Linai ir Mariui idėja įamžinti autentiškas išlikusias nedidelių miestelių bei kaimų parduotuves kilo dar prieš kelerius metus. Reklamos srityje dirbantys studentai, vaizdo operatoriai dažnai važinėdavo po šalį ieškodami tinkamų vietų filmavimams ir vis atkreipdavo dėmesį į provincijos parduotuves, tarsi sustingusias laike.
Iš vaikystės prisiminimų kilęs projektas
„Tos parduotuvės pasirodydavo tokios įdomios – iškart primindavo vaikystę, – 15min pradeda pasakoti Lina. – Net ir po kurio laiko vis jas prisimindavom, bet kitą kartą pravažiavus jau matai, kad parduotuvė visiškai pasikeitusi, atsinaujinusi. Pagalvojom – jeigu jau neįmanoma sustabdyti pokyčių, tai reikėtų jas bent įamžinti.“
Taip ir gimė projektas fotografijos projektas „Laikinai atidaryta“ (Instagram: www.instagram.com/laikinai_atidaryta), kuriame pinasi dokumentika ir emocijos. Jaunuoliai nusprendė apvažiuoti Lietuvą ir į vidutinio formato juostą suguldyti besikeičiančias ir nykstančias provincijos krautuvėles.
Lina su Mariumi iš pradžių bandė ieškoti panašių nuotraukų internete, tačiau bergždžiai. Vienintelės užuominos, kur ieškoti autentiškų krautuvių – 2013 m. užfiksuoti „Google Street View“ vaizdai ir kitų žmonių rekomendacijos. Ne kartą teko ir nusivilti – atvykus vietoj senosios krautuvės rasdavo tinklinę, „euroremontinę“ parduotuvę.
Abu pašnekovai – jauni vilniečiai, tačiau jiems provincijos parduotuvės taip pat kelia vaikystės nostalgiją. Marius į tokio tipo krautuvę eidavo senamiestyje, o Naujojoje Vilnioje gyvenanti Lina vis dar mato veikiančią tą pačią jau bene pusę amžiaus veikiančią parduotuvę, į kurią eidavo tiek ji, tiek jos mama ir net senelė.
Lina ir Marius prasitaria, kad iš pradžių nebuvo tikri, kaip reaguos kiti žmonės – ar jiems tai bus įdomu, ar patrauks dėmesį. Tačiau vos pradėjus socialiniuose tinkluose dalintis nuotraukomis, sulaukė nemažai palaikymo ir žmonių istorijų. „Kai pradėjome dalintis projektu su kitais, ėmė rastis rekomendacijų kitoms parduotuvėms – žmonės pradėjo dalintis savo prisiminimais, siūlyti savo gimtojo miestelio ar močiutės kaimo krautuves“, – pasakoja Lina.
Dar daugiau emocijų projektas sulaukia, kai Lina ir Marius iš tiesų pasinaudoja rekomendacijomis ir pagal jas atranda įamžinti vertas krautuves. „Iš pradžių žmonės paprastai tik pasidalija nuotrauka ir informacija, kur tos vietos ieškoti, bet pamatę mūsų nuotrauką jau atsiveria – pasidalija prisiminimais, kaip vieta atrodydavo jo vaikystėje, ką jie ten pirkdavo. Atsiranda ryšys, kuris tik dar labiau motyvuoja“, – sako Marius.
Apima ir prieštaringi jausmai
Keliaudami po mažus miestelius ir kaimelius Lina su Mariumi sulaukia ir smalsių vietinių dėmesio. Tik dažniausiai priėję klausia, ką čia jie matuoja. Projekto įgyvendinimui autoriai pasirinko fotografijas daryti ant vidutinio formato juostos. „O fotografuojant taip į fotoaparatą žiūri iš viršaus – tikrai kaip matininkai atrodom“, – juokiasi Lina.
Papasakoję apie savo projektą dažnai jie sulaukia susikuklinimo. „Sako – ai, čia mūsų parduotuvė negraži, nesutvarkyta. Bet dažniausiai tos parduotuvės ir yra gražiausios, kurios nestandartiškos, neišblizgintos. Kurios turi savo aurą“, – aiškina Marius.
Juos kiek nuliūdina, kai prieš kelerius metus matyta ir prisiminta parduotuvė šiandieną jau netekusi savo autentikos – dažnai remonto darbams naudojamos tos pačios statybinės priemonės, todėl pastatai skirtinguose kaimeliuose supanašėja, standartizuojasi. „Dar metai-kiti, ir gal jau visai nebeliks tų autentiškų parduotuvių“, – svarsto Marius.
