Anot Kėdainių rajono savivaldybės mero patarėjos Jorūnės Liutkienės, kol kas viduje dar vyksta darbai, jie nebaigti. O Kėdainių istorikas Vaidas Banys, besiruošdamas šiam straipsniui, rado dar niekur iki šiol neskelbtų įdomių faktų apie jos atsiradimo istoriją, kuriais pirmą kartą dalijasi ir su „Rinkos aikštės“ skaitytojais.
Duris atvers kitų metų pavasarį
„Viduje buvo aptiktas nežinomas statinys, todėl buvo vykdomi archeologiniai tyrimai. Kėdainių rajono savivaldybės architekto Ryčio Vieštauto teigimu, trijose vietose rasti įgilinti laipteliai. Kur jie vedė, tiksliai nustatyti ir pasakyti negalima. Yra spėjimų, kad tai buvo vieta, kurioje galbūt galėjo net būti kepami „macai“, bet spėjama, kad ten buvo krosnys, ir galėjo būti kūrenama, – pasakojo savivaldybės atstovė. – Taip pat rasta kultūros vertybių turinčio tinko.
Kad būtų galima eksponuoti rastas vertybes, bus rengiama projekto vadinamoji „A“ laida.“
Buvo planuojama trečiojoje sinagogoje įkurti Dailės mokyklos technines ir meno dirbtuves. Kaip teigė mero patarėja, tokie pat planai ir liko.
„Kol kas objekte tęsiami rekonstrukcijos darbai. Planas ten įkurti dailės mokyklos technines ir meno dirbtuves nesikeičia. Sinagogos centre numatyta ekspozicinė erdvė. Kitais metais erdvės turėtų būti užbaigtos tvarkyti. Pastatas duris atvers pavasarį“, – sakė J.Liutkienė.
Kreipėsi į ekspertą Izraelyje
Pats miesto architektas R.Vieštautas netikėtu radiniu sinagogoje nesistebi.
„Kadangi per netrumpą savo, kaip architekto, karjerą nuolat teko dirbti su paveldo statiniais, tai atrastas vadinamasis rūsys nebuvo kažkas labai netikėto. Ištyrus objektus pagal patalpų dydį ir suodžių kiekį, tai pasirodė labiau panašu į krosnis.
Su Kėdainių krašto muziejaus direktoriumi buvo kreiptasi į sinagogų ekspertą Izraelyje ir, kas labiausiai buvo netikėta, nei ekspertas, nei jokie istoriniai šaltiniai nepatvirtino tų krosnių paskirties. Taigi greičiausiai tai gali taip ir likti galvosūkiu, – neslėpė miesto architektas. – Gera naujiena, kad administracija supratingai atsižvelgė į radinius ir skyrė papildomų lėšų jų eksponavimui.
Taigi galvosūkius, kas ten galėjo būti, toliau galės spręsti ten besimokantys dailės mokyklos mokiniai ir visi, aplankę šią buvusią sinagogą. Atviras klausimas paliekamas ateinančioms kartoms ir, žinoma, istorikams, tyrinėjantiems Kėdainius.“
Kaip tik vienas iš tokių ir yra Vaidas Banys, kuris geba kiekvieną istoriją perteikti įdomiai ir įtraukiančiai. Taip pat ir rekonstruojamos sinagogos istoriją. Kaip tik apie ją V. Banys toliau ir pasakoja.
Kėdainių žydiško paveldo turtai
Kėdainiai daugelyje istorijos kontekstų yra unikalūs. Taip pat ir įvairių tikėjimų maldos namų architektūros srityje. Žydų sakralinė architektūra taip pat ne išimtis. Turime vieną iš dviejų seniausių mūrinių barokinių bei vieną iš dviejų Lietuvoje išlikusių klasicistinių sinagogų. Ji po daugelio dešimtmečių merdėjimo vėl prikeliama naujam gyvenimui.
Kėdainiuose žydų sinagogos tvarkomos pagirtinai, jų kultūrinis paveldas čia ypač aktualizuojamas, netrūksta specialistų ir entuziastų, įsigilinusių į šią temą bei keliančių ją iš užmaršties.
