Saulius tikina, kad svarbiausia – ne kiek žmonių seka @doors_of_vilnius paskyrą, o tai, ką ji davė jam pačiam. „Aš savo miestą atradau kitaip. Pamačiau dalykus, kurių niekada galbūt nebūčiau pastebėjęs“, – 15min sako jis. Ne tik pats pamatė, bet ir rodo kitiems – lietuviams tai naujas kampas, o čiliečiams ar fidžiams – egzotika.
Vilniuje – ir barokas, ir Marokas
„Atsistokit čia ir žiūrėkit, – ant vienos Žvėryno rajono sankryžos sustabdo Saulius ir rodo trejas netoli viena kitos esančias duris. – Čia – lyg miško namelio durys, nors esame Vilniaus centre. Čia – modernizmas. O ten – visiškas senamiestis. Ar jos turi tarpusavyje kokį nors stilistinį ryšį? Jeigu aš jums parodyčiau tik durų nuotraukas, jūs neturėtumėte jokių šansų pasakyti, kad čia – ta pati gatvė.“
Daug miestų turi kažkokį bendrą vardiklį. Gali bent jau nujausti, kad nuotraukoje – Paryžius, Londonas ar Roma. „O Vilnius nelogiškas, čia košė. Tai ir yra Vilniaus stebuklas“, – įsitikinęs vilnietis.
Vilnius nelogiškas, čia košė. Tai ir yra Vilniaus stebuklas“, – įsitikinęs vilnietis.
„Man viena moteris rašė po nuotrauka, kurioje – tokios žydros, apsilupusios durys: „kodėl rašot, kad čia Vilnius? Juk čia Marokas“. Bet ne – tai Vilniaus centras“, – prisimena Saulius. Todėl negali sakyti, kad Lietuvos sostinė – gotiška, barokiška ar dar kokia. Čia yra ir baroko, ir Maroko.
Didžiausi stebuklai, anot Sauliaus, slepiasi Žvėryne, nes jis netikėtas, Rasų kapinėse, kur „yra astronominių durų“, ir Šnipiškėse, kurios – „gilus kaimas pačiame miesto centre“.
S.Garbenčius yra gimęs ir užaugęs Vilniuje, bet šis projektas savo gimtąjį miestą padėjo jam atrasti iš naujo. Net pavydu stebėti, kaip jo užsidegusios akys nepaliauja ieškoti miesto įdomybių ir kadro vertų vaizdų.
„Reikia sustoti savo mieste. Durys yra nematomos, jas reikia išmokti pastebėti. Atsistosi prieš jas ir tada pamatysi – tai raštą, tai spalvą ar formą. Einat gatve ir nepastebit, pro kokį kosmosą praeinat“, – šypteli jis.
Saulius prisipažįsta itin mažai keliaujantis, tačiau ir Vilniuje dažnai jaučiasi kaip turistas. Tokiu jį palaiko ir kiti žmonės – dažnai gatvėje užkalbina angliškai, nes negi vietinis vaikščios koja už kojos, išalkusiomis akimis stebės savo miestą.
Durys jam padėjo ne tik kitaip pamatyti Vilnių, bet ir nuklysti į tokias vietas, kur kitaip tikriausiai nesugalvotum ateiti. „Kaip aš atradau Žvėryną? Šukavau kiekvieną gatvę – medžiojau duris. Eini, landžioji ir ieškai. Turiu lįsti į kiemelius – kaip kitaip atrasi?“ – pasakoja jis.
„Dar nebuvau įlindęs į šitą kiemą, – einant viena Žvėryno gatve sako jis. – Kartais aš pasilieku kai ką kaip desertui – kad turėčiau ir vėliau dar ką atrasti.“
Toks užsiėmimas jam yra ir savotiška meditacija. Jei ramybės neduoda kokia nors dilema – eini į dar neatrastą Vilniaus kampą. Tuomet turi tikslą – apeiti kelias gatves, „sumedžioti“ durų, ir neramios mintys nebeatrodo tokios įkyrios.
„Kad šitas tikrai pamatytum, reikia atsistoti sankryžos vidury“, – prie vienų durų, iš šonų aplipintų pašto dėžutėmis, sako jis. Prie Vilniaus karaimų kenesos veda arčiau – šiose duryse įdomiau raštas ir faktūra.
„O žinot Lietuvos mokslų akademijos leidyklos duris? – klausia, o man tenka pripažinti, kad atmintyje stovi tik pastatas, bet ne durys. – Jos gražiausios, kai tik pradeda temti, kai tik įjungiamos šviesos.“
Toks pomėgis Sauliui yra ne tik malonumas, bet ir lavina tiek atmintį, tiek pastabumą. Rodydamas nuotraukas telefone jis apie kiekvienas pasako, kurioje sostinės vietoje jas galima rasti – žinoma, jeigu mokėsite ieškoti. „Susiradęs tokį pomėgį tu nebesi šiaip pasyvus gyventojas – esi žaidėjas, atradėjas ir kūrėjas“, – įsitikinęs Saulius, per metus pamatęs visiškai kitokį Vilnių.
Laisvė žaisti
S.Garbenčius nėra profesionalus fotografas. Tiesą sakant, aktyviai fotografuoti pradėjo visai neseniai, o @doors_of_vilnius atsirado vos prieš metus.