Tačiau tai – nei gerai, nei blogai. „Pamatom seną parduotuvę, kuri mums tokia graži, nes yra autentiška. Bet tada pagalvoji, kad tu tik pravažiuoji, o kiti žmonės ten gyvena kiekvieną dieną. Jie gal nori geresnės parduotuvės, su geresniu apšvietimu. Pardavėja gal nori šiltesnės darbo vietos, – kelionėse užklumpančiomis mintimis dalijasi Lina. – Ir tada atsiranda vidinis konfliktas – nors tau gražu, bet supranti, kad žmonės irgi nori pokyčių.“
Dažniausiai tos parduotuvės ir yra gražiausios, kurios nestandartiškos, neišblizgintos. Kurios turi savo aurą, – Marius.
Lina su Mariumi vykdydami projektą stengiasi likti nepastebėti, nesiveržia kalbėtis su vietiniais – nenori griauti tos ramybės, kurią randa nedidelių miestelių ir kaimų kasdienybėje. Provincijos parduotuvės yra ne tik krautuvės, bet ir socializacijos vieta, kur atėję vos kelių prekių užtrunka 15 minučių, nes reikia dar ir aptarti kaimo reikalus.
Patys „Laikinai atidaryta“ autoriai stengiasi kuo mažiau laiko praleisti parduotuvių viduje, jo ir nefotografuoja. Visgi sako turintys tradiciją – į kiekvieną nufotografuotą parduotuvę užsuka įsigyti ką nors, ko tinklinėse parduotuvėse paprastai nerastum. Nors dauguma prekių supanašėjusios, bet tokiose krautuvėse randa perliukų – tai neragautų saldainių, tai plastikinių maišelių su gėlytėmis, kuriuos, pamena, anksčiau turguose pardavinėdavo močiutės.
Meditacija įtemptame gyvenime
Daug laiko leisti parduotuvių viduje pašnekovai sako nenorintys ir dėl to, kad tuomet iškart dingsta tos nostalgiškos idilės įvaizdis. Kai į parduotuvę žvelgi iš lauko, nuotaiką kuria ne tik senovinis pastatas, bet ir šalia kelis dešimtmečius stovinti skelbimų lenta, atremti kiek parūdiję dviračiai, ant gretimo stulpo iškeltas gandralizdis. „O kai įeini į vidų, pradedi atpažinti jau šio laikmečio dalykus – skalbimo miltelius, gėrimus ir visa kita. Kiek sugriūna tas nostalgiškas įvaizdis“, – pasakoja Lina.
„O būtent tas kinematografinis tokių vietų motyvas dar labiau patraukia, – jai pritaria Marius. – Faktūros, šviesa – viskas kuria bendrą nuotaiką, tą stengiesi ir užfiksuoti. Nenorima, kad tai būtų tik dokumentinis fotografavimas, kaip atrodo parduotuvė. Norim, kad ta nuotrauka kurtų atmosferą, sukeltų prisiminimus, jausmus.“
Dėl to projekto įgyvendinimui jie ir pasirinko vidutinio formato juostą, „Kartu tai yra ir atsigręžimas į tą laikmetį, atsiranda filosofinis momentas. Ant juostos nugula šviesa, tikslus laikas. Turi negatyvą ir jauti jo vertę – tos akimirkos niekas nepakartos. Tai lyg istorinė šimtoji sekundės dalis“, – pasakoja Lina.
Tai šimtajai sekundės daliai kartais reikia ir nemažai laiko. „Jau kiaulystės dėsnis – diena būna giedra, o kai atsistoji fotografuoti, staiga saulę užstoja milžiniškas debesis, – juokiasi Marius. – Lauki pusvalandį, kol jis praeis. Tada atvažiuoja mašina ir sustoja tiesiai prieš parduotuvę. Ir vėl lauki.“
Atrodytų, tam reikia išties daug kantrybės, bet jaunuoliai sako ją išsiugdę jau savo profesijoje. Filmuojant, anot jų, būna daug laukimo, susiduriama su tais pačiais trukdžiais – tenka tiesiog stovėti ir laukti, kol debesis pasitrauks iš kadro. Tik tuomet lauki ne dviese, o, pavyzdžiui, 20 žmonių.
„Ir tuomet dar visi nervinasi, nes jeigu, pavyzdžiui, filmuoji reklamą, tai laikas išties yra pinigai. O šis projektas visiškai ramus. Atsipalaidavimas“, – lygina Marius.
Lina jam antrina, kad tai – tarsi meditacija. „Darbe būna daug disciplinos, daug įtampos, daug skaičiavimo. O čia smagu tiesiog keliauti, matyti pokyčius, juos fiksuoti. Nėra skubos. Jeigu nespėsim kažko nufotografuoti – na ir kas, galėsim atvažiuoti kitą kartą“, – apie proceso suteikiamą pasitenkinimą pasakoja ji.
