konkurencija tarp katalikų ir liuteronų taip pat labai akivaizdi. Po prijungimo dvi bendruomenės tapo konfrontuojančios – abi konkuravo, kas padarys viską geriau. To rezultatas – nedidelis miestelis buvo gražinamas, jis turi net dvi įspūdingas gimnazijas, anksčiau turėjo ir dvi įspūdingas bažnyčias.
Būdami Pagėgiuose užsukite į Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčią, kuri buvo statoma net 12 metų. Geriausia pro ją bent praeiti būtų vakare, sutemus – tuomet atsiskleidžia visos jos grožis, kai įsižiebia didelis kryžius.
Kadaise čia stovėjusią bažnyčią sovietai sulygino su žeme – liko tik bokštas, kuris buvo paliktas gaisrinių žarnų džiovinimui. Pastatyta naujoji bažnyčia – katalikiška, bet ji visiškai persunkta liuteronizmo, vyrauja asketizmas. Nors ir konkuruojančios, tačiau abi bendruomenės negali išsiginti viena kitai daromos įtakos.
Mažosios Lietuvos panteonas
Apsilankymas Mažojoje Lietuvoje neįsivaizduojamas be Rambyno kalno, stačiais šlaitais nusileidžiančio į Nemuną, ir nuo kurio gali žvelgti į išdegintus Rusijos krantus. Triskart griuvęs ir slinkęs, tačiau vis dar stovintis, Rambyno kalnas buvo tapęs lietuvininkų susibūrimo vieta.
Čia savo gyvavimo dešimtmetį XIX a. pabaigoje minėjo pirmoji lietuvybei puoselėti skirta šio krašto organizacija „Birutė“. Čia vykusią Joninių šventę savo garsiame romane „Lietuviški fortepijonai“ aprašė šio krašto menininkas Johanesas Bobrovskis. Čia stovi ir Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamo Martyno Jankaus namų kertinis akmuo.
Visai šalia šios, Lietuvos teritorijoje vėliausiai sunaikintos šventvietės, yra Bitėnų kapinaitės, kurios vadinamos Mažosios Lietuvos panteonu. Čia amžino poilsio atgulę daug iškilių Mažosios Lietuvos veikėjų.
Kaip ir visose liuteronų kapinėse, įeinančiuosius čia pasitinka virš vartų iškalta frazė (Vydūno žodžiai "Spindulys esmi begalinės šviesos"), o už jos – asketizmu dvelkianti protestantiška tradicija. Užrašai ant kuklių kryžių išduoda skirtumus tarp liuteronų ir katalikų jų požiūryje į mirtį: „Ilsėkis saldžiai“, „Iki pasimatymo!“ ar „Meilė niekados nesiliauja“.
Šios kapinės – iškilių Mažosios Lietuvos veikėjų - Martyno Jankaus ir dalies jo šeimos narių, Viliaus Storosto–Vydūno, Jono Vanagaičio, Valterio–Kristupo Banaičio, Valterio Didžio, Elenos Grigolaitytės amžinojo poilsio vieta. Martyno Jankaus ir Vydūno kapai yra įtraukti į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Bitėnų kapinėse ilsisi ir pats M.Jankus – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų. Šalia galima aplankyti jo sodybą, kuri virtusi galerija po atviru dangumi.
M.Jankaus aistra leidybai buvo didelė, tačiau sėkmė joje – tragiška. Spaustuvininkas visas savo lėšas sukišdavo į naujas spaustuves, tačiau visos jos bankrutuodavo. Galiausiai tėvai nupirko aukcione jau pardavinėjamą jo sodybą ir ją užrašė jau nebe pačiam M.Jankui, o jo vaikams. Kad tėvas vėl jos neužstatytų.
Sodyboje galima apžiūrėti senąjį presą – kaip anksčiau buvo surenkamos raidės ir spausdinamos knygos. Yra ir garsioji „Rambyno knyga“, kurioje pasirašinėdavo visi garbingi svečiai, kurie čia atvykdavo per Jonines ar Dainų šventes.
Tačiau labiausiai čia žavi milžiniškas sodas, pilnas menininkų darbų. Kasmet M.Jankaus gimtadienio proga Bitėnuose rengiami plenerai, kurių metų menininkai kuria darbus Mažosios Lietuvos paveikslų sodui. Į sodą važiuoti galima kad ir kasmet – kiekvienais metais čia atrasite naujų kūrinių.