Tačiau žydų sakralinio paveldo istoriniai tyrimai yra labai chaotiški, informacija prieštaringa ir supainiota. Tad dabar restauruojamo statinio pastatymo data įvairiuose žinynuose svyruoja nuo XVIII a. antrosios pusės iki XIX a. pabaigos. Su šia sinagoga buvo siejama Vilniaus Gaono vaikystė, su jos statybos finansavimu – turtingi siuvėjai, mėsininkai bei kiti turtuoliai – Elijas Vilneris, Izraelis Rabinovičius ir t. t.
Visgi klasicistinis šventyklos stilius neleidžia peržengti XIX a. vidurio ribos. Neišvengiamai ją tenka sieti su vienu išskirtiniu miesto įvykiu. Jį pamiršę, mes netekome ir labai spalvingos viso miesto istorijos dalies. Statinio atsiradimo priešistorė verta tragikomiško Emiro Kusturicos stiliaus scenarijaus.
Kaip viskas prasidėjo
O viskas prasidėjo per Rosh Hashana šventę. Žydai tiki, kad Aukščiausiasis būtent šią dieną sukūrė pirmąjį žmogų – Adomą, davusį pradžią žmonijai. Ta diena yra ir žydų naujųjų metų diena, kai žydai eidavo prie vandens pasimelsti ir iš kišenių iškratyti „nuodėmes“.
Prie Smilgos upės vedusi Vandens gatvė (nepamirškime, kad tikroji upės vaga tekėjo netoli Senosios Rinkos) tikriausiai tokį pavadinimą turėjo ne tik buitine, bet ir apeigine prasme.
Per Rosh Hashana Dievas tam tikra prasme sudaro ateinančių metų žmonijos „planą“. Paradoksalu, tačiau tuomet tikrai buvo nulemti Kėdainių žydų socialiniai bei kultūriniai pokyčiai.
Mat tą rytą į šventines pamaldas sinagogoje vienas siuvėjas išdrįso ateiti su aksomine šlike (kipa). Tuo metu tokį galvos apdangalą Kėdainių bendruomenėje turėjo garbę dėvėti tik prie Mizracho (rytinės sienos) šalia Aron ha-kodešo (sinagogos altoriaus) sėdinčios garbingos ir turtingos miesto personos.
Išsišokėlis netrukus buvo iškviestas į kahalą, kur jam buvo priminta, kad jo statusas bendruomenėje leidžia nešioti tik medvilninę šlikę ir vienspalvę kepurę. Žmogeliui buvo uždėta pabauda, o kepuraitė – atimta.
Taip šis įvykis ir būtų tyliai pasibaigęs, tačiau kahalo sprendimas supykdė nelaimėlio kolegas. Tad artėjančios Sukoto šventės metu jie susitarė surengti savotišką demaršą. Ne tik siuvėjai, bet ir dalis kitų amatininkų bei prekybininkų į sinagogą atėjo užsidėję aksomines šlikes, litvakiškus štreimelius (šventines kailio kepures) bei apsirėdę lygiai taip, kaip ir kahalo grietinėlė garbinguose šventovės suoluose.
Manifestacija buvo demonstratyviai pakartota ir antrąją šventės dieną (sukotas švenčiamas visą savaitę).
Kėdainietiškos oligarchijos grimasos
Kėdainių verslo elitas už tokį spjūvį į jų statusą savo tautiečiams nusprendė nedovanoti. Susimokę su miesto valdžia ir miesto savininku Čapskiu, jie suplanavo egzekuciją. Trečiąją šventės dieną grafo samdiniai visus „opozicionierius“ ir visus siuvėjus nuo jauno iki seno atvesdino į Senąją rinką ir viešai nuplakė rimbais.
Skaitytojui šioje vietoje reikia šiek tiek paaiškinti, kas tuo metu buvo Čapskiai ir kas kahalas.
Šio įvykio šaltiniuose vardas neminimas, tačiau tikriausiai turimas omenyje grafas Stanislovas Huten-Čapskis, Napoleono armijos pulko vadas kare su Rusija.