Tačiau nors ir ta ramybė užburia, abu purto galvas paklausti, ar galėtų pasiduoti provincijos žavesiui ilgesniam laikui. „Mes didmiesčio žmonės, – patikina Lina. – Yra labai sunku save įsivaizduoti gyvenant mažam mieste, ką jau kalbėti apie kaimą.“
Lietuvą atrado iš naujo
Projekto autoriai džiaugiasi, kad jis leido jiems dar geriau pažinti Lietuvą ir matyti joje vykstančius pokyčius. „Labai matosi, kad miesteliai atsinaujina gražėja, – pastebi Lina. – Anksčiau važiuoji – daug vietų apleista, o dabar vis dažniau randi gražiai sutvarkytas vietas, kur žolė nupjauta, parkeliai sutvarkyti, atsiradusios informacinės lentos, stovi paminklai.“
Pašnekovai juokiasi, kad jau tapę labai nišinės srities ekspertais – pastebi „potencialius parduotuvės miestelius“. „Įvažiuoji, ir atsiranda pojūtis – čia tikriausiai bus tokia sovietinė parduotuvė kvadratiniame pastate. O čia – gal troboj. Čia – tikriausiai išvis nebus. Jau net iš palydovo nuotraukų per pusę minutės galėčiau surasti pastatą, kuriame tikriausiai yra parduotuvė“, – išduoda Marius.
Kiti žmonės taip pat į juos kreipiasi, prašydami pasidalinti tikslia vienos ar kitos matytos parduotuvės vieta. Lina ir Marius žada vėliau su visais pasidalinti ir visų jų įamžintų krautuvių žemėlapiu – jis bus naujame puslapyje, kuriame atguls visos nuotraukos su aprašais.
„Išeina toks lyg parduotuvių turizmas, – šypsosi Lina. – Bet kai atvažiuoji į miestelį pamatyti parduotuvės, pamatai ir viską aplink. O dar pravažiuoji dešimt miestelių, kurie neturi krautuvių, bet juos išvysti.“
Taip nardydami po Lietuvą jie ne kartą buvo maloniai nustebinti. Pavyzdžiui, sužavėjo iki tol nelankytas Kamajų miestelis, kuris yra paskelbtas urbanistikos paminklu. „Kaimeliuose akis patraukia kažkokios smulkmenos – tai gražus namas, tai šulinys su svirtimi, tai bažnytėlė iš akmenų“, – vardija Marius. Užburia ir bendra atmosfera – tyla, ramybė, čirpiantys žiogai ir viską auksu nuspalvinanti vakarinė saulė.
„Aš visuomet galvojau, kad Lietuvoje nebėra koplytstulpių, – prisipažįsta Lina. – Girdėjau, kad išnykę, nebėra tos tradicijos. Bet, pasirodo, jų nėra prie tų didžiųjų kelių – kai pradedi važiuoti po kaimelius, yra ir kryžių, ir naujų koplytstulpių. Kai važiavom link Šiaulių, vienas kelias visas buvo apstatytas naujais koplytstulpiais. Visiškai įspūdinga.“
Abiem įstrigo ir netoli Varėnos, prie Valkininkų, netyčia aplankytas Užuperkasio kaimas. „Tai buvo visiškai netikėta, nes pagrindiniu keliu dažnai važiuoji, o štai už 500 metrų nuo jo yra kaimas, kuriame tarsi sustojęs laikas“, – džiaugiasi Lina.
Juos nustebino gana ilgas čia išlikęs originalus grindinys, ant kurio – lyg vežimų paliktos žymės. Gatvę čia apsupusios senos trobos, klevai, ąžuolai. Ant senovinio grindinio vaikštinėjo vištos, kalbėjosi ant tvorų parimusios senolės.
„Taip pažįstant Lietuvą įsivaizdavimas apie šalį visiškai pasikeičia. Kartais gal pagalvoji – ai, viskas žinoma, nieko naujo nėra. O iš tikro viskas visai kitaip – tereikia užklysti į mažiau lankomas vietoves“, – pataria Lina.
Pašnekovai džiaugėsi, kad kasmet vis daugiau žmonių taip galvoja, ir vis daugiau jų nori patyrinėti Lietuvą, o ne pirmai progai pasitaikius išbėgti pakeliauti į užsienį. Vis didėja supratimas, kad ir savoje šalyje yra daug įdomių dalykų. Kaip pokalbio pabaigoje pasakė Marius, „gal Lietuvoje ir nėra didžiųjų kanjonų, bet čia galima atrasti tokių mažesnių dalykų, kurie bus labai artimi“.
