Šiaulietis Saulius Stasiūnas nuo turizmo informacijos centro pajuda išilgai pėsčiųjų bulvaro – Kuršėnų link. Tik ne pačiu bulvaru, o kiemais. Kas galėjo pamanyti, kad po poros valandų stovėsi toje pačioje vietoje, tačiau galvoje kirbės daugybė klausimų.
Gidas lipa per Didždvario gimnazijos tvorą ir kabinėjasi prie šio pavadinimo. Nuo kada Šiauliai staiga tapo didžiais?
Galbūt nuo tada, kai čia atsirado grafo Zubovo dvaras? O dvaro iš tiesų nemenko būta. Štai kaštonų alėjos pradžia. Čia buvo vieni vartai į dvarą. Šioje alėjoje auga jau antra kaštonų karta. Pats metas sodinti trečiąją.
Einame parko link ir sukame į dešinę, žemyn. Dabar jau pradedi Šiaulių geografiją suvokti kiek kitaip. Čia – didžiulis ir iki šiol išlikęs parkas. Ties dabartine Dvaro gatve – dar vieni vartai, kurių jau neliko. Už jų – turgaus aikštė, bažnyčia.
Akivaizdu, kad dvaras buvo didis, tačiau su dabartiniais Šiauliais nėra ko lygintis. Juk viskas, kas už geležinkelio į pietų pusę, buvo tik kaimai ir trobesiai. Į šiaurę – pelkynai.
Pačiame parke įsikūręs Šiaulių universiteto Menų fakultetas – tai senieji grafų rūmai. S.Stasiūnas kažkodėl labiausiai nori aprodyti rūsį. Gidas čia užmena mįslę, į kurią pats kol kas nežino atsakymo.
Pastato rūsyje kai kuriose vietose paliktos originalaus mūro atodangos. Gidas rodo į vieną daug žemesnę už kitas arką. Gal tai buvo durys į slaptus požemius? Ar tik šiaip mažiems žmonės pritaikyta arka?
Apie Šiaulių požemius nemažai išsilavinusių istorikų kalba kaip apie ateivių laivus. Kam tokiam didkaimiui ir didždvariui požemiai?
O jei Šiauliai iš tiesų buvo didingesni ir galingesni? Jei anuomet pajėgė pastatyti iki šiol aukščiausią Lietuvoje bažnyčios bokštą, gal sugebėjo ir požemius išrausti?
Visai gali būti, nes tame pačiame grafų parke, už poros šimtų metrų, yra didžiulis skliautinis rūsys. Šiandien matome bent dvi skyles, pro kurias būtų galima ten įlįsti.
Metų metais ten grūdami rudeniniai lapai, šiukšlės, bet vietos tame rūsyje vis tiek yra. Niekas čia nebuvo įkūręs jokios kavinės. Tik giliu sovietmečiu čia buvo sugužėję mokslininkai iš Sankt Peterburgo. Ilgai tyrinėjo užsidarę, o paskui dingo be jokių išvadų.
Beje, čia pat yra vieta, kurią atsimena daugelis vyresnių šiauliečių. Vaikystėje čia buvo mėgstama vaikų pasilinksminimo vieta. Sueidavo ištisi darželiai. Gal kas pamenate?
Einame toliau pakiemiais – tiesiai į bažnyčios bokštą. Gidas pradeda pasakoti jam žinomas ekskavatorininkų istorijas. Taip vadinami pasakojimai, kurių jokie kraštotyrininkai ar istorikai neužfiksavo. Tokius dalykus pasakoja darbininkai.
Vienas toks pasakojo, kad, statant vieną labai rimtą pastatą, atsivėrė didžiulė duobė.
Gidas pradeda pasakoti jam žinomas ekskavatorininkų istorijas. Taip vadinami pasakojimai, kurių jokie kraštotyrininkai ar istorikai neužfiksavo.
Tiksliau – koridorius. Jo aukštis – 2,5 metro. O plotis – 1,5 metro. Žygiuojame toliau. Kitur į panašią duobę vos neįkrito visas ekskavatorius.
Bažnyčioje, pačiame jos gale, iš išorės, matosi dvi nedidelės nišos. Tarsi puošmena, o gal vėdinimas.
Pasirodo, jei esi tokio smulkaus sudėjimo kaip kadaise žymus Šiaulių dailininkas grafikas, pedagogas, kraštotyrininkas, scenografas ir vienas iš ekslibrisų pradininkų Gerardas Bagdonavičius, per šias nišas galima patekti į katedros požemius.
Dar daugiau minčių kelia sena karo laikų nuotrauka. Joje matosi, kad prie bažnyčios kažkas įgriuvo. Kažkas dar giliau nei patys bažnyčios požemiai.
Gal Šiauliai iš tiesų turėjo požemius, kurie sujungia Zubovo dvarą, katedrą?
Gal Šiauliai iš tiesų turėjo požemius, kurie sujungia Zubovo dvarą, katedrą? Gal kai kuriose vietose būdavo tokios erdvės, kokias matėme parke?
Įvairiose vietose aptiktų koridorių išmatavimai visur panašūs – du su puse metro aukščio ir pusantro metro pločio. Statyti tokį rūsį tikrai yra brangu ir nelogiška. Nebent tai yra ne rūsys, o gyvybiškai svarbus koridorius.
Čia susiveda galai. Miestas, kuriame aukščiausias pastatas yra vos septynių metrų, bažnyčios bokštas kažkodėl šauna į rekordinį 70 metrų aukštį. Liudijimai apie neaiškios kilmės koridorius – tarp katedros ir rūmų ir link Talkšos. Taip pat jau minėtoji erdvi ir po žemėmis paslėpta akmeninė erdvė. Gal tokių buvo ne viena?
Reiktų priminti, kad anuomet pavojai tykojo iš visų pusių. Būtų gana logiška įtarti, kad minėto dydžio tuneliai buvo skirti ne tik pėsčiam, bet ir raitam. Tokiais požemiais raiteliai galėjo ne tik pabėgti, bet ir užeiti priešui už nugaros, atakuoti iš netikėtos pusės. Požeminės erdvės galbūt buvo skirtos žirgams apsisukti?
S.Stasiūnas dar kartą nužvelgia katedrą. Įtaria, kad šioje įstaigoje dirbantis „personalas“ gali žinoti daugiau nei istorikai. O gal tai tik romantiškos pasakaitės, kurias sau gali leisti tik gidai, istorijos mėgėjai, bet ne tikri istorikai?
