Pirmadienį grįždami iš paplūdimio patraukėm pietų, bet kolegai Lukui ir man baigėsi grynieji, todėl buvom priversti valgyti kavinėje, kurioje galima apsieiti be jų. Nebandėm savo laimės ir pasirinkom jau patikrintą, šalia namų esančią blyninę „Pas Emą“. Čia galima ir atsiskaityti kortele, ir lietiniai skanūs.
Atsisėdus prie ryškiai nudažyto suolo, prie mūsų ilgai niekas nepriėjo. Ištempęs kaklą žiūrėjau, kur pasidėjo tie padavėjai. Atrodė, kad ir daugiau žmonių svarsto tą patį, bet tuomet iš vidaus išbėgo prijuostę pasirišęs vaikinas. Kažkur matytas, pagalvojau. Linktelėjęs jis mane suglumino.
Kol varčiau meniu, negalėjau niekaip atsikratyti minties, kad mes pažįstami. Gal buvau sutikęs darbe? Galbūt tiesiog į kažką panašus. Bet tada atsitokėjau – jis gi buvo vienas iš šeštadienio nakties muštynių Palangoje žiūrovų. Tą ilgojo savaitgalio naktį iš Anglijos grižęs lietuvaitis kibo Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams į atlapus – savo klaidą jis suvokė tik paguldytas ant J.Basanavičiaus gatvėje esančio gėlių darželio.
Juk šis vaikinas dar ragino mane filmuoti, kai jau buvau įjungęs kamerą ir filmavau įkaušusio smarkuolio sulaikymą. Linksmas vyrukas. Jei ne prijuostė ir tvarkingai sulaižyti plaukai – iškart būčiau pažinęs.
Antrą sezoną Palangoje
Deja, mušeikos pasirodymą stebėjęs vyrukas tik priėmė mūsų užsakymą ir perdavė mūsų stalą jaunutei savo padėjėjai, todėl negalėjau jo nė užklausti, kaip laikosi. Bet lyg tyčia jį darkart sutikau viduje, kai prie baro atsiskaitinėjau už sočius pietus.
„Kaip sekas?“, – sakau.
„Normaliai, keturias dirbam, keturios laisvos, tai gaunam pailsėt, ir patūsint galima normaliai“, – šypsodamasis atsakė jis.
„Aišku, o tu vietinis?“
„Ne, iš Kauno, bet jau antrą sezoną Palangoj“, – atsakė jis ir paėmęs po alaus bokalą į rankas išnešė juos terasoje laukiantiems vyrukams.
Grįžau prie stalo ir baigdamas gerti kavą susimąsčiau, kad toks dvigubas gyvenimas turbūt yra įprastas Palangoje dirbančiam jaunimui. Vakare lėbauji paplūdimyje ir baruose, kuriuose darbuojasi tavo sezoniniai draugai, o ryte apsiblaususiom akimis eini aptarnaut stalų. Įdomu, kaip jiems išeina taip dirbti.
Tas smalsumas ir privertė palikti jam savo vizitinę kortelę. Sakiau, kad paskambintų vakare – pakalbėsim laisvai apie jo darbą, bet skambučio taip ir nesulaukiau.
Bandysiu tapti kolega
Aišku, šiek tiek nusivyliau, bet tema taip lengvai iš galvos neišėjo. Ir vakare sėdint prie kompiuterio kilo mintis, kaip susikurti progą nuoširdžiai pakalbėti su padavėjais ir sužinoti daugiau apie sezoninį darbą Palangoje – pačiam tapti jų kolega.
Tuo labiau, kad įpilti bokalą alaus, dirbti su kasos aparatu ir nulaikyti padėklą išmokau, kai studijuodamas dirbau viename sostinės restoranų.
Lukui ta mintis irgi patiko, todėl jis greitai įvedė paieškoje raktinius žodžius – „darbas Palangoje“. Naujausiais skelbimas, publikuotas vos prieš 19 valandų buvo „Laukinių Vakarų salūno“. Be kitokio personalo, jiems trūksta ir padavėjų, todėl greitai surašiau gyvenimo aprašymą – „su patirtim“, rusiškai ir angliškai moku, dirbti galiu pradėti iškart – ir prieš vidurnaktį išsiunčiau jį nurodytu elektroniniu paštu. Žinoma, faktą, jog esu žurnalistas, nutylėjau.