Prasidėjus šiai istorijai, jis ne taip seniai buvo grįžęs iš Paryžiaus ir tik per stebuklą išsaugojo savo dvarą nuo konfiskacijos. Čapskiai, nors ir buvo išsilavinę, turėjo blogą vardą už nevaržomą elgesį žemesnių luomų atžvilgiu.
Galima spėti, kad Stanislovo sūnus Marijonas, norėdamas pagerinti sugadintą dvaro savininkų reputaciją eilinių žydų akyse, 1857 m. iš miesto plytinės skyrė plytas „Beth midrash“ – Talmudo studijų centro statybai. Publicistas Haimas A.Horowičius tarpukariu lankydamasis Kėdainiuose pažymėjo, kad neoficialiai ši sinagoga ir buvo vadinama „Čapskio šulė“.
Kahalas – LDK ir Lenkijoje viduramžiais „pagimdyta“ žydų savivaldos sistema, po šių valstybių okupacijos Rusijoje išgyveno krizę. Žydų savivalda tapo oligarchine struktūra, sudaryta iš turtingiausių ir įtakingiausių asmenų, verslo ryšiais susijusių su vietos valdžios administracija. Kahalo rankose buvo visi žydų vidaus reikalai, jis galėjo teisti, bausti bei išvaryti iš miesto.
Vilniaus Gaonas ir žydiškų bausmių ypatumai
Šiame kontekste būtina pasakyti porą žodžių apie Vilniaus Gaoną – ant restauruojamos sinagogos sienos porą dešimtmečių kabėjo lenta jo atminimui. Be to, Kėdainių urbanistai svajoja mieste pastatyti paminklą „berniukui genijui“.
Nuo to laiko, kai legendinių rabinų Katzenellenbogenų dinastijos rabinai atrado, priglaudė Kėdainiuose ir vėliau skatino gabaus berniuko Elijaus – būsimo Vilniaus Gaono ugdymą, tarp Vilniaus ir Kėdainių žydų bendruomenių užsimezgė stiprus dvasinis ryšys. Jis nulėmė tai, kad net ir po žydų išminčiaus mirties 1797 m. Kėdainiai dar ilgą laiką išliko „tvirtovė“, atspari chasidizmo įtakoms.
O būtent tik chasidai toje epochoje išdrįsdavo organizuotai prieštarauti Kahalo sprendimams. Šis sąjūdis kovojo su įsigalėjusiu rabinistiniu judaizmu. Jis dažniausiai vyraudavo varguomenėje.
Chasidų Kėdainiuose, kaip ir sostinėje, nebuvo dėl to, kad Vilniaus Elijas buvo negailestingas savo oponentams.
Būtent jis paskatino naudoti retai žydų bendruomenėje naudojamą Herem'ą – aukščiausią socialinę ir kultūrinę žydų bausmę, visiems laikams pašalinant prasikaltėlį iš žydų bendruomenės. Įprastai žydai taikydavo kiek švelnesnes bausmes – lengvesnę nezifah ar kiek griežtesnę niddui, turėjusias daugiau įspėjamąjį auklėjamąjį pobūdį.
Kėdainių žydai net turėjo nuosavą kuną – areštinę, kuri ir būdavo naudojama panašių į konfliktą su siuvėjais atvejais.
Kėdainių žydų maištas
Kitatikių „smogikų“ pasitelkimas viešai žydų egzekucijai buvo neeilinis įvykis prie įvairių tikėjimų tolerancijos įpratusiems kėdainiečiams. Atsitokėję nuskriaustieji susivienijo ir kahalo vadovybę (o gal ir miesto valdžią su pačiu miesto „oligarchu“ grafu S. Čapskiu) padavė į teismą.
Tačiau tuometinė Rusijos teisinė sistema kai kuriais aspektais nelabai skyrėsi nuo šių laikų Lietuvos teismų – pinigingi veikėjai ten sėkmingiau „tvarkydavo reikalus“, nei teisybės ir teisingumo ieškantys piliečiai. Bėgo metai, bylinėjimasis užsitęsė.