„Mano pagrindinė veikla – rinkodarininkas. Mokėjau dirbti su „Facebook“, „AdWord“, bet nesupratau, kaip veikia „Instagram“. Mano šis projektas yra šalutinis produktas – man tiesiog reikėjo suprasti, buvo įdomu, kaip viskas čia veikia“, – pasakoti pradeda S.Garbenčius.
„Instagram“ kvadratas yra labai dėkingas mėgėjui. Jis saugus, suteikia formą, taisykles, bet kartu ir ugdo“, – sako Saulius, vis stabteldamas prie įdomesnių Žvėryno durų ir aiškinantis, kaip geriausia būtų jas nufotografuoti. Prie vienų „į kvadratą“ geriau paimti spalvotą langinę, kitur – šalia stovintį vazoną ar kabančius žibintus, kurie priduoda dar daugiau žavesio.
Saulius sako fotografuojantis tik telefonu – tai suteikia laisvę. „Nesu profesionalas, nežinau niuansų, kaip nustatinėti diafragmas ir panašius dalykus. Mane telefonas ir mėgėjo statusas išlaisvina“, – aiškina jis.
Kūrybą išlaisvina ir „Instagram“. „Šis tinklas leidžia tau žaisti. Jeigu nori vystyti paskyrą „Facebook“, tau neišvengiamai reikės mokėti. O „Instagram“ yra laisvas – gali žaisti, bandyti, klysti ir už tai nemokėti“, – šio tinklo pliusą atskleidžia rinkodarininkas.
Socialinis tinklas visgi yra socialinis – vien geri kadrai auditorijos neužaugins iki dešimčių tūkstančių. „Nėra taip, kad natūraliai ji augtų. Reikia skirti laiko – „laikinti“, sekti, komentuoti, dėkoti, dalyvauti bendruomenėje, nagrinėti statistiką, kas suveikė, o kas ne. Tą reikia daryti kiekvieną dieną, reguliariai ir sistemingai“, – tikina Saulius.
Viena sekėja kažkada pakomentavo – „O, kokia egzotiška jūsų šalis“. Taip, jai Vilnius – egzotika, – pasakoja pašnekovas.
„Instagram“ patrauklus ir tuo, kad jame gali greitai susilaukti didžiausio atsako iš viso pasaulio. „Pavyzdžiui, viena sekėja yra iš vienos Fidžio salų, vos kelių kvadratinių kilometrų dydžio. Ji kažkada pakomentavo – „O, kokia egzotiška jūsų šalis“. Pirma nustebau, paskui pažiūrėjau apie jos salą. Taip, jai Vilnius – egzotika“, – pasakoja pašnekovas, kurio daugiausia sekėjų „Instagram“ tinkle – iš Jungtinės Karalystės, JAV, Turkijos.
Durų dėkingumas
Eksperimentavęs su įvairiomis nuotraukomis, jis greitai suprato – „Instagram“ reikia turėti savo nišą. „Jeigu nori atsako, turi būti įdomus turinys“, – 15min sako vilnietis.
Saulius pasakoja, kad durys yra labai dėkingos. Pavyzdžiui, žmones fotografuoti žymiai sunkiau – darydamas kadrą tu dažnai net nežinai, kas pavyks – gal bus prisimerkta, kad mimika nebus estetiška. „O prieš duris atsistoji ir iškart matai rezultatą. Yra geometrija, yra aiškumas“, – aiškina jis.
„Instagram“ idealiai tinka nišiniams projektams, tačiau, tiesa, kartu gali ir apriboti. „Vilniuje, pavyzdžiui, aš didžiąją dalį įdomių durų esu jau nufotografavęs, – prisipažįsta jis. – Nedaug jų liko. Juk ne visos durys tinka, ne visos durys yra įdomios.“
Kita vertus, durų vaizdai gali labai greitai ir keistis – miestas vis atsinaujina. Mums besitariant, prie kurių įdomesnių Vilniaus durų geriausia susitikti, Saulius įspėja: „su tomis durimis irgi nėra paprasta. Labai greitai viskas keičiasi. Ir ką fotografavau prieš metus, dabar gali atrodyti visiškai kitaip“.
„Tai nei gerai, nei blogai – vyksta gyvenimas, viskas kvėpuoja“, – kalba jis.
Ar nekyla noras kartais įkelti ne tik durų nuotrauką? Ne. Net kai ir padarai labai gerą kadrą, kuriuo maga pasidalinti su tais dešimtimis tūkstančių žmonių, jeigu toje nuotraukoje ne durys – negali. „Reikia gerbti savo sekėjus. Jeigu jie mane seka dėl durų, aš negaliu jiems kišti kitų dalykų. Jie įvertino duris – jie turi jas iš manęs ir gauti“, – aiškina vilnietis.
Daugiau nei 30 tūkst. sekėjų gali greitai užauginti apetitą, bet Sauliaus požiūris į socialinį tinklą – gaivus gurkšnis.
„Man neįdomu, kiek sekėjų dabar turiu. Buvo azartas, kai mokiausi, kaip viskas čia veikia. O dabar aš jau žinau, man tai nėra aktualu. Nieko niekam nereikia įrodyti, nereikia įvertinimo, neturiu dėl jo ambicijų. Šis projektas yra sau, aš mėgaujuosi pačiu procesu, – kalba S.Garbenčius. – Man įdomu žaisti.“
S.Garbenčiaus Vilniaus atradimus galima sekti čia: https://www.instagram.com/doors_of_vilnius