Mano nuostabai, atsakymą gavau mažiau nei per pusvalandį ir su nerimu laukiau pirmosios darbo dienos „salūne“.
„Aš čia dėl darbo“
Kaip sutarėme, į darbo pokalbį patraukiau apie vidurdienį. Tuo metu „Laukinių Vakarų salūnas“ atrodė visai nepanašus į save – ištuštėjęs, jokių apsaugininkų, o prieigose taip pat nepatruliuoja Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, kurių tarnybinis mikroautobusas čia turi vos ne nuolatinio stovėjimo vietą.
Laisvi beveik visi stalai, todėl nėra net ko užkalbinti ir paklausti, į ką kreiptis dėl sutarto darbo pokalbio. Todėl aklai žengiau į vidų ir tikėjausi ten sutikti reikalingą žmogų, su kuriuo pirmadienį vakare pamiršau susitarti konkrečiau. Tikriausiai, iš jaudulio.
Įeidamas į vidų prasilenkiu su svirduliuojančiu klientu, kurio akys išduoda, kad antradieniui įpusėjus – jau visiškai girtas. Viduje, tamsiausiame salūno kampe jį akimis išlydėjo apsaugininkas. Nebuvo niekur užrašyta, kad jis čia prižiūri tvarką, bet tai buvo galima suprast iš jo žvilgsnio į kauštelėjusį vyrą ir mane.
„Aš čia dėl darbo“, – nerūpestingai tariau jo kryptimi.
„Eik į administraciją“, – galva kryptį nurodė juodai apsirengęs apsaugininkas.
Bet kelią į salūno gilumą man pastoja jauna mergina. Turiu vėl kartoti, kokiu klausimu ieškau administracijos. Akivaizdu, kad ji nenori, jog eičiau gilyn. „Pakvieskit Joną“, – pašaukė ji per duris.
Kol laukiau, jaunutės padavėjos šnekėjosi tarpusavyje, lyg manęs prie baro nė nebūtų. Tiesa, be manęs nebuvo nė vieno pašalinio žmogaus. Merginos nerišliai kalbėjo, kaip jas kažkas aprėkė, kaip kažkas apsiverkė ir kaip jos ieško kito darbo – bare „Vila Gražina“. „Ten sutikau tokią mergą, kuri net negali užeit į salūną“, – juokdamasi sakė viena padavėja.
Trumpiausias darbo pokalbis
Tuo metu per duris išėjo susivėlęs vyriškis. Tai ir buvo Jonas, „Laukinių Vakarų salūno“ administratorius. Jis atrodė kaip po audringos arba labai įtemptos nakties.
Pasirodo, kad ne Jonas vakar šnekėjo su manimi. Ne jis ir tarėsi su manimi susitikti, bet taip, padavėjų jie tikrai ieško, todėl jis iškart pradėjo ieškoti padavėjų darbo anketos.
Įduodamas man ją į rankas salūno administratorius akimirksniui sustojo, mane nužvelgė ir įtariai paklausė: „O šiaip padavėjo darbas patinka? Ar čia atėjai, nes visai daugiau neturi ką daryt?“ Ir po trumpos pauzės pradėjo kikenti.
Trumpą anketą užpildyti ilgai neužtruko. Nustebino tik vienas klausimas – ar rūkau? Pažymėjau, kad ne, aprašiau savo padavėjo patirtį Vilniuje – Jonui tai patiko.
„Su patirtim aš visada suinteresuotas paimt, – linksėdamas sakė jis. – Duodam savaitę pasibandyt ir tada darbinam. Arba ne, jei visai netinki. Va, praeitą savaitę atleidom iškart penkis, nes visai netiko padavėjo darbas jiems. Tai, žodžiu, lauk skambučio.“
Jonas apsisuko ir įlindo į tą patį tamsų kambarį, iš kurio atėjęs. Ką gi, teks laukti skambučio, bet bent jau pokalbis tikrai buvo trumpas. Tikriausiai, trumpiausias darbo pokalbis mano gyvenime.
PIRMOSIOS DALIES PABAIGA