Tačiau amatininkai rankų nenuleido – buvo nuspręsta kreiptis į „aukščiausią ministeriją“. Kada tai įvyko, tiksliai nėra žinoma, bet tokia proga galėjo pasitaikyti 1824 m. pavasarį. Tuomet Rusijos sosto įpėdinis didysis kunigaikštis Konstantinas iš Peterburgo vyko į neseniai jam pastatytus Belvederio rūmus Varšuvoje.
Buvo žinoma, kad pakeliui jis ruošiasi sustoti Kėdainiuose. Žydai surašė peticiją ir, ketindami ją įteikti tiesiai būsimam monarchui į rankas, ėmė lūkuriuoti prie jo atvykimo vietos. Ši vieta tikriausiai buvo miesto Austerija prie Peterburgo trakto, šalia posūkio į senąjį Dotnuvos vieškelį.
„Revoliucijos“ pergalė bei rezultatai
Deja, žydams nepasisekė ir šį kartą. Pirmiausia, Konstantinas Kėdainiuose turėjo rūpesčių ir be žydų reikalų. Tais metais visą Lietuvą purtė studentų filomatų ir filaretų sąmokslų byla.
Vilniaus universitetui priklausiusi Kėdainių gimnazija neliko nuošaly. Kėdainių škotas gimnazistas Jonas Molesonas subūrė grupelę sąmokslininkų, kurie mieste išklijavo lapelius su grasinimais atvykstančiam sosto įpėdiniui. Grasintojai buvo suimti, Konstantino apsauga sustiprinta. Amatininkų priešininkai netruko tuo pasinaudoti. Jie sumokėjo vietiniam chuliganui, kuris, pamatęs žydus su peticija, sukėlė muštynes.
Apsauga ir žandarai, išgirdę triukšmą, nesirinkdami suėmė visus, taip sudaužydama žydų viltis įteikti skundą būsimam carui į rankas. Miesto elitas vėl triumfavo.
Vėl sumušti miestiečiai taip pat nusprendė imtis „dantis už dantį“ taktikos. Pamatę, kad gražiuoju nei valdžioje, nei teismuose teisybės neras, jie tiek savo kahalui, tiek Kėdainių valdžiai paskelbė partizaninį karą.
Miesto grietinėlei vaikščioti toliau nei centrinės gatvės kampas tapo nebesaugu. Situacijai kaistant, valdininkai ėmė „spausti“ kahalą deryboms su įpykusiais tautiečiais.
Žydų aukštuomenė nusileido ir paskelbė paliaubas. Prie derybų stalo „maištininkai“ iškėlė sąlygas. Svarbiausia iš jų buvo teisė visiems žydams dėvėti šlikes ir vilkėti kitelį – mantiją su diržu.
Taip pat pareikalauta vietos Rabinų taryboje (žydų teisme): sprendžiant amatininkų bei prekybininkų ginčus su stambaus nekilnojamojo turto savininkais ir panašiais to meto oligarchais, vienas dayanas (teisėjas) privalėjo atstovauti ir pirmųjų teisėms. Amatininkai savo ruožtu norėjo atstovo vietos žydų savivaldos kontoroje.
Kėdainių kloizo gimimas
Kahalas su reikalavimais sutiko, „karas“ baigėsi. Kėdainiečiai tapo kovos už savo teises pavyzdžiu kitoms bendruomenėms.
Ši istorija buvo pasakojama iš kartos į kartą. Būsimas JAV žurnalistas ir pedagogas Benjaminas J.Bialostockis, XX a. pradžioje tėvo magidimo į Kėdainius atvežtas studijuoti Gemaros (Talmudo aiškinimo), šį pasakojimą iš miesto siuvėjo lūpų išgirdo jau antrą viešnagės dieną.
Tačiau konfliktas sukėlė ne tik socialinį, bet ir religinį, kultūrinį Kėdainių žydų viduriniosios klasės sąjūdį.
Miestiečiai nusprendė pasistatyti savo sinagogą, prie kurios Mizracho galėtų deleguoti tikrais darbais bendruomenės labui nusipelniusius atstovus.
