Arešto namai, kalėjimas, jaunimo perauklėjimo kolonija, profesinė mokykla ir galiausiai – išskirtinis muziejus. Nors ir nedidelis (su gidu apeiti prireiks maždaug valandos), bet jame gausu įdomių ir unikalių detalių, atskleidžiančių, kuo išskirtiniai buvo ir yra Raseiniai. Visa tai – vos už keliasdešimt centų bilietą (gido paslaugos nesiekia 3 eurų).
Kalinių „balius“
1930 m. iškilęs pastatas tais laikais buvo labai modernus, statytas pagal vokiečių architektų projektą. Iš pradžių pastatas buvo arešto namai, tačiau tik porą metų. „Jau 1932 m. Teisingumo ministerija nusprendė, kad reikia šituos modernius namus paskirti jaunimo perauklėjimui – kad senimas nedarytų įtakos jaunimui“, – pasakojo muziejininkė Loreta Kordušienė.
Nuo 1932-ųjų aštuonerius metus čia buvo kalinti komunistinių pažiūrų jaunuoliai. Muziejaus ekspozicijoje galima ir pamatyti nuotraukas, kaip prasidėjus sovietų okupacijai Lietuvoje, 1940-ųjų birželio 20-ąją paleisti kaliniai čia pat pasidarė „balių“, fotografavosi prie kalėjimo ir kitose Raseinių vietose.
Vienoje iš kamerų muziejininkė parodė slėptuvių pavyzdžius. Draudžiama spauda, atsišaukimai, žinutės būdavo slepiamos po dvigubais dugnais arba grindjuostėse.
Popierius slėpė ne tik kaliniai. Jau restauruodami pastatą nepriklausomos Lietuvos laikais statybininkai jame, virš viršininko kabineto durų, rado ir vieną paslėptą kalinio bylą. Jis iš kalėjimo buvo paleistas 1940-ųjų birželio 20-ąją. „Kodėl ta byla slėpta, istorija nutyli“, – pasakojo L.Kordušienė.
Kalinių turėjo laukti Rainių likimas
Po to „baliaus“ jau 1940-ųjų liepos pradžioje sovietai į čia pradėjo siųsti jiems neįtikusius žmones – mokytojus, dvasininkus, karininkus, gydytojus, organizacijų vadovus ir pan. Jie čia laukdavo nuosprendžio, po kurio būdavo išvežami į Rusijos gilumą. Vieniems tekdavo laukti kelias savaites, kitiems – net ir pusantrų metų.
„Paskutinieji apie 70 kalinių buvo išvežti 1941 m. birželio 22 d. Jų likimas iš tikrųjų buvo labai sunkus, nes kaip tik prasidėjo karas. Ir jeigu Raudonajai armijai trūko aprūpinimo, tai, be abejo, kaliniams jo buvo visiškai mažai. Jie badavo kalėjimuose – jeigu nebūdavo nuteisiami mirties bausme, mirdavo nuo ligų ir išsekimų“, – tragišką kalinių istoriją pasakojo muziejininkė.
Didžioji dalis jų nebegrįžo į Lietuvą, tačiau keletui visgi pavyko išsigelbėti. Grįžę į Lietuvą jie papasakojo apie savo kančias – su trumpomis jų biografijomis galima susipažinti vienoje iš kamerų.
„Tų, kurie buvo neišvežti, ir kalėjime liko 1941 m. birželio paskutinėmis dienomis, likimas turėjo būti toks pat kaip Rainiuose“, – atskleidė L.Kordušienė. Rainių miškelyje 1941 m. birželio 24–25 d. besitraukianti sovietų armija sadistiškai nužudė 75 politinius kalinius.
„Bet Raseiniuose kalėjimo viršininkas pabėgo, visi sargybiniai išsilakstė, kaliniai patys turėjo išsilaužti iš kalėjimo, ir niekas jų nesunaikino kaip Rainiuose“, – istoriją pasakojo muziejininkė.
Vokiečiai čia taip pat laikė kalinius, bet ypač sudėtingomis sąlygomis žmonės šiame kalėjime buvo kalinami antruoju sovietų okupacijos laikotarpiu. Mažulytėse kamerose jau nebuvo net gultų, sienoje įtaisyta „paraša“, kurioje gamtinius reikalus atlikdavo iki 20 vienoje patalpoje laikomų žmonių.
Jų kančią sunkino ir tardymai, po kurių kaliniai būdavo parvedami sumušti, sužaloti. „Parnešti jie jau nelabai norėdavo net susiglausti nugaromis, bet kitaip negalėjo – vietos čia nelabai buvo. Tie pasakojimai buvo gana šiurpūs“, – dėstė muziejininkė.
Pavyzdžiui, vieną jaunuolį šiai kančios vietai pasmerkė vien tik Brazdžionio eilėraščio „Šaukiu aš tautą“ paskaitymas draugams. „Užteko tokios istorijos, kad kažkas įskųstų, kad jį čia patalpintų į kalėjimą. Ir jis gavo 10 metų lagerio ir tremties“, – pasakojo L.Kordušienė.