Taip ir atsirado dabar restauruojama klasicistinio stiliaus šventovė. Vieta jai buvo parinkta, galbūt specialiai, priešingame didžiajai sinagogai Senosios rinkos kampe, už eilinio Kreivosios (dabar Smilgos) gatvės vingio.
Kas gana neįprasta, „atsitraukusi“ nuo savo vyresniosios „sesės“, ji atsidūrė labai arti Karmelitų vienuolyno – per didelis artumas krikščioniškiems objektams bei aukštingumas žydų sakraliniams pastatams buvo draudžiamas.
Šventovėje patarnavo rabinas, kviesdamas į pamaldas 3 kartus per dieną. Sinagogoje neapsiribota meldimusi, prie jos buvo įkurta ir mokykla, tad šis kompleksas vadintas kloizu. Jame buvo studijuojamas Chayei Adam veikalas, kurio autorius buvo Abraomas Danzigas – rabinas, Vilniaus Gaono mokinys.
„Maištininkai“ savo kultūriniam protestui įprasminti šio autoriaus veikalą pasirinko tikriausiai ne atsitiktinai. Chayei Adam – „Žmogaus gyvenimas“ – sulaukė milžiniško populiarumo tarp mažiau išsilavinusių žydų, nes Talmudo mokymai jame buvo aiškinami gyvai ir pasauliečiui lengviau suprantama forma.
A.Danzigą, mirusį Vilniuje 1820 m., galima laikyti jau naujesnių laikų švietėju, nebijojusiu kritikuoti to meto autoritetų ir jų draudimų.
„Žmogaus gyvenimą“ amatininkai drauge kvietė studijuoti kasdien tarp popietės ir vakarinių pamaldų. Šeštadienį po vakarienės, sekmadienį po popietinių pamaldų rabinas skaitydavo kitus Toros raštus.
Maldos namų ir jų mecenatų mįslės
Po kelių dešimtmečių Elijas Vilneris pastatė dar vieną nedidelį kloizą. Literatūroje rašoma, kad mecenatas buvęs turtingas siuvėjas, tačiau kas iš tikrųjų buvo šis žmogus, kol kas nėra nustatyta. Galimai tai Seredžiuje gyvenęs Vilniaus Gaono anūkas, nepalikęs palikuonių. Dar vienas E.Vilneris – kėdainietis amatininkas, gyveno Rygoje.
Šioje mokykloje buvo studijuojamas kitas veikalas – Ein Ya'akov. Tai yra klasikinis Talmudo aiškinimas, daugiau skirtas varguomenei, kažkada vaikystėje neišmokusių savo pamokų ješivose.
E.Vilnerio kloize, dar būdamas vaikas, Ein Ya'akovo raštus paaugliams aiškino kitas Kėdainių žydų genijus Mozė Leibas Lilienbliumas – vienas įtakingiausių savo laikmečio publicistų ir Izraelio valstybės įkūrimo organizacijos Hovevei Zion steigėjų.
E.Vilnerio kloizas buvo netoli Chayei Adam kloizo Kreivojoje gatvėje, į jį taip pat nuolat rinkdavosi amatininkai, mėsininkai ir kita žydų žemesnioji ir vidurinioji klasė. Tikriausiai dėl šių priežasčių įvairioje literatūroje bei internetinėse klišėse E.Vilneriui priskiriama ir Chayei Adam mecenatystė.
Nelabai aišku, kodėl literatūroje šios šventyklos maldininkai priskiriami turtingajai klasei. Gal dėl to pačio E.Vilnerio kitų nuopelnų – jis finansavo ir Didžiosios sinagogos Aron ha-kodešo įrengimą prie rytinės sienos, šalia kurios miesto turtingieji išsipirkdavo garbingiausias vietas. Būtent pro šią sieną 1831 m. mūšio su sukilėliais metu kiaurai virš besimeldžiančių galvų praskriejo rusų artilerijos sviedinys.
Amatininkų kloizo augimas
XIX a. II p. žydai Kėdainiuose turėjo jau 7 sinagogas, kloizus bei maldos namus. Pvz., Kabronishe kloyz – Duobkasių kloizas, kurioje dažniausiai melsdavosi ir savo šventes švęsdavo Laidojimo brolijos ir Giesmininkų draugijos nariai.
Nemaža painiava yra su dar vieno žydų mecenato – Izraelio Rabinovičiaus veikla. Šaltiniuose jis minimas kaip dar vieno, apie 1870 m. statyto kloizo steigėjas. Tikriausiai tais metais buvo statomas ne naujas, bet rekonstruojamas senasis amatininkų kloizas, pristatant prie jo priestatą – mokyklą.
Tačiau minėtas I.Rabinovičius finansavo ir beit-midrašo statybą prie Mažosios sinagogos. Jo ir Getselsonų iš Vilijampolės pavardės buvo iškaltos garbės lentoje greta M.Čapskio pavardės.
Matyt, mecenatai bandė tiek įtikti, tiek suvienyti priešiškas žydų socialines grupes.
Tad po rekonstrukcijos padidėjęs Chayei Adam kloizas, kad būtų išvengta painiavos, vadintas ir Didžiuoju Kloizu. Jo romantizmo stiliaus „inkrustacija“ aiškiai įžiūrima šiaurės vakarinėje statinio dalyje.
Prie jos pristatytas drožinėtas medinis prieangis ir įstiklinta veranda. Pastatas nuo gatvės pusės buvo aptvertas aukšta ažūrine kaltine tvora, vidiniame kieme buvo sodas.
Kėdainių žydų konkurencija ir festivaliai
XIX a. antroje pusėje padėtis nesikeitė ir skilimas tarp Kėdainių sinagogų tebegyvavo. Amžininkai juokavo, kad kloizo žmonės šulę apeidavo ratu, o šulės maldininko į kloizą neįneštum net mirusio...
Garsusis Niujorko daktaras Chaimas J.Epšteinas prisiminimuose rašė, kad XIX–XX amžių sandūroje tarp šulės ir kloizo bendruomenių buvo karas. Prieš Peisach šventę (žydų Velykas) oponuojanti bendruomenė iš kepėjo nieku gyvu nepirkdavo velykinių macų, jei prieš tai krosnyje jie buvo kepami „priešininkams“. Tik įsitikinus, kad krosnis kruopščiai išvalyta ir košeriškai tinkama, buvo leidžiama kepti naują partiją...
Tuo metu Kėdainiuose buvo dvi žydų religinės mokyklos, vadinamosios Talmudo draugijos. Tarp šių taip pat vyko arši konkurencija, kurioje kloizo mokiniai, vedami garsaus rabino Šlomo Zalmano Traubės savo žiniomis gerokai lenkė bendruomenės išlaikomą studijų centrą.
Kiekvieną vakarą abiejų mokyklų mokiniai sėdėdavo prie ilgų mokyklos stalų, palinkę prie Gemaros studijų. Šios vykdavo aršiuose ginčuose ir diskusijose, kuriose tiesa gimdavo labai sunkiai.
Po septynerių su puse metų būdavo švenčiama studijų pabaigos šventė, tapdavusi visuotine viso miesto švente. Tuomet kloizas pasipuošdavo girliandomis, sietynai šviesdavo baltomis žvakėmis, giedodavo choras, akompanuojamas Kėdainių klezmorimų kapelijos. Viena iš šiai šventei sukurtų dainų tapo tokia populiari, kad ilgainiui tapo miesto žydų himnu.
Šventė trukdavo 7 dienas – po dieną už studijų metų triūsą. Kiekvieną šventinės savaitės naktį kažkuris iš draugijos narių privalėdavo suorganizuoti šventę su vaišėmis savo namuose, nusisamdydamas sinagogos kantorių (chorvedį) su visa klezmorimų kapelija...
Pritrūkus klezmerių, į vakarėlius buvo kviečiami Kėdainiuose stovėjusių kariuomenės pulkų orkestrai. Šitokiais žydų festivaliais kaimynystėje gyvenę miestiečiai krikščionys, žinoma, nebūdavo labai sužavėti...
Taigi, tokios daugiau kaip šimtmetį gyvavusio kloizo ir aplink jį virusios Kėdainių žydų bendruomenės istorijos nuotrupos...