Interaktyvi patirtis lankytojams
Be galo sunku tokias tragiškas istorijas ir kalinių patirtį perteikti tik žodžiais. „Kad sustiprintume įspūdį, mums padeda virtualios realybės akiniai. Su jais galime persikelti laiku“, – aiškino muziejaus darbuotoja.
Kiekvienoje kameroje, koridoriuje yra skirtingų laikotarpių scenos – užsidėjus virtualios realybės akinius galima matyti, girdėti kalinius ir jų regėtus vaizdus. Širdis net suvirpa matant ir klausant, kaip viename iš siužetų kameroje uždaryti dainuoja kaliniai.
Muziejus dar šį rudenį įgyvendins ir daugiau interaktyvių sprendimų: atsiras mobilioji programėlė-gidas (taip pat anglų kalba), bus dar vienas virtualios realybės siužetas – kaip Šimkaičių miško bunkeryje suimamas Jonas Žemaitis-Vytautas. Dabar muziejuje galima apžiūrėti šio bunkerio maketą ir jame aptiktus radinius – net dantų šepetuką, kuris veikiausiai priklausė pačiam partizanų vadui.
Kodėl Raseiniuose nebuvo paminklo Leninui
Jeigu pasirinksite ne savarankišką jo ekspozicijų tyrinėjimą, o gido paslaugas, maždaug per valandą jums bus atskleista daugiau įdomių detalių, kurios patiems apžiūrint muziejų gali praslysti pro akis.
Pavyzdžiui, ar žinojote, kodėl Raseiniuose niekada nestovėjo Lenino paminklas? 1934 m. pagrindinėje miesto aikštėje buvo pastatyta Vinco Grybo kurta skulptūra „Žemaitis“ (kuri išlikusi iki šiol ir tapusi Raseinių simboliu). Ji įtiko ir vokiečių, ir sovietų okupantams.
„Per karą jis nebuvo sugriautas, pokaryje jo taip pat nenuvertė, tik užtinkavo bareljefus apie nepriklausomybę, vietoj fasadinio užrašo buvo užrašyta „Vincas Grybas, sušaudytas vokiečių fašistų 1941 m.“ Matyt, gal tai ir padėjo išgelbėti tą paminklą“, – svarstė L.Kordušienė.
„Valstietis, matyt, irgi nepiktino sovietinės akies. Tik kažkaip neatkreiptas dėmesys, kad valstietis laiko ranka prispaudęs mešką. Keista, nes meška – Rusijos simbolis“, – kalbėjo muziejininkė.
Verta ypatingą dėmesį atkreipti ir į keletą nuotraukų. Per visą sieną išdidintoje 1944 m. fotografijoje matyti, kaip per Raseinius net kelis kartus ėję karo frontai miestą kone visą sugriovė. Galima ant rankų pirštų suskaičiuoti pastatus, kurie nevirto griuvėsiais.
Išskirtinis eksponatas – ir lagerio Rusijoje panorama, kurią padarė iš Raseinių į ten išvežtas politinis kalinys. „Po Stalino mirties, kai jis buvo išleistas iš lagerio, iš kažkur gavo fotoaparatą, ir dabar nuotraukos sujungtos į vieną panoramą“, – į unikalią nuotrauką rodė L.Kordušienė.
Žymiojo tilto istorijos dalelė
Raseinių krašto muziejininkė parodė dar vieną unikalų čia turimą eksponatą – žymiojo Lyduvėnų tilto (aukščiausio Baltijos šalyse geležinkelio tilto) maketą, kariūnų padarytą 1928 m.
1916 m. Lyduvėnuose buvo pastatytas medinis tiltas – tam, kad būtų galima toje vietoje statyti tvirtą gelžbetoninį, kad būtų kaip atsigabenti reikiamas medžiagas.
Nuo pat pradžių buvo žinoma, kad medinis statinys gyvuos trumpai, tačiau jo inžinerija sužavėjo jį pamačiusius kariūnus. Lyduvėnų medinio tilto maketą pagamino atskirojo geležinkelių bataliono mokomosios kuopos kariai.
Tikrasis tiltas už maketą platesnis ir aukštesnis maždaug dvidešimt kartų ir daugiau nei tris šimtus aštuoniasdešimt kartų ilgesnis, apie maketo niuansus yra rašęs Marius Pečiulis.
Informacija apie muziejų:
Muziejaus g. 3 ir Muziejaus g. 5
LT-60123 Raseiniai
Pirmadieniais nedirba
Antradieniais – penktadieniais: 9.00 – 18.00
Šeštadieniais: 11.00 – 16.00
Bilieto kainos
Vaikams, moksleiviams, studentams: 0.29 EUR
Suaugusiems: 0.58 EUR
Ekskursija po muziejų: 2.90 EUR
Žurnalistų turą po Žemaitiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
